Rež. Vytauto V. Landsbergio filmo „Homo Vilutis“ (2023 m.) kadras. Grafikas Mikalojus Vilutis.

Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį ir duonos. (Jn 21,9)

„Laisvė ten, kur yra Landsbergiai“, – po filmo „Homo Vilutis“ peržiūros ištarė grafikas-patriarchas Mikalojus Vilutis. Režisierius Vytautas V. Landsbergis ne tik suteikė pagrindiniam herojui laisvę, bet ir su operatoriaus Povilo Baltino pagalba netrukdė ramiai mąstyti apie gyvenimą. Tai suformavo viso filmo pamatus, ant kurių ir buvo auginamas pasaulis. Ne vieną filmą apie asmenybes sukūręs Landsbergis šiandien tapo tiek pat svarbus, kaip ir jo herojai. Šiam režisieriui ypač aktuali menininko tema, tiksliau, menininko ištakos, talento sandara, pradžių pradžia, kuri tam tikrose peripetijose įgyja meninę išraišką. Tik puikiai išmanydamas žmogaus psichologiją režisierius gali nerti į dar nepažintus vandenis. „Homo Vilutis“ – valandą trunkantis filmas, tačiau jame išsamiai atsiskleidžia aštuntą dešimtį bebaigiančio kūrėjo pasaulis.

Filmas prasideda nuo, atrodytų, paprastų dalykų – nuo atvažiavimo prie ežero, pasirengimo nerti į jį, vėliau seka kelionė pas gydytojus, bet nuo pat pirmų akimirkų kiekvienas Vilučio ištartas sakinys formuoja atvirą, išminties sklidiną tiesą, kuri pirmiausia charakterizuoja jį kaip įdomų filosofą. Jo įvairūs apmąstymai atskleidžia menininko bruožą: laisvės išraišką jis įgyja kurdamas. Ši būsena panaši į nardymą po vandeniu. Procesas svarbus ne vien dėl žuvų medžioklės: nardydamas Vilutis išsivaduoja nuo fizinio kūno. Jis tampa laisvu, lengvu, tiesiog nardančiu kartu su žuvimis.

Rež. Vytauto V. Landsbergio filmo „Homo Vilutis“ (2023 m.) kadras. Grafikas Mikalojus Vilutis.

Toks jis yra ir savo kūriniuose – tikslus ir perskrodžiantis kiaurai kaip ietis, perfekcionistas, nes visos detalės prieš paneriant iki smulkmenų apgalvotos. Tik tuomet įmanoma nerti gilyn. Vandens paviršiuje – augalai, kaip besikedenantys undinių plaukai, ir kuo giliau – tuo mažiau spalvų, šviesos… Beje, povandeninio pasaulio spalvų gama ypač artima dailininko paveikslams – kobaltas, ochra… Arčiau dugno, anot Vilučio, vis daugiau dumblo, kuriame gali ir įklimpti. Nuolat save ir gyvenimą analizuojantis menininkas šį pasaulį sutapatina su savianalize. Yra tam tikra riba, iki kurios tau leista pažinti savo gyvenimą. Negrįžtamai įklimpti įmanoma ir mintimis. Vanduo Vilučiui – kaip kūrybos ištakos.

Rež. Vytauto V. Landsbergio filmo „Homo Vilutis“ (2023 m.) kadras. Grafikas Mikalojus Vilutis.

V. V. Landsbergis filmą montuoja kryžmindamas įvairias scenas, kurias apjungia vanduo ir jame plazdantys augalai, besiformuojantys į Vilučio dvasinio pasaulio įvairiaspalvius „vitražus“. Jeigu pradžioje jie dar slepia panirusį Vilučio kūną, tai artėjant finalui į mus tiesiai skrodžia vandens dievas – Mikalojus. Plaukimo laisvė naikina jo amžių, mes neregim jo skulptūriškai raukšlėto veido, mes regime Vilutį, kuris sietinas tik su povandeniniu gyvenimu. Vanduo padeda sujungti du skirtingus dailininko pradus. Jis pratęsia nuolatinį dailininko siekį tyrinėti ne tik kūrybos, bet ir paties gyvenimo paribius: „Gal mes ne į Rojų ruošiamės, o anaiptol, iš ten išvyti į Žemę esame“. Vilučio filosofinis požiūris į gyvenimą – režisieriaus lyg tinklu pagaunama žuvis. Tai – lyg Biblijos išmintis: „Aš įdėsiu kablį į tavo nasrus, prikabinsiu tavo upių žuvis prie tavo žvynų, ištrauksiu tave iš upės su visomis prikibusiomis žuvimis.“ (Ez 29,4)

Filme Vilučio gyvenimas yra toks pat įdomus, kaip ir finaliniuose kadruose rodomi jo kūriniai. Menas – kaip gyvenimas. Menas yra lygiai tiek pat reikalingas, kaip ir gyvas žmogus, nes kiekviena meninė išraiška tolygi kūrėjo gyvam kalbėjimui.

