Zigmantas Sierakauskas. Raiž. pagal A. Korzono nuotr., prieš 1863; Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. 446 p.)
Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, profesorius Tomas Venclova. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius pristato Zigmantą Sierakauską. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.
Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.
Zigmantas Sierakauskas. Raiž. pagal A. Korzono nuotr., prieš 1863
Sierakauskas Zigmantas (Zygmunt Sierakowski, 1826–1863), sukilėlis. Gimė Voluinėje. Tėvas žuvo 1830–1831 m. sukilime (pasakojama, jog motina rengusi mažą Zigmantą mergaitės drabužiais, kad jis, kaip „maištininko“ sūnus, nebūtų iš jos atimtas). 1845 m. Sierakauskas įstojo į Petrapilio universitetą (Matematikos fakultetą), 1846 m. vasaros atostogas praleido kaime Vilniaus apylinkėse, stengdamasis kuo daugiau bendrauti su sodiečiais. 1848 m., matyt, bandė nelegaliai pereiti rusų ir austrų sieną, kad užmegztų ryšius su revoliuciniu sąjūdžiu Galicijoje; už tai suimtas ir išsiųstas eiliniu kareiviu už Uralo. Aštuonerius metus tarnavo prie Kaspijos jūros, Orenburge ir kitur; susirašinėjo su panašaus likimo Tarasu Ševčenka, bet susitiko su juo tik vėliau Petrapilyje. Įgijo platų išsilavinimą, išmoko prancūzų, vokiečių, anglų ir kazachų kalbas. Išsitarnavęs karininko laipsnį, grįžo į Petrapilį, 1857 m. įstojo į Generalinio štabo akademiją ir 1859 m. ją baigė. Akademijoje sutelkė įvairių tautų karininkų konspiracinį būrelį, jam priklausė pora šimtų narių.
Suartėjo su rusų radikalais – Nikolajumi Nekrasovu, Nikolajumi Černyševskiu, Nikolajumi Dobroliubovu. Jų žurnale Современник (Amžininkas) redagavo užsienio kronikos skyrių, išspausdino studiją apie juodaodžių vergiją Amerikoje, darydamas užuominas į rusų baudžiavą. Reikalavo panaikinti kūno bausmes kariuomenėje. 1860 m. gavo komandiruotę į užsienį susipažinti su Europos armijų baudžiamąja teise. Ten užmezgė plačius ryšius: iš vienos pusės – su žymiausiais politiniais veikėjais (Napoleonu III, Henry’u Palmerstonu, Camillo Cavouru), iš kitos – su revoliucionieriais (Aleksandru Gercenu, Giuseppe Mazziniu, Giuseppe Garibaldžiu). Bendravo su Joachimu Leleveliu. Poetas emigrantas Sewerynas Goszczyńskis apie Sierakauską atsiliepė: „… grynas pagonis, bet skaistus, nuoširdus, sklidinas gyvybės ir ugnies.“
1863-ieji Vilniuje. Sierakausko mirtis. Dail. S. Żukowskis, 1944
1861–1863 m. Sierakauskas vaidino dvilypį vaidmenį: buvo iš pažiūros lojalus rusų karininkas (net įgijo karo ministro Dmitrijaus Miliutino pasitikėjimą, gavo ordiną) ir tuo pat metu rengė sukilimą, nors ragino atidėti jo pradžią. Memorandume Miliutinui siūlė suteikti Lietuvai ir Lenkijai autonomiją, o visoms tenykštėms tautoms ir tikėjimams – lygias teises. Sukilimui prasidėjus, 1863 m. kovo mėnesį išvyko iš Petrapilio, neva lydėdamas sergančią žmoną į Vokietijos kurortą. Pakeliui išsiuntė Miliutinui laišką, jog pereina į sukilėlių pusę.
Pasiekęs Vilnių, buvo paskirtas Kauno vaivadijos karo vadu. Balandžio mėnesį ėmė vadovauti jungtinėms Boleslovo Kolyškos ir Antano Mackevičiaus pajėgoms, prie jų prisidėjo ir kiti būriai. Sukilėliai tikėjosi per Palangą gauti Gerceno ir kitų parūpintų ginklų, bet tas planas nepasisekė. Laimėjęs porą mūšių, Sierakauskas buvo sutriuškintas trijų dienų kautynėse ties Biržais, sužeistas, suimtas, atgabentas į Vilnių, į Šv. Jokūbo ligoninę. Iš ten parašė slaptą laišką Garibaldžiui, prašydamas pagalbos sukilėliams. Bandyta organizuoti jo pabėgimą, bet Sierakauskas dėl žaizdos nepajėgė paeiti net kelių žingsnių. Michailas Muravjovas (beje, turėjęs su Sierakausku ir asmeninių sąskaitų iš Petrapilio laikų) patvirtino jam mirties nuosprendį, sušaudymą pakeisdamas pakorimu. 1863 m. birželio 15 d. sunkiai sergantis Sierakauskas buvo pakartas Lukiškių aikštėje, palaidotas, spėjama, Gedimino kalne.
Sierakausko netektį minėjo visos Europos spauda, jo atminimą pagerbė Garibaldis ir Gercenas. Černyševskis pavaizdavo jį kaip Sokolovskį savo romane Prologas. Lukiškių aikštėje Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui įrengta memorialinė lenta (1929). Zigmanto Sierakausko vardu pavadinta gatvė Naujamiestyje.
Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 186–187).
