Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2019 m. balandžio 26 d. portale vilniausgalerija.lt
Išvertus iš vietinio dialekto Bellinzona reiškia „karo zona“ (zona bellica), ir šis pavadinimas puikiai atspindi tai, kuo ilgą laiką gyveno minima vietovė: įvairiais amžiais ji atliko „sienos“ (gynybinę funkciją) tarp skirtingų valstybių. Tokia situacija iš dalies susiklostė dėl ypatingos gyvenvietės padėties: būtent per čia eina šiaurinę ir pietinę Šveicariją jungianti Sen Gotardo kalnų perėja, kurioje įsikūrusi Belincona tapo ir svarbiu muitu, ir strategiškai ypatinga tvirtove. Pats ryškiausias šios istorijos liudijimas – net trys Belinconoje stūksančios pilys bei jas jungianti gynybinė siena. 2000-aisiais visi šie objektai įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą (nr. 884) kaip išskirtinis ir unikalus tokių įtvirtinimų pavyzdys visame Alpių regione.
Kasinėjimai rodo, kad pačios Belinconos apylinkės apgyvendintos jau labai seniai: dar ankstyvojo neolito laikotarpyje apie 5500-5000 m. pr. Kr. Čia susiformavusios gyvenvietės svarba išaugo dar romėnų valdymo laikais: jau tada pastebėta, kad siauras perėjimas tarp kalnų yra puiki vieta gynybiniams įtvirtinimams. Daugumą jų suformuoti jau 4-ame amžiuje – kaip vientisas gigantiškas projektas, kuris augo ar buvo atnaujinamas su kone kiekvienu šimtmečiu, kaimynystėje valdant ir į svetimas teritorijas besidairant vis skirtingiems valdovams.
XIII amžiuje šių įtvirtinimų akcentu tapo įspūdingos pilys, šiandien į Belinconą sutraukiančios šimtus smalsuolių. Žemiausiai stūksanti pilis vadinama Montabello – būtent į ją atsiveria nepakartojamas vaizdas, jeigu lankote dvi aukščiau stovinčias pilis.
Apie 90 metrų virš Montabello pilies stiebiasi kita, per skirtingas rekonstrukcijas įvairialypio žavesio įgijusi Catelgrande pilis. Labiausiai ji garsėja pavasariniu festivaliu La Spada nelle Rocca, kurio metu pilyje šurmuliuoja autentiškais kostiumais apsirėdžiusios damos, riteriai, muzikantai ir kiti viduramžių personažai. Dar aukščiau (bene 230 metrų virš miesto) svaigių vaizdų mėgėjų laukia vėliausiai (XIV amžiuje) įrengta Sasso Corbaro pilis, kuri keliaudama per skirtingų valdovų rankas įgijo ir galybę skirtingų pavadinimų. Dar ir šiandien dažnai ji vadinama vienu iš jų, kuris moderniam žmogui kelia didžiausią šypseną – tai pilis „Santa Barbara“.
Viduramžių dvasia alsuoja ne tik Belinconos pilių komplekas, bet ir visas miestelis, o ypač – jaukus viduramžių senamiestis, kurį kartą metuose (maždaug, kai Lietuvoje vyksta Užgavėnės) sudrebina triukšmingas Rabadano karnavalas. Triukšmingas tikrąja ta žodžio prasme, nes rabadan vietiniu dialektu reiškia triukšmą. Kad ir kokius ramius įsivaizduotume šveicarus, per šį karnavalą jie leidžia sau išsišėlti: šventė trunka net penkias dienas, o jos kulminacijomis tampa skirtingi persirengėlių, muzikantų ar valčių paradai, kuriuose apsilanko iki 150000 žmonių: beveik 10 kartų daugiau negu gyvena pačiame miestelyje!
Visą „Vilniaus galerijos“ fotoreportažą iš Belinconos kviečiame žiūrėti žemiau, o daugiau įrašų apie UNESCO pasaulio paveldo sąrašui priklausančius objektus rasite čia.