Pasiėmiau savo idėjų albumą, gal dvidešimt idėjų, ir ėjau per visus kultūros komitetus. Pamačiau, kad dokumentai lipa mėnesį į viršų ir paskui grįžta mėnesį atgal, supratau, kad kam man švaistyti laiką – einu tiesiai į viršų. Dažniausiai atsakymai būdavo trys: kam to reikia, kaip paaiškinsi rinkėjams ir ateik kitą savaitę. Ir vaikštai kaip durnelis visą mėnesį, kol supranti, kad gal čia bandė pasakyti, kad tu nebeik. Turėjau tokią idėją pajūryje padaryti septynių metrų aukščio vėtrungę su fosforu, kad naktį matytųsi. Atrodytų kaip paskendęs laivas ir būtų tam tikrų metų bangomatis pagal spalvas. Pavyzdžiui, anais metais buvo trijų metrų aukščio bangos, ir matytųsi trijų metrų skalė. Funkcionalus menas. Niekas, nė vienas nepasirašė. Tada sudalyvavau tokiame konkursėlyje, buvo gal 100 litų prizinis fondas. Niekas nedalyvavo, aš sudalyvavau ir laimėjau. Tarptautinei vandens dienai paminėti padariau tokį 50:50:50 akvariumą su dvylika žuvyčių. Du kartus keisdavo vandenį, labai įkaisdavo, buvo apsauga, na, ten buvo visas šou. Ir pamačiau, kad prie tų žuvyčių – čia buvo 2002-ieji – atsistoja didžiausia eilė žmonių pažiūrėti! Po perkūnais! Žuvytės! Auksinė žuvelė vos ne kas penktame name yra. Tuo metu tos įmonės apyvartos šoktelėjo dvigubai ir tada aš pamačiau, koks menas yra galingas ir paveikus, supratau, kad galima dirbti. Žinau, kad kažkas gavo tūkstančius, o man sumokėjo 100 litų. Kitą kartą jie jau mane pakvietė be konkurso. Užsakymas buvo, kad nedaužytų telefonų būdelių. Vienas iš kūrinių buvo didžiulė T raidė su plastikiniais telefonais be vidurių – kaip kryžius, ant kurio prikalti telefonai. Tuos telefonus visus pirmą dieną išvogė. Teko vinis klijuoti iš kitos pusės. Antras kūrinys buvo raudonas kranelis Vokiečių gatvėje baseine, na, žinote, rusiškas – visi bijojome, kad rusai užsuks kranelį ir bus chana. Paskui buvo telefono formos bokso kriaušė. Dar buvo bokso kriaušė su viršininko galva, dėdulė toks. Kabėjo autobusų stotyje, apsauga taip gerai dirbo, kad niekas nė pirštu nepalietė, o aš norėjau, kad daužytų, suboksuotų. Ir paskutinis darbas buvo žydras ožys. Įsivaizduokite, ožys ir dar žydras! Visiems buduliams šlapiu skuduru! Sudaužė jį vidury miesto, persuko koją ir prasidėjo spauda – mes, vandalai, daužome viską iš eilės. Pradėjo mane persekioti – gal savaitę telefonas netilo. Ir tada man paskambino Zuokas, sako: „Reikia padaryti kažką priešingo, prieš ką ranka nepakiltų. Šitie sudaužyti, tikslas pasiektas, parodei, koks Vilnius yra. Padaryk tai, ką patys vilniečiai gintų.“ Taip ir atsirado angelai – trapūs, nekalti.
Angelų tėčiai arba mamos yra didžiulė gerų žmonių bendruomenė.
Iš kokių šimtas dvidešimt nepavykusių projektų vienas pavyko, galvoju, nereikia norėti kažko daugiau.
