Spektakliai Vilniaus senajame teatre: „Kaligula“ (rež. Jokūbas Brazys), ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ (rež. Kotryna Siaurusaitytė), „Dviejų Korėjų susijungimas“ (rež. Monika Klimaitė) | Artūro Svorobovič nuotr.

Vilniaus senajame teatre surengta laboratorija „Mes – Prancūzijaʼ23“ suviliojo šį savaitgalį (birželio 9–11 d.) išgirsti Lietuvoje ne taip dažnai statomus autorius ir – svarbiausia – išvysti jaunų režisierių sceninius variantus. Šioje prancūziškoje programoje, kur buvo pristatyti Albertas Camus, Jean-Lucas Lagarceʼas ir Joëlis Pommerat, vyko ir ekskursijų ciklas „Teatrinė Pohulianka“. Dvi gidės pristatė svarbią miesto arteriją, jungiančią senamiestį su buvusiu užmiesčiu (dabar – Naujamiestis), pasakojo apie pastatus, siūlė kartu atrasti prancūziškus ženklus, o viena iš gidžių – aktorė Jekaterina Makarova – tiek įsijautė į prancūziškas aplinkybes, kad apie Senąjį teatrą pasakojo lyg apie Molière’o gimtąjį teatrą, lyg apie „Comédie-Française“. Ir krėslai, ir garderobas, ir jos prancūzų kalba…

Svarbi detalė – šalia teatro užauginta rožių „giraitė“. Kažkada dar Jonas Vaitkus su savo aktoriais šalia teatro pasodino ąžuoliuką, skirtą Jonui Basanavičiui. O dabar – rožės, tikros, daugiausia arbatinės, ypatingai kvepiančios. Vilniuje nėra normalių floristų (tuo galima įsitikinti nuėjus pasižiūrėti, kaip padabintos prezidentūros prieigos, kur nago dydžio gėlytės matosi tik nosį prikišus, o iš toli – tuščias, ilgas lovys), todėl šis teatras galėtų apmokyti ir kitus Vilniaus gėlininkus.

Nuostabiai kvepiančios rožės labai tiko žengiant į prancūzišką pasaulį. Visi trys režisierių – Jokūbo Brazio, Monikos Klimaitės ir Kotrynos Siaurusaitytės pirmieji sceniniai variantai praėjo perpildytose salėse. Juos stebėjo daugelis šio teatro aktorių. Po kiekvieno iš jų aptarimai su publika vyko lietuvių kalba.

„Kaligula – odė nerimui“

Jaunas režisierius Jokūbas Brazys pasirinko Albertʼo Camus „Kaligulą“. Jonas Vaitkus, Ignas Jonynas, Agnius Jankevičius, Vidas Bareikis, Eimuntas Nekrošius, – nemažai lietuvių režisierių yra statę šią dramą, bet, kaip auditorijai vienu sakiniu apibendrino Jokūbas Brazys, „Camus svarbu analizuoti bent kas dešimtmetį“. Per aptarimą pasigirdo: „Tai – Jokūbo medžiaga“. Taip gali atrodyti ir dėl to, kad jis kiekvieną kartą atveria, pasako ką nors naujo. Šįkart, rodydamas eskizą, jis panaudojo vos kelis žodžius, tiksliau, tam tikrus jaustukus, tuo pačiu po pristatymo sakydamas: „Būtų gėda iš Camus išmesti tekstą“. Šį vienintelį rodymą Brazys surežisavo ne kaip „gerą“ eskizą, o kaip subjektyviausia forma suvokiamą Camus pasaulį. Režisierius tiksliai apgalvojo, kas apskritai yra tokio pobūdžio pasiūlymai (skaitymai, eskizai, pristatymai) ir pateikė savo variantą (du viename): Camus tema plius Brazio režisūrinis braižas. Jokios „katės maiše“: nepatinku, neimkite, pamatę, ką ir kaip kalbu, spręskite dėl ateities.

Spektaklis „Kaligula“ Vilniaus senajame teatre (rež. Jokūbas Brazys) | Artūro Svorobovič nuotr.

Dabar madinga kurti pasaulius, atmosferas. Brazio atmosfera labai teatrinė. Jis kaip niekas kitas moka labai tiksliai sukurti teatrą teatre ir žiūrovą panardinti į keliasluoksnius apmąstymus, pirmiausia susijusius su statomo kūrinio svarbiausia tema. Šis jaunas režisierius, Senajame teatre pabuvęs vos kelias dienas, sugebėjo per Camus smogti apie Camus. Sulaukus žiūrovo klausimo apie trumpą laiką, skirtą sukurti tokį išsiskiriantį variantą, pasigirdo braziškas atsakymas: „Tai – ne kelios dienos, o dvidešimt septyneri metai“. Kitaip tariant, visus namų darbus režisierius parengė namie, todėl teatre viskas vyko žaibu. Kai kam gal net galėjo pasirodyti per greit.