Kompozitoriaus Jono Landsbergio muzika daugiausia antrina Vilučio vandens karalystei. Finale, kai rodomi įvairiais laikotarpiais sukurti Vilučio grafikos darbai, foninė kompiuterinė muzika apjungiama su toliuose pasigirstančia liaudies daina, tarytum ją dainuotų Vilučio protėviai. Ši muzika ritmiškai „suveda“ filmą, nes iki tol natūralūs aplinkos garsai – pašnekesiai, gatvės gaudesys, vandens burbuliavimas, tiksliai išreikšti ir jautriai apjungti garso dizainerės Ivetos Macevičiūtės, kūrė dokumentiškumą. Visas garsinis fonas – lyg tikslus Mikalojaus Vilučio kvėpavimas.

Mikalojus Vilutis su režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu | Ryčio Šeškaičio nuotr.

Landsbergis tvirtina, kad istoriją gali keisti tik kuriančios asmenybės, ir filmu „Homo Vilutis“ tai įrodo. Vilutis jau penkis dešimtmečius dalyvauja profesionalios lietuvių dailės gyvenime, grafikoje jis bene ryškiausiai ištobulinęs šilkografijos techniką, sukūręs dešimtis, o gal net šimtus unikalių dailės parodų plakatų, surengęs personalinių parodų, dalyvavęs visose pagrindinėse Lietuvai atstovaujančiose parodose, dažniausiai sutinkamas menui atvirų namų interjeruose… Vilučio tekstai yra perskaitomi nuo pirmos iki paskutinės raidės, Vilutis yra nemirtingas amžininkas!

Rež. Vytauto V. Landsbergio filmo „Homo Vilutis“ (2023 m.) kadras. Grafikas Mikalojus Vilutis.

Visa tai laiku pastebėjo Vytautas V. Landsbergis. Misionieriškumas yra svarbi šio režisieriaus kūrybos dalis. Rodydamas atskiro žmogaus gyvenimą, režisierius taip apibendrina vaizdus, kad imi regėti tam tikrus visai lietuvių tautai būdingus bruožus, bendras charakteristikas. Filme kaip sielos dvyniai rodomi Petras Repšys ir Mikalojus Vilutis. (Apie Repšį Landsbergis filmą jau yra sukūręs, tai buvo pirmas šio režisieriaus dokumentinis filmas – „Petras Repšys“, 1993). Repšys ir Vilutis ramiai „lenkia čierkutę“ ir bando išvystyti dialogą, nors tuo pačiu ir sarkastiškai viens kitą traukia per dantį, kamerai besisukinėjant aplink juos. Jų vidiniam grožiui prasiskleisti daug nereikia, – vos kelių sakinių, vos kelių kadrų, tuo labiau, kad juos dar labiau išgrynina ant stalo padėta duona, sūris… Degtinytė – beveik dėl kompozicijos, o joje gyvenimas išsiskleidžia su kaupu, ypač tada, kai Repšys prabyla Sigito Gedos žodžiais: „O mes jau geriam paskutinį lašą / ir puolame prieš Viešpatį girti“.

Analizuodamas kūrėjo biografiją, režisierius kaip tikras menotyrininkas išskleidžia dailininko esmę. Ypač gražūs kadrai, kai Vilutis kiek linktelėjęs į priekį, dideliais žingsniais, tik jam būdinga eisena juda per kapines. Dailininkui patinka ten pasivaikščioti, ir ne vien atsidurti prie šeimos kapo, bet aplankyti kapines, kai kur nors keliauja ir mažesniame miestelyje tenka laukti autobuso. Kapinėse „visi žmonės guli, geri… Visi ramūs, neagresyvūs, nepikti, nereikia jiems įtikti kažkaip, leidžia man būti savimi. Laĩsva.“

„Homo Vilutis“ – iš pažiūros minimalistinis, poetiškas kūrinys, tačiau, tuo pačiu jis labai sodrus vilutiško gyvenimo, to, kuris Vilutį daro Vilučiu, atspindys. Tai labai svarbu, nes Vilučio niekada nebus per daug, nes nuolat pasiilgsti šio dailininko išraiškos. Nors jis ir buvo sutinkamas visur kur, tačiau gyvenimas viską koreguoja greičiau, nei gali pasirodyti. Vilutis jau pamažu suretino savo apsilankymus Pilies gatvėje esančiose dirbtuvėse, kompiuterinė grafika tapo įmanoma ir namų sąlygomis. Tik gamtos niekas negali pakeisti; į ją sugrįžimai būtini. Gamtoje Vilutis stengiasi atsidurti net specialiai su persėdimu važiuodamas į greta Vilniaus esančius miškus. Gamta svarbi dar ir dėl to, kad joje galėtų tęstis filosofinės diskusijos su jam artimais žmonėmis, ypač anūku Šarūnu.

Rež. Vytauto V. Landsbergio filmo „Homo Vilutis“ (2023 m.) kadras. Mikalojus Vilutis su anūku.

