Š. m. vasario 23 d. Vilniaus knygų mugėje pristatyta Linos Lauros Švedaitės sudaryta knyga „Vilniaus sekretai: vizijos, atsiminimai, sapnai“, kurią 2022 m. išleido leidykla „Slinktys“. Vilniaus klubas ir Lietuvos leidėjų asociacija Vilniaus klubo skatinamąją premiją už naują šiuolaikišką ir netikėtą žvilgsnį į šiandieninį Vilnių skyrė autorei Linai Laurai Švedaitei. „Vilniaus sekretai: vizijos, atsiminimai, sapnai“ – tai žvilgsnis į šiandienę sostinę ir jos gyventojus. Knygoje ieškoma atsakymų į klausimus: kokios sostinės vizijos? Kokia šio miesto kolektyvinė atmintis? Kas slepiasi jo pasąmonėje? Daug dėmesio skiriama miesto miegamiesiems rajonams. Knygą sudaro pokalbiai apie Vilnių, vilniečių atsiminimai ir liudijimai, poetiniai tekstai, fotografijos ir sostinės paviršių atspaudai. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka iš knygos „Vilniaus sekretai: vizijos, atsiminimai, sapnai“, kurioje kalbinama meno istorikė Rasa Antanavičiūtė.

Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2021

Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.

Rasa Antanavičiūtė – meno istorikė, Vilniaus muziejaus direktorė, monografijos „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“ (2019) autorė, knygos „Neįgyvendintas Vilnius“ bendraautorė, Lietuvos paviljono (kūrinys „Saulė ir jūra (Marina)“) 58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje komisarė ir prodiuserė. Kalbėjomės apie miesto atmintį ir atminties institucijas – muziejus.

Esate Vilniaus tyrimų ir tyrinėjimų priešakyje. Kuris sostinės pjūvis ar aspektai šiandien sulaukia daugiausia dėmesio?

Norėtume būti Vilniaus tyrimų priešakyje, bet kol kas tikrai nusileidžiame vyresnėms ir didesnėms institucijoms. Greitai apžvelgęs akademinių Vilniaus tyrimų tendencijas kolega Povilas Andrius Stepavičius man sufleruoja, kad pastebimas dėmesys įvairių laikotarpių Vilniaus žydų istorijai, krikščioniškojo Vilniaus (vienuolijų, vienuolynų ir bažnyčių) istorijai, socialinei LDK laikų Vilniaus istorijai, miesto dailės ir architektūros istorijai, kai kuriems kitiems aspektams. Tačiau Vilnių pažįstame ne tik per tyrimus. Jau daugiau nei dešimtmetį gausiai publikuojama istorinė vaizdinė medžiaga, prisiminimai, dienoraščiai atskleidžia asmeniškesnes miesto versijas, detales, kurios galiausiai susidėlioja į visumą. Apskritai pastebima tendencija imtis mikroistorijų, anksčiau, regis, nereikšmingų detalių.

Esate užsiminusi, kad vienas iš Vilniaus muziejaus norų – reabilituoti muziejus, kelti jų reputaciją. Su kokiais išbandymais šiandien susiduria muziejai?
2019–2020 m., steigiant naują instituciją, galvojant apie jos pavadinimą ir komunikaciją, gavome ne vieną patarimą žodžio „muziejus“ vengti, nes asocijuojasi su stagnacija, apdulkėjusiais eksponatais ir niūriomis salių prižiūrėtojomis. Tuomet užsispyrėme ir deklaravome siekį tokius stereotipus laužyti ir parodyti, kad muziejus gali būti kitoks. Viena vertus, per tuos kelerius metus Lietuvos muziejų padangė smarkiai pragiedrėjo. 2019 m. Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui ir Lietuvos nacionaliniam muziejui pradėjo vadovauti ambicingi nauji direktoriai, 2020 m. pasikeitė M. K. Čiurlionio nacionalinio muziejaus vadovai, nuo 2018 m. MO dirba didelį muziejaus vardo reabilitavimo darbą, tad mums jau reikia rūpintis, kad tos reputacijos nesugadintumėme. (Šypsosi.)

Kita vertus, miestų muziejai dažnai yra tos atminties institucijos, į kurias miestiečiai užsuka retai. Išbandymas sukurti gyvą, dinamišką, nuolat aktualiomis temomis kalbantį muziejų, į kurį lankytojas sugrįžtų, vis dar egzistuoja ir egzistuos visada. Čia tenka spręsti du pagrindinius uždavinius: sukurti gerą pasakojimą ir rasti jį perteikiančius eksponatus. Muziejus turi sugebėti papasakoti rimtą, dažnai painų pasakojimą taip, kad jis būtų įdomus lankytojams, nevargintų, įtrauktų, bet ir nenusivažiuotų iki pigių triukų, klišių, banalybių. Siekiamybė – sugebėti iš medžiagos, kurią rinkai ir šlifavai metus ar dvejus, sukurti gerą originalų anekdotą, kurį „pagavęs“ žiūrovas jaustų atradimo džiaugsmą. Tačiau to neužtenka, nes muziejus nėra tekstas – lankytojas pasakojimą turi patirti per vaizdą. Todėl antroji muziejininko užduotis – sugalvoti, kaip papasakoti žodinę istoriją eksponatais. Viskas būtų paprasčiau, jei tų eksponatų būtų, bet labai dažnai jų nėra – jie neišliko, dingo, pražuvo. Čia specifinis, su Vilniaus ir apskritai su lūžinių geopolitinių teritorijų istorija susijęs išbandymas, su kuriuo nuolat susiduriame, su juo susiduria ir kitos atminties institucijos.