Spektakliai „Kaligula“ Vilniaus senajame teatre (rež. Jokūbas Brazys) | Artūro Svorobovič nuotr.

Spektaklio medžiagiškumas – nekrošiškas: skardinė statinė, balėja, du kibirai, dvi stiklinės ir vanduo. Kai rūbai sušlampa, Kaligulai neprireikia ir jų. Viskas gryna, autentiška, atvira. Tuo pačiu – žiauru, provokatyvu, nepatogu. Bet – įdomu. Įdomu net tada, kai finalinėse scenose pasirodo „iš gyvenimo“ įkritęs ir labai šiam teatrui tinkantis personažas – Gaisrininkas. Viačeslavo Lukjanovo Kaligula ir Editos Gončiarovos Druzila sekundės tikslumu suvaidino, sušoko, sinchronu išjautė visas neigimo–teigimo, absurdo–maišto, vilties–tikėjimo idėjas, kurios Brazio dėka labai skausmingai atvėrė šiuolaikinį Kaligulą. Kaligula – senas žmogus, sugrįžęs į naują pasaulį. Tai žmogus, maištaujantis prieš gyvybę suteikiantį ir ją palaikantį vandenį. Čia žiaurumas ir kraujas sutelkiamas į užtvarstytą cinko spalvos žaizdą. Nuplėšus gyvenimo suteptą tvarstį pasirodo, kad baltumas baisesnis už kraują. Druzila juo tepa Kaligulos veidą. Kad žiūrovas nepradėtų ilsėtis, manydamas, kad tai gilių, „patogių“ metaforų teatras, režisierius į sceną įleidžia Aleksandro Kanajevo Gaisrininką. Jo įžūlus įlindimas į „Kaligulos“ audinį labai taikliai priminė, kad tai dabartinis kontekstas, tai – apie mane ir tave. Scenos kampe atsidarė durys ir įėjo „svetimkūnis“, paskui save vilkdamas baltą gaisrinę žarną, kurios antgalis, kaip netrukus išaiškėjo, sklidinas kraujo. Režisierius, truputį apgavęs publiką, kraują pavertęs baltu tepalu, lyg sufleruodamas – „šįkart kraujo nebus“, čia pat pasitaiso ir mūsų akyse krešėti pradėjęs kraujas tampa tikrąja Kaligulos savastimi. Bet Brazys nebūtų Braziu, jis viešai ir garsiai prisipažino: „Čia – kečupas, įsidėmėkite – ke-ču-pas“. Kita vertus, jokio skirtumo – kraujas baltas ar raudonas, režisierius jau būna suvaidinęs tą kraują, tą žiaurumą, tą blogio prigimtį.

Spektaklis „Kaligula“ Vilniaus senajame teatre (rež. Jokūbas Brazys) | Artūro Svorobovič nuotr.

Naujasis „Kaligula“ sukurtas per judesį. Judesys čia tapo tam tikru laiko simboliu. Kūno kalba tapo išraiškingesnė už tūkstančius žodžių. Toks atviras ir griežtas režisieriaus žvilgsnis į Camus pasaulį tapo intriga. Ar šie žmonės ateityje tame pačiame „rakte“ tęs savo kelionę su Kaligula, ar atsiradus tekstui ir perkopus vienos valandos laiko limitą, išliks tos pačios priemonės, kurios buvo svarbios per judesį reflektuojant kūrinį? Bet kokiu atveju, Brazio spektaklius norisi matyti dažniau, nes visais atvejais jis analizuoja kraštutinių žmogaus ydų ištakas.

Tylos reikšmė kultūrai

Kotryna Siaurusaitytė nepabūgo pasirinkti sunkiai įkandamą riešutėlį – Jean-Lucą Lagarceʼą. Tai taiklus pasirinkimas, norint suprasti, kodėl autorius tik po mirties yra taip puoselėjamas pačių prancūzų, kodėl jį galima laikyti daugelio garsių teoretikų taikliausiu pavyzdžiu, kodėl jis išlieka metafiziniu autoriumi.

Spektaklis „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ (rež. Kotryna Siaurusaitytė) | Artūro Svorobovič nuotr.

