Žilvino Kempino parodos „Portretai-fosilijos 2023“ atidarymas MO muziejuje | Ryčio Šeškaičio nuotr.

Šimtas vienuolika fosilijų – nuo Rastausko iki Obcarsko. Visa XXI a. trečiojo dešimtmečio pradžios Lietuvos menininkų ir kultūros asmenybių galerija. Žilvinas Kempinas nuo 1997 metų į Lietuvą atvyksta retai, o ilgesniam laikui – dar rečiau, tad šį kartą MO muziejaus pakviestas (parodos kuratorės – Miglė Survilaitė ir Aušra Trakšelytė), po dvidešimt šešerių metų pertraukos jis vėl ryžosi pakankinti žmones, atliedamas jų gipsinius portretus ir įrengdamas gyvųjų-nemirtingųjų mauzoliejų. Parodoje jausmas toks – ne estetinis, bet paveikus, nes iš pradžių užfiksuoji nuotaiką, vėliau atpažįsti žmones, po kelių minučių jų atvaizdai susilieja į vieną panoptikumą, kol vėl ima skilti į individus. Išeinant iš parodos pastebi (nes anksčiau tie paveikūs veidai neleido nieko pastebėti), kad po fosilijomis ant grindų – numeriai, ir pagal sąrašą galima buvo „pasišnekėti“ su kiekvienu. Šiais laikais, kai žmonės vis rečiau susitinka normaliems pašnekesiams, kalbėtis su draugais žiūrint į jų kaukes, – pakankamai įdomus procesas, tuo labiau, kad slenkant palei jas, įvairių šešėlių galerijoje tie veidai atgyja, materializuojasi, tampa erdviniais, nors regime vidinę, įdubusią kaukių pusę. Kraipant savo dar gyvą galvą tos kaukės taip pat „žaidžia“ su tavimi, vyksta tam tikra animacija. Bet kokiu atveju, tai nauja Žilvino Kempino kinetinio meno apraiška.

Ilgiausiai pabendravau su „Labas, Sonia, Nauji metai“ režisieriumi Oskaru Koršunovu, kuris kartu su Kempinu pirmą kartą 1994 metais pastatė šią dadaistinę Gintaro Sodeikos operą. Kompozitorius su žmona taip pat buvo „pakabinti“ šalia. Žiūri ir regi ne praeitį, o gyvus meno kūrinius, gyvus žmones, kurie tais laikais nebuvo nervuoti, o neįtikėtinai išradingi. Nežinau, ar Koršunovas panašus į Koršunovą, bet paslapties turi bene daugiausia.

Oskaras Koršunovas, Egle Karpavičiūtė | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Paroda – preciziška, kaip ir visos Kempino parodos. Kitaip ir būti negali. Juk kada nors mirsime, ir pagal šias kaukes vyks analizė, prasidės ateities kartų lyginamieji procesai. Iš pirmosios parodos, surengtos 1996 metais, parodoje dalyvauja keturios kaukės, kitos pradingo.

Ant tamsiai pilkų sienų sukabintos baltos gipsinės kaukės geriausiai ženklina žmonių portretus, tačiau iš toliau jos atrodo kaip balti perpjauti kiaušiniai. Geltonuosius „trynius“ kiekvienas stebėtojas turi įkomponuoti. Kas tai – smegenys, mąstymas, ar žmonių natūralios būsenos? Gerai, kad juose nėra tiek daug liūdesio. Dominuoja natūralios išraiškos. Vienas kitas tik bando nusišypsoti. Bet įdomiausi pasirodė tie veidai, kurie priminė tam tikrus paslapčių šulinius. Lyg pelkes, į kurias gali patekti tik žiniuoniai. Plaukai, kurie vienaip ar kitaip įspausti tų veidų viršuje ir šonuose, primena žolynus, vandens augalus, o ilgiau bežiūrint esi įtraukiamas į kažkokią metafizinę erdvę. Kempinui metafizika gal ir ne svarbiausia meninės išraiškos siekiamybė, tačiau „žaisdamas“ su savo nuojautomis, sąmone, jis panardina ir stebėtoją į meninių procesų analizę.

Ši paroda dar po kelių dešimtmečių galės būti tęsiama. Ji dar labiau bus apipinta įvairiomis teorijomis. Juk dabar į parodas gali neiti, nes visos jos paskandintos daugiažodybėje. Tiek daug įvairiausių įskaitytų, parašytų tekstų, tiek daug kuratorių, moderatorių, savanorių ir direktorių, kad grynajam meno pojūčiui belieka rinktis pačią „nepatogiausią“ dieną, kad galėtum vienas paklaidžioti po pustuštes erdves. Tuomet Kempinas ima veikti, nes paroda kalba apie mus. Ji labai arti mūsų, nes tai žmonės, kuriuos tu nuolat matai ar dirbi su jais.

Žilvino Kempino parodos „Portretai-fosilijos 2023“ atidarymas MO muziejuje | Ryčio Šeškaičio nuotr.

Gailėjausi, kad dėl sveikatos teko atsisakyti kvietimo tapti „fosilija“, bet parodoje tiek daug artimų žmonių, kad tarp jų manęs visai netrūksta. Žmonės bijo mirties, bet ryžtasi būti atspausti gipse, lyg iš anksto norėdami užfiksuoti savo nemirtingumą. Ateities kartoms palikti savo atspaudą – atsakinga akcija, net jeigu toms kartoms jau nieko nereikės.

Kita vertus, žiūrint parodą aplanko ir tokios asociacijos kaip linijomis palaidoti kare žuvę žmonės. Tik šiandien kasdien driekiasi linijomis susmaigstyti kapų mediniai kryžiai… Šiandien, kai mirtis tapo linijinė, MO muziejuje „linijiniai“ žmonės – pomirtinio gyvenimo tęsinys. Šiandien ir apie „po mirties“ vis dažniau ir daugiau kalbama, nors tie analitikai vis keisčiau atrodo, bet žmonėms įdomu. Ten, kur mūsų nėra, viskas atrodo gražiau ir įdomiau. Kempinas kviečia visus, ypač tuos, kurie atspausti: įsižiūrėkite ir supraskite: kas buvo jūsų protėviai, kokia jų kilmė? Bet koks antropologas šioje parodoje turėtų ką veikti. O parodai pasibaigus, eksponatai galėtų keliauti į Universiteto medicinos fakultetą, nes dažnu atveju nereikėtų tyrinėti kaukolių (ką dabar atlieka studentai), o tiesiog tyrinėti šiuos žmonių veidų įspaudus, portretus, kuriuose labai daug atminties.

Žilvino Kempino paroda „Portretai-fosilijos 2023“ MO muziejuje | Ryčio Šeškaičio nuotr.

Šventų Velykų išvakarėse Žilvino Kempino portretai – šventi kiaušiniai. Belieka sulaukti šių žmonių, šių menininkų prisikėlimo, naujų, įkvepiančių darbų. Tuomet fosilijos tikrai bus užpildytos turiniu.