Vilniaus muziejaus misija – ugdyti rūpestingus nusimanančius miesto šeimininkus. Ką jums reiškia būti miesto šeimininku?

Būti miesto šeimininku reiškia pažinoti miestą kaip savo namus ir juo rūpintis. Žinoti ne tik šlovingus, bet ir mažiau patogius istorijos epizodus, atpažinti vietos istoriją išlikusiose miesto audinio detalėse. Nebūtina tapti viso miesto ekspertu, tai nelabai ir įmanoma. Bet pažinoti savo namą, gatvę, rajoną yra tikrai prasminga ugdant jautrų ir nusimanantį šeimininko žvilgsnį. Na, ir galvoti apie supančią aplinką kaip apie mums, gyventojams, priklausančią erdvę, nebūti abejingiems, dalyvauti priimant sprendimus įsigilinus į vienos ar kitos vietos specifiką, bendruomenės poreikius. Didžiulį įspūdį man paliko pokalbiai su kadaise aplankytos Islandijos gyventojais. Per pokalbius nieko nedeklaruojant, kalbantis apie kasdienius jų darbus tapo akivaizdu, kad šie žmonės prisiima asmeninę atsakomybę už savo miestą ir šalį, jie žino, jog tik nuo jų priklauso, kaip jie toliau gyvens, kad jie yra savo šalies šeimininkai. Gyventojai kliovėsi ne miesto ar šalies valdžia, o patys jautėsi atsakingi už tai, kaip gyvena. Norėtųsi, kad ir Vilniuje, Lietuvoje kuo daugiau žmonių išsiugdytų tokį šeimininko jausmą.

Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2020

Koks Vilniaus ir muziejaus santykis su Vilniaus tapatybe?

Komplikuotas. (Šypsosi.) Nes ir ta tapatybė komplikuota, daugiasluoksnė, ją ne taip paprasta priimti kaip savą. Tik nuo praėjusio amžiaus 9 dešimtmečio vidurio Vilniuje gyvena daugiau nei 50 procentų lietuvių ir to niekada anksčiau nėra buvę. Tai nereiškia, kad nelietuviškas Vilnius nėra mūsų tapatybės dalis. Priešingai, tai skatina pažinti kitokį, XX a. antroje pusėje kruopščiai trintą žydišką ir lenkišką Vilnių bei jį kūrusius žmones, išvysti miesto kultūrų sluoksnius ir suprasti, kad tai mus praturtina, o ne skurdina.

Kaip apibrėžtumėte Vilniaus traumą? Kokios jos apraiškos šiandieniame gyvenime?

Karas yra ta didžioji trauma, apie kurią reikia vėl ir vėl kalbėti. Antrasis pasaulinis karas buvo nesuvokiamo dydžio katastrofa vilniečiams ir miesto atminčiai. Naciai sunaikino žydų bendruomenę, o sovietai atsikratė lenkų ir sąžiningai ištrynė iš miesto audinio žydų kultūros pėdsakus. Ikikarinės, šimtmečius trukusios, iš kartos į kartą perduodamos miesto atminties neliko. Pokariu iš kitų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vietų į Vilnių atvykę naujakuriai apsigyveno nepažįstamame mieste ir pradėjo kurti savo istoriją iš naujo. Šio įtrūkio pasekmes jaučiame iki šiol, jaukinamės ir bandome pažinti iki karo egzistavusį miestą. Tačiau nemanau, kad dabartiniai vilniečiai yra kaip nors traumuoti, turi nepilnavertiškumo kompleksų ar jaučia kaltę. Viena vertus, tai gerai, nes žmonės psichologiškai sveikesni. Kita vertus, norisi, kad atsakomybės už tai, kas vyko Vilniuje iki mūsų, būtų daugiau.

Gyjame?

Deja, judesys vyksta abiem kryptimis. Yra daug iniciatyvų, kurios, įsiklausydamos į psichologų patarimus, priima nepatogią praeitį ir apie ją kalba, istorikai tikrai nebijo diskutuoti pavojingomis temomis, į kurias kol kas neturime galutinių atsakymų, bet yra ir ryškių priešingų tendencijų, kai nepatogi praeitis tiesiog trinama iš miesto audinio, kai nusprendžiama Voldemorto tiesiog neminėti. Tai nepadeda nei pažinti savo miesto, nei jaustis jo šeimininku, nei atsakingai juo rūpintis.

Atsidarius kitų miestų muziejų tinklalapius matyti tendencija – daug dėmesio skiriama subalterno istorijai. Tarkim, Varšuvos muziejaus puslapyje reklamuojama paroda „Varšuvos tarnaičių istorijos“. Ar Vilniaus muziejų domina subalterno istorijos?

