R. Sirgedaitė seriale „Trolių ferma“ | Asmeninio archyvo nuotr.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako aktorė Roberta Sirgedaitė.
– Ką tau reiškia šiuolaikinis globalizacijos / skaitmeninių medijų / ekranų „triukšmo“ kontekstas ir intermedialaus meno tendencijos? Kaip visa tai atsiliepia tau ir tavo kūrybai?
– Manau, kad su skaitmeninėmis medijomis ir ekrano triukšmu reikia elgtis labai atsargiai. Gerai, kai tos medijos naudojamos naudingai. Pakalbėkime apie įprastą „scrollinimą“. Aš esu priklausoma nuo telefono, su tuo kovoju kiekvieną dieną, bandau gaudyti save, kada jau pradedu žiūrėti „reelsus“. Jaučiu, kaip tai kepina mano smegenis. Neseniai prisėdau parašyti vieno kūrybinio teksto, bet supratau, kad beveik nebeturiu kūrybinių sulčių. Taip yra dėl socialinių medijų. Bet aš stengiuosi.
– Ar (jei taip – kodėl?) tau svarbus tarpdiscipliniškumas? Ar skirtingų meno rūšių kūriniai papildo vienas kitą, ar konkuruoja tarpusavyje? Koks jų santykis?
– Be abejo. Ypač jei kalbame apie teatrą ar kiną – tai tokie menai, kurie yra visų menų visuma. O jei kalbame apie aktorių – irgi labai panašiai. Gerai mokėti ir vaidinti, ir kalbėti, ir dainuoti, ir šokti, ir groti ir taip toliau. Aš pati stengiuosi tobulinti kuo daugiau įvairių gebėjimų. Akademijoje taip pat mokėmės visko kuo daugiau, bet, man atrodo, nieko iki galo taip ir neišmokau.
R. Sirgedaitė | S. Šuminsko nuotr.
– Ar tau svarbu, kad menas atspindėtų šiuolaikines socialines problemas, o gal svarbiau, kad kalbėtų amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką tavo kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?
– Neseniai pagalvojau, kas mane labiausiai įkvepia gyvenime: menas, gamta, žmonės ar kažkokios veiklos? Mane labiausiai įkvepia menas – kai klausau dainos, skaitau knygą, žiūriu filmą ar spektaklį, visa tai mane kažkaip paliečia. Man nesvarbu, ar menas amžinas, ar aktualus.
– Kaip manai, koks yra didžiausias iššūkis aktoriui? Ar tau tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
– Didžiausias iššūkis aktoriui, manau, būtų darbų trūkumas. Po studijų aš pasakiau sau, kad pažiūrėsiu, kaip man seksis per dvejus metus. Jei gerai – puiku, jei blogai – tiesiog nebevaidinsiu. Jau ketvirti metai, o man visada sekasi vidutiniškai, bet tokio scenarijaus aš neapgalvojau. Kartais gaunu vaidmenų, bet tai neužima viso laiko, todėl vis bandau persikvalifikuoti. Studijavau žurnalistiką ir pabandžiau dirbti reportere, bet vaidinti visada smagiau. Dabar mokausi būti copywritere ir panašiai. Kaip pavyksta susitvarkyti su krizėmis? Stengiuosi per daug negalvoti ir daryti bent kažką.
– Koks tavo santykis su režisieriais? Kokiais principais vadovaujiesi su jais dirbdamas?
– Labai įvairus, kaip ir su kiekvienu žmogumi, taip ir su kiekvienu režisieriumi/režisiere santykis vis kitoks. Mano darbo principas – padaryti viską, ko režisieriai nori. Todėl labai gerai, kai sutampa vertybės.
R. Sirgedaitė spektaklyje „SoDra, mon amour“ | D. Ališausko nuotr.
– Menininkams, ypač jauniems, kūrybą dažnai tenka derinti su kokiu nors papildomu darbu. O kaip yra tavo atveju? Ar kūrybos ir buities konfliktas tau apskritai aktualus? Koks tavo požiūris į komercinį meną? Kokiais atvejais gali jį pateisinti?
– Daugeliu atvejų pateisinu komercinį meną, kodėl gi ne? Visi laimi – ir pelninga, ir žiūrovams smagu.
– Kokie tavo mėgstamiausi rašytojai, mylimiausios ar didžiausią įtaką padariusios knygos (nebūtinai grožinės)? Koks tavo / tavo kūrybos santykis su literatūra? Galbūt, turi tau įsimintinų literatūrinių ištraukų, citatų, imponuojančių veikėjų? Gal net galėtum sugretinti save su vienu iš jų?
– Mano knygos – tai grožinės literatūros klasika. Jei nesugalvoju, ką skaityti, tai susirandu kokią nors klasikinę neskaitytą knygą ir žinau, kad neprašausiu. Dabar vienos mėgstamiausios negaliu išskirti, bet štai vakar baigiau skaityti Virginijos Cibarauskės knygą „Kai aš buvau malalietka”. Gaila, kad baigėsi. Tai knyga apie praeities Vilnių – Naujamiestį, centrą, Žvėryną, kur užaugo knygos herojė, todėl buvo taip lengva įsivaizduoti, kur viskas vyksta, ir, atrodo, pagyventi kitą gyvenimą, bet nenutolusį nuo manojo.
Plačiau su Robertos kūryba galite susipažinti čia.