Aktorė Aldona Vilutytė – lyg Tėčio angelas sargas. Jos daug visur, net tuomet, kai kadruose jos nėra, iš mažiausių detalių gali suprasti, kad Aldutė yra čia pat. Ji – lyg Tėčio spindulingoji. Tokiems artimiems ir šiltiems santykiams reikėjo viso gyvenimo. Tai nepriklauso nuo norų, tai yra nuolatinio intensyvaus, atviro gyvenimo rezultatas. Šeimos židinio puoselėtoja – dailininkė Nijolė Vilutienė. Filme su ja taip pat vos keli kadrai, bet supranti, kodėl taip, o ne kitaip nugyventa. („Mes su baba labai garsiai kalbame, labai garsiai viens kitam tiesas sakome“, – anūkui sako Vilutis.)

Filme yra ir „provokatorius“ – psichologas Andrius Jančiauskas. Vienas sakinys – Vilučio, o Jančiauskas jo taip lengvai nepaleidžia: jis „keliauja“ ne pagal to sakinio kryptį, bet vis bando pašnekovą sugražinti atgal, lyg padėdamas filmo herojui suprasti, iš kur visa tai kyla, kur link veda įvairios mintys… Kiek „Dievo yra manyje“, padeda analizuoti ir kunigas Julius Sasnauskas. Įdomu, kad būdamas savaip griežtas, net sarkastiškas, tuo pačiu Vilutis labai etiškas žmogus. Jam tik nepatinka fotografai, kurie prieš kamerą liepia šypsotis. Filmo režisierius įsigilinęs į Vilutį ir į visą „vilutieną“, didžiausia vertybe laiko jo filosofinę kelionę. Pats Landsbergis taikliai nusako Vilučio skirtingus egzistencinius polius: „Ieškojimo, nepasitenkinimo, liūdno amžino keleivio, kuris klupinėdamas, blūdinėdamas ropščiasi į Mozės kalną, tikėdamasis susitikti Dievą. Ir kita asmenybės ašis – sarkastiška, abejojanti viskuo, besišaipanti iš savęs ir savųjų ieškojimų. Tos dvi viena kitai prieštaraujančios realybės man be galo įdomios“. Landsbergiui labai svarbus rišlus Vilučio mąstymas, jo „skanus“ žodžių, minčių vartaliojimas.

Rež. Vytauto V. Landsbergio filmo „Homo Vilutis“ (2023 m.) kadras. Grafikas Mikalojus Vilutis ir kun. Julius Sasnauskas.

Šį filmą reikėtų žiūrėti tik dideliame ekrane, nes jame labai taikliai skleidžiasi unikalus Vilučio pasaulis, jo pasaulėjauta, tiek detalių, tiek visatos visumos peizažo paslaptys. Įdomu ir tai, kad filmas sukurtas tarytum vadovaujantis tais kriterijais, kuriais visą gyvenimą vadovavosi pats Vilutis. Filme susitiko du poetiniai pasauliai. O dailininkui tai ypač svarbu, nes tik kuriant šiuo keliu įmanoma atskleisti jo kūrybos genetiką. Būtent kuriančios asmenybės gali daryti kažkokias jungtis mūsų visuomenėje. Lietuvių profesionalus menas egzistuoja ne nuo mūsų kartos, ne nuo amžininkų. Ką ir kaip Vilutis sako, aprėpia ne tik protėvių mintis, bet ir dabartį. Jis tampa meno filosofu, kuris be galo įdomus. Na, kas gali pasakyti paradoksaliau už patį Vilutį: „Baisiai savęs nekenčiu, bet myliu dar baisiau…“

Mikalojus Vilutis filmo „Homo Vilutis“ premjeroje (2023 m., rež. Vytautas V. Landsbergis)

Rodos, kažkas keičiasi, gal net paprastėja, bet, pasirodo, ne: Vilutis šiandien kuria ne tik kompiuteriu, jis negaili laiko ir jėgų didelio formato sumanymams. Reikia tik popieriaus ir tušo. Paprasto tušo – „Indian Ink“, pagaminto iš seniausio ir patvariausio visų laikų pigmento – anglies.

Filmo istorija gali tęstis, medžiagos yra daug, bet režisierius ją nutraukia, nes tikram nušvitimui reikalinga nuojautų dramaturgija, – svarbu laiku ir vietoje padėti tašką. Ir mes tikime Vilučiu, kuris lipa į kalną, nuo kurio jau nesinori leistis žemyn.

Jei norite susipažinti su Mikalojaus Vilučio kūrybine biografija, siūlome įsigyti Kristinos Kleponytės-Šemeškienės ir Jurgos Minčinauskienės sudarytą albumą „Mikalojus Povilas Vilutis“. Albumas parengtas remiantis 2014 m. Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas” įvykusia retrospektyvine dailininko paroda. Knygoje pateikiama nuosekli Vilučio kūrybos apžvalga, išskiriant svarbiausias kryptis – lakštinę grafiką, piešinius, tapybą, objektus ir taikomąją grafiką.