Manau, tai galima vadinti minėtomis mikroistorijomis. Muziejai atsigręžia į anksčiau nesvarbius, nematomus herojus, o šie kitaip, naujai papasakoja mums žinomą istoriją ir ją atgaivina, suteikia jai daugiau spalvų, daugiau asmeniškumo. Mikroistorijos didžiąją istoriją nuleidžia ant žemės ir išnaudodamos empatijos galias palengvina jos suvokimą, pajautimą, pagilina įspūdį. Taip, Vilniaus muziejui tai labai artimas darbo ir pasakojimo metodas. Pirmoji mūsų paroda buvo apie namą, kuriame įsikūrė muziejus, apie jo savininkus, gyventojus ir nuomininkus, jų verslus ir šeimas. Viena vertus, mažos miesto dalelės istorija atspindėjo viso miesto istoriją, kita vertus, atskleidė, kiek dar visko nežinome ir kokie klodai įdomiausių, dar nepapasakotų nuotykių gali slėptis kiekviename name.

Kokios didžiausios Vilniaus stiprybės, neišnaudoti rezervai?

Stiprybė – jo įvairovė ir amžius. Minėtieji kultūrų sluoksniai – ypatinga stiprybė ir rezervas, kuriam išsemti reikės dar labai daug laiko. Stiprybė yra ir Vilniaus gyventojai, kuriems rūpi miesto praeitis ir ateitis. Man pačiai labai įdomus, nors ir pavojingas, ribinio miesto likimas, kai visko vienoje vietoje labai daug, kaip Italo Calvino Fedoros mieste, kuriame stovi rūmai su stiklo rutuliu kiekviename kambaryje, o kiekviename rutulyje – kitokios Fedoros modelis, „pavidalai, kuriuos šis miestas galėjo prisiimti, jei dėl vienokios ar kitokios priežasties nebūtų tapęs toks, kokį jį regime šiandien“.

Jūsų svajonių paroda Vilniaus muziejuje?

Mano svajonės žemiškos. Labai norėčiau, kad kada nors, nelabai tolimoje ateityje Vilniaus muziejus įsikurtų Kirdiejų rūmuose (Barboros Radvilaitės g. 6) ir ten atvertų nuolatinę miesto pažinimo ekspoziciją, kurioje lankytojas galėtų ir pasidžiaugti miesto unikalumu, vis atsinaujinančia jo gyvybe, ir susimąstyti apie tuštumas ir įtrūkius, kurių mieste yra ir visad bus apsčiai. Beje, už tuštumų terminą dėkoju architektui Rolandui Palekui, komunikacijos ekspertui Mykolui Katkui ir architektūros istorikei Marijai Drėmaitei, su kuriais bandėme apčiuopti Vilniaus specifiką.

Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2021

Šiandien edukacijos lauke (ir ne tik) disciplinos jungiasi, persidengia. Populiarūs raktiniai žodžiai „laboratorija“, „dirbtuvės“, „interaktyvumas“, „patyrimas“; žodį „istorija“ keičia „istorijos“; keičiasi objekto ir suvokėjo santykis, pavyzdžiui, kai lankiausi Vilniaus muziejuje su savo keturmečiu, jam buvo leista viską liesti, čiupinėti. Istorija tarsi nebekonservuojama už stiklo, ant jos galima palikti savo pirštų antspaudus, kitaip tariant, nyksta vadovėlinė tiesa.

Vienos tiesos naratyvas dabar tikrai nebepopuliarus ir demokratiškame pasaulyje apskritai nustojo egzistavęs. Viskas priklauso nuo interpretacijos ir nuo intencijų, tačiau, nepaisant niuansų, turi išlikti vertybinis karkasas, ant kurio telpa skirtingus dalykus atskleidžiančios istorijos.

Peržiūrint istoriją vienų herojų portretuose gali atsirasti keistenybių ar silpnybių, net klaidų, tačiau jos nepaneigia tų herojų reikšmės ir atliktų darbų svarbos. Priešingai, atspalviai paverčia herojus gyvais žmonėmis, panašiais į mus, ir net įkvepia imtis žygių tuos, kurie nesijaučia tobuli. Kitų herojų įvaizdžiai susvyruoja nuo naujos informacijos ar dėl pasikeitusių etinių ir moralinių normų. Tokiais atvejais reikėtų atvirai, kantriai kalbėtis ir tartis dėl ribų, kurias peržengus herojai nukeliami nuo pjedestalų. Šiuo atžvilgiu, manau, Antrojo pasaulinio karo istorija dar kupina paslėptų nemalonių bombų. Žodžiu, istoriją kvestionuoti, tikslinti, abejoti nusistovėjusiomis tiesomis tikrai verta, nes tik taip pagiliname savo žinias ir supratimą, bet privalu nepamiršti esminių vertybių – būti sąžiningiems ir objektyviems, gerbti žmones ir jų pasirinkimus, siekti tiesos, nors ji ir nepasiekiama.