Turėjome unikalų Gintaro Varno „Tolimos šalies“ variantą tuometiniame Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre (2001). Šįkart – jau trečias prisilietimas prie Lagarceʼo. Laboratorijoje „Mes – Prancūzijaʼ23“ pristatyta pjesė ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ (1994) pirmą kartą buvo suvaidinta Juozo Miltinio dramos teatre (režisierius Rimas Morkūnas, 2013). Ši medžiaga Siaurusaitytę sužavėjo savo antidramine struktūra: „Pjesė tarsi neužbaigta, joje daugiau pauzių nei veiksmo. Tai atveria erdvę interpretacijoms, sužadina norą mąstyti apie meilės, pasiaukojimo, tiesos prigimtį.“

Scenoje viena paskui kitą pasirodo penkios moterys. Jos įžengia į savo gyvenimų įstrigusius namus. Anžela Bizunovič, Valentina Lukjanenko, Aleksandra Metalnikova, Jelena Orlova ir Anastasija Špakovskaja išsidėsto priešais balta staltiese padengtą didžiulį pusapvalį stalą, virš kurio – milžiniška veidrodinė lėkštė, primenanti mėnulio pilnatį, kartu su tekstu atspindinti moterų nerimą. Kampe – pianinas su atidengtu korpusu. Viena aktorė sėdi šalia pianino, kita – įsitaisiusi ant jo uždengtos klaviatūros. Visos – juodomis, „istorinėmis“, lyg iš Federico García Lorcaʼos „Bernardos Albos namų“ pasiskolintomis suknelėmis. Tas baltas pusapvalis stalas lyg būtų neakivaizdus nusilenkimas garsiajam Eimunto Nekrošiaus „Trijų seserų“ įvaizdžiui. Lagarceʼo pasaulį sukūręs scenografas Arvydas Gudas – kuklus, prisipažinęs, kad idėjos gimė visiems kartu, o konkretūs objektai – tiesiog rasti pakeliui į šią sceną: nuo kažko teko dulkes nubraukti, o stalas radosi nupjovus dalį nereikalingos faneros.

Spektaklis „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ (rež. Kotryna Siaurusaitytė) | Artūro Svorobovič nuotr.

Lagarceʼo pasaulis prasivėrė, kai į mus įsistebeilijo Valentinos Lukjanenko Senoji – smulkutė, gilaus žvilgsnio seniausia šeimos moteris. Senoji rankose laikė režisierės įduotą rugiagėlių ir lauko ramunių puokštę. Po liagarsiškos pauzės Lukjanenko padėjo jas ant baltai užtiesto stalo… Štai, rodos ir viskas, tiek ir tereikia šiam autoriui. Tyla už žodžių… Nors ir netrukus prasidėjo realių žodžių lavina, bet ji tik stiprino laukimo temą. Vienos šeimos moterys daug metų laukė brolio, sūnaus, anūko, kuris jau sugrįžo ir guli jų išsaugotoj lovoj, tačiau žiūrovui jo neleista pažinti. Galbūt jis – tik laukimo simbolis, nematerializuota mintis? Moterys, įkalintos savo pasauliuose, skirtingo amžiaus, charakterių. Skirtingi jų gyvenimai, bet visas apjungia bendras laukimas. Žiūrėdamas Siaurusaitytės bandymą atverti Lagarceʼo pasaulį, lygiagrečiai stebi aktorių ypatingą susitelkimą ir labai subtilius bandymus atskleisti savo individualius pasaulius. Tokiu būdu gimsta įdomus psichologinis teatras, kuriam publika lieka atvira. Rodos, dar tik darbo pradžia, bet publika sugebėjo suprasti ir priimti šią medžiagą. Po spektaklio trumpai pasisakiusi Nadežda Gultiajeva pripažino: „Buvo įdomu. Kiekviena iš moterų turėjo savo aktorine prasme pagrįstą logiką.“

Spektaklis „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ (rež. Kotryna Siaurusaitytė) | Artūro Svorobovič nuotr.

Kotryna Siaurusaitytė: „Kol kas palietėme tik teksto viršūnes, bandėme apčiuopti neapčiuopiamus dalykus. Įsimintinas žiaurumas, kuris liko kaip trauma visam gyvenimui… Svarbu buvo įeiti į neaiškų teksto ritmą. Spektaklį kūrėme lyg ant sielos stygų. Gal tai stiklo pilis?“ Aleksandra Metalnikova: „Antroji sesuo gyvena prisiminimais, laukdama savo jauniausio brolio. Ji niekada neišeis iš šios šeimos. Visiška tuštuma, beprasmybė, praėjusio gyvenimo bejėgystė.“ Valentina Lukjanenko: „Žodžių klausai kaip muzikos. Formą gali suteikti tik per mažiausias detales.“ Visos aktorės dalinosi savo patirtimi apie išties teatre ne taip dažnai pasitaikantį tokio pobūdžio tekstą. Finale viską „išrišo“ Anžela Bizunovič (Motina), primindama, kad „Pradžioje buvo žodis“ ir leisdama suprasti, kad žodinis teatras niekada neišnyks. Belieka režisierei kitą sezoną surasti jėgų šį metafizinį tekstą apgyvendinant tvirtuose Lagarceʼo namuose. „Aš visada vakarais iki išnaktų stoviu ant slenksčio ir laukiu, laukiu… Laukiau, kol ateis lietus ir sudrėkins žemę, takus, žolę ir nuramins mus.“

