Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, profesorius Tomas Venclova. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius pristato Barborą Radvilaitę. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.
Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.
Barbora Radvilaitė, Lietuvos didžioji kunigaikštienė (1548–1551) ir Lenkijos karalienė (1550–1551), Renesanso gražuolė, meilės istorijos herojė. Gimė apie 1520–1522 metus. Vilniaus pilininko Jurgio Radvilos dukra, Mikalojaus Radvilos Rudojo sesuo, Mikalojaus Radvilos Juodojo pusseserė. 1538 m. ištekėjo už Naugarduko, vėliau Trakų vaivados Stanislovo Goštauto ( Alberto Goštauto sūnaus), nesusilaukė vaikų ir po ketverių metų tapo našle. Gyveno daugiausia Vilniuje, motinos namuose, paskui Radvilų rūmuose netoli Žemutinės pilies (dab. Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos vietoje). Manoma, kad jau 1543 m. ją įsimylėjo Žygimantas Augustas. 1545 m. jis taip pat liko našlys. Abu ėmė susitikinėti: tradicija sako, jog Žygimantas Augustas liepęs nutiesti iš Valdovų rūmų Žemutinės pilies teritorijoje į Radvilų sodus slaptą takelį su tiltuku per Vilnią. „Sklido visokios kalbos ir apie Barborą, ir apie Augustą, gal ir neteisingos, bet nesakysi, kad visai be pagrindo“, – diskretiškai rašo Albertas Kojalavičius-Vijūkas. Mikalojus Juodasis ir Mikalojus Rudasis Radvilos, 1547 m. rugsėjo mėn. užtikę Žygimantą Augustą pas Barborą, ėmė jam prikaišioti, ir jis nusprendė nedelsiant su Barbora susituokti. Slapta santuoka įvyko, kaip manoma, Vilniaus katedros Karališkojoje koplyčioje.
Prieš Žygimanto Augusto ryšį su Barbora, juo labiau prieš vedybas buvo griežtai nusistačiusi jo motina Bona Sforza, taip pat tėvas Žygimantas Senasis. Pagal viduramžių papročius valdovui nederėjo tuoktis su nekarališkos giminės atstove. Be to, Lenkijos didikai nuogąstavo, kad po vedybų Lietuvoje įsigalės Radvilos, nepritariantys glaudžiai lietuvių ir lenkų unijai. Tačiau po tėvo mirties 1548 m. Žygimantas Augustas pranešė Ponų tarybai apie savo santuoką ir taip įteisino Barborą kaip didžiąją kunigaikštienę.
Meilės istorija sužadino Lietuvos ir Lenkijos politinį konfliktą; drauge su kitais jį kurstė Bona Sforza. Kai kurie lenkų seimo nariai reikalavo skyrybų. Buvo rašomi ir lipdomi ant sienų Barborą Radvilaitę žeminantys paskviliai. Kadangi karalius nesutiko palikti Barboros, stengtasi bent užkirsti jai kelią į Lenkijos sostą. Tada Žygimantas Augustas paleido seimą, 1549 m. vasario mėn. drauge su Barbora itin iškilmingai įvažiavo į Krokuvą ir po kiek laiko įveikė daugumos didikų pasipriešinimą. Jis užrašė Barborai Kauno pilį, daug žemių palei Nemuną ir netoli jo, nuo Merkinės ligi Skirsnemunės. 1550 m. gruodžio 7 d. Krokuvoje Barbora buvo vainikuota. Tuo metu ji jau sunkiai sirgo (manoma, gimdos vėžiu) ir po pusės metų, 1551 m. gegužės 8 d., Krokuvoje mirė. Buvo įtariama, nors ir be didesnio pagrindo, kad ją nunuodijusi Bona, nepermaldaujama Barboros priešininkė.
Prieš mirtį Barbora pareiškė norą būti palaidota Lietuvoje. Žygimantas Augustas jos kūną atlydėjo į Vilnių ir palaidojo katedroje greta pirmosios savo žmonos Elzbietos. Barboros palaikai rasti 1931 m., per katedros remontą po Neries potvynio. Po pelenų ir kalkių sluoksniu jie buvo gana gerai išsilaikę. Šiandien jie ilsisi Karališkajame mauzoliejuje.
Romantiška Barboros Radvilaitės figūra tapo reikšmingu Vilniaus mito komponentu. Jos likimas rodo, kad Lietuvą ir Vilnių XVI a. jau buvo pasiekęs damos kultas bei renesansinė meilės samprata. Gražuolės karalienės asmenybę supa legendos. Jos portretą, be kitų dailininkų, yra nutapęs žymus vokiečių renesanso meistras Lucas Cranachas Jaunesnysis (apie 1554; portretas kartais priskiriamas jo mokyklai). Paplitęs, nors ir nepagrįstas tvirtinimas, kad Aušros Vartų Madona esanti Barboros atvaizdas. Neilgos ir tragiškos santuokos istorija, ypač efektinga Barboros ir Bonos Sforzos priešprieša, teikia medžiagos Shakespeare’o tipo dramai. Jau 1811 m. pseudoklasikinę tragediją apie Barborą parašė Alojzy Felińskis; ji buvo pastatyta 1817 m. Varšuvoje. Vėliau dramų ta tema kūrė kiti lenkų dramaturgai, taip pat ir Stanisławas Wyspiańskis. Iš lietuvių rašytojų dramą apie Barborą buvo pradėjęs Balys Sruoga, bet žinomiausia yra Juozo Grušo Barbora Radvilaitė, kurios pastatymas 1972 m. Kaune, nors sužalotas sovietinės cenzūros, tapo svarbiu Lietuvos teatro įvykiu.
Vilniuje šalia Valdovų rūmų ir katedros yra Barboros Radvilaitės gatvė. Senamiestyje, Vokiečių gatvėje, stovi Vlado Vildžiūno darbo statula „Barbora“.
Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 32–34).