Ne apie meilę

Joëlio Pommerat „Dviejų Korėjų susijungimas“ įvyko dėka aktorių ketvertuko – Nikolajaus Antonovo, Jelenos Juščenko, Jevgenijos Karpikovos ir Telmano Ragimovo. Aišku, sunku įsivaizduoti jų jungtį be režisierės Monikos Klimaitės. Tik jos pastangomis šie visomis prasmėmis skirtingi aktoriai suvaidino prancūziškų niuansų sklidiną tekstą. Pommerat – toks šiuolaikinis Molièreʼas, ne taip lengvai „perkandamas“, tačiau šiems kūrėjams tapo artimas, įkvepiantis, tad buvo labai gyvai suvaidintas. Iškart po pasirodymo tapo aišku, kad rudenį surepetavus likusias scenas (pjesėje – dvidešimt scenų), spektaklis taps repertuariniu.

Spektaklis „Dviejų Korėjų susijungimas“ (rež. Monika Klimaitė) | Artūro Svorobovič nuotr.

Režisierė (tai svarbu ir pačiam autoriui) veiksmą maksimaliai priartino prie žiūrovų. Viskas buvo suvaidinta nedideliame kvadrate, aplink kurį buvo susodinti žiūrovai. Čia pat ranka galint pasiekti juos, teko išgyventi šmaikščias, juokingas ar kitokias XXI amžiui būdingas šiuolaikinių žmonių situacijas. Buvo linksma, juokinga ir liūdna, nes situacijos ne tiek atpažįstamos, kiek nujaučiamos. Personažai susikuria įvairias situacijas galvoje, nors realybė visiškai kitokia. Kūrinys fragmentiškas, net fantasmagoriškas, bet žavingas savo neišbaigtumu. Pommerat – ne Lagarceʼas. Šiai medžiagai nebūdingas daugiažodiškumas, nuoseklus išaiškinimas. Čia absurdas kuriasi žiūrovo sąmonėje: viena scena – reali, gyvenimiška, kita – iliuzinė, tad belieka pačiam susidėlioti „kortų namelį“. Parinkti skirtingi aktoriai tik sustiprina šį „malonų“ nesusikalbėjimą.

Spektaklis „Dviejų Korėjų susijungimas“ (rež. Monika Klimaitė) | Artūro Svorobovič nuotr.

Veiksmą sustiprino aktorių išskirtinis muzikalumas. Jie dainuoja, groja… Jei būtų didesnė erdvė, tikriausiai būtų ir pašokę. Režisierė tiksliai suvaldė šias kraštutines personažų būsenas. Juščenko visus nustebino savo juodo humoro pagava, Karpikova eskizą pavertė spektakliu, veik visą tekstą išmokusi mintinai, Ragimovas kas sekundę stebino savo aktorine branda, na, o Antonovui ir vaidinti nereikėjo, – toks tikras prancūzas, apjungęs neprancūziškos teatrinės mokyklos kolegas. Išėjo linksmas ir subtilus hibridas – prancūziškai neprancūziškas pristatymas. Klimaitė po peržiūros dalinosi: „Pommerat pjesė – apie formas pasirinkti meilę. Scenos – kaip fizikinių dalelių susijungimas. Lyg pro padidinamąjį stiklą regime kiekvieną situaciją.“ Kaip režisierė galvojo, sakė, taip ir sukūrė. Išėjo beveik išbaigtas spektaklis.

Spektaklis „Dviejų Korėjų susijungimas“ (rež. Monika Klimaitė) | Artūro Svorobovič nuotr.

***

Teatras planavo, kad laboratorijos laimėtojo spektaklis bus įtrauktas į naujojo sezono repertuarą, bet įvyko prancūziškai netikėtas posūkis: dėl sėkmingų pasirodymų visi trys kūriniai turėtų būti įtraukti į kito sezono repertuarą. Todėl tikras prizas, simbolizuojantis šio teatro prancūziškąjį birželį, atiteko „Kaligulos“ Druzilai – Editai Gončiarovai, kuri nustebino neįtikėtinu plastiškumu, jautrumu ir atsidavimu kuriant Jokūbo Brazio kaligulišką pasaulį.

Šioje mini fiestoje nuolat galima buvo regėti begalę kūrybinių pareigų atliekančią Giną Busko. Jos šaknys – Kaune, bet gimusi Rusijoje. Prasidėjus karui, atvyko į savo senelių gimtinę. Per pusantrų metų išmoko lietuvių kalbą ir teatre kalba lietuviškai. Visi trys darbai buvo kuriami su jos pagalba. Daugiau tokių atradimų.