Filmas „Don Žuanas“, 1987. Kostiumo projektas. Popierius, tušas, guašas | Dalia Mataitienė | Vinco Mykolaičio-Putino „Valdovas“. Režisierė Aurelija Ragauskaitė. Šiaulių dramos teatras, 1974. Audriaus Zavadskio nuotr.

2023 m. birželio 14 dieną mirė dailininkė, scenografė, viena iš Lietuvių folkloro teatro kūrėjų Dalia Mataitienė (1936–2023). Gimusi 1936 metų birželio 6 d. Klaipėdoje, ekonomisto, bankininko, pedagogo Povilo Kopustinsko (1902–1966) šeimoje, ji 1960 baigė Lietuvos dailės institutą, dalyvavo parodose, kūrė scenovaizdžius ir kostiumus įvairių teatrų spektakliams. Nuo 1967 su vyru Povilu Mataičiu kūrė spektaklius Lietuvių etnografiniame ansamblyje, kuris iki 2010 veikė kaip Lietuvių folkloro teatras, sukūrė scenografiją ir kostiumus šio teatro spektakliams „Scenos vaizdeliai“ (1978), „Lietuvių gaidos“ (1982), „Mano kanklės paauksuotos“ (1985), „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“ (1997).

Tarp ryškiausių Dalios Mataitienės darbų teatrui – Vinco Mykolaičio Putino „Valdovas“ (1974) ir Balio Sruogos „Pajūrio kurortas“ (1975, režisierė – Aurelija Ragauskaitė, abu – Šiaulių dramos teatre), Sigito Gedos ir Broniaus Kutavičiaus „Strazdas – žalias paukštis“ (1984), Williamo Shakespeare’o „Ričardas II“ (1985, abu – Kauno dramos teatre), Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai“ (1971, režisierius – Romualdas Juknevičius), Friedricho Schillerio „Marija Stiuart“ (2004, režisierius – Jonas Vaitkus, abu – Lietuvos valstybiniame (dabar – Nacionaliniame) dramos teatre) ir daugelį kitų. Sukūrė kostiumus filmui baletui „Eglė žalčių karalienė“ (1965, Lietuvos kino studija), scenografiją ir kostiumus Giuseppe’s Verdi operai „Nabukas“ (1992, režisierius – Jonas Vaitkus), Eduardo Balsio baletui „Eglė žalčių karalienė“ (1995, choreografas – Egidijus Domeika, abu – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre), buvo kino filmų „Don Žuanas“ (1987), „Strazdas – žalias paukštis“ (1990, Lietuvos kino studija, abiejų režisierius – Jonas Vaitkus) dailininkė.

Filmas „Don Žuanas“, 1987. Dona Ana – Virginija Kelmelytė. Režisierius Jonas Vaitkus. Vlados Inčiūtės nuotr.

2010 metais kartu su vyru Povilu Mataičiu Dalia Mataitienė apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Prieš porą dešimtmečių paklausiau, kaip ji papuolė į teatrą, ir sulaukiau atsakymo: „Ne tokia jau didelė Lietuva, kad menininkai vienaip ar kitaip nesusitiktų, nors susvetimėjimas, uždarumas netgi tarp meno žmonių yra labai didelis. Su Jonu Vaitkumi mes pažįstami iš tų laikų, kai Šiauliuose stačiau „Valdovą“, „Pajūrio kurortą“. Tuo metu Šiaulių dramos teatre Vaitkus dirbo režisieriumi. Vėliau, jau būdamas Kauno dramos teatro vyriausiu režisieriumi, jis man pasiūlė perskaityti operos-poemos „Strazdas – žalias paukštis“ Sigito Gedos libretą. Tai, ką perskaičiau, maža sakyti sužavėjo – mane tiesiog pavergė. Nuostabus sutapimas – apie panašius dalykus tuo metu tiesiog svajojau. Ir štai visai netikėtai šis erdvėje tvyrojęs poreikis surado adekvačią išraišką.

Prisimenant Kauno dramos teatrą, Tenka prisiminti ir tuos sunkius kelius, kuriais ėjo kiekvienas naujas žodis. Nemažai įžūlumo reikėjo to meto scenoje prabilti abstrakčia metaforos kalba apie tautos likimą ir dieviškąją būties prasmę. Poezijos, judesio, muzikos ir dailės plastika, sujungti netikėčiausiu būdu į vieną visumą, kūrė reginį, kurį būtų galima vadinti judančiu ir skambančiu paveikslu. Pirmą kartą taip drastiškai išdrįsome priminti visiems, kad menas (ne tik teatras!) – tai ne taisyklės ar kokios nors sudilusios formulės. Tam ir yra žemėje kūrėjas, kad nepailstamai ieškotų ir spręstų naujus išraiškos būdus, suteikiančius kūriniui sielą.“

Iš ciklo „Eglė. Žilvinas“, 1965–1967. Drobė, guašas | Vinco Mykolaičio-Putino „Valdovas“. Režisierė Aurelija Ragauskaitė. Šiaulių dramos teatras, 1974. Audriaus Zavadskio nuotr. | Spektaklis „Lietuvių gaidos“. Karalius. Personažo improvizacija, 1982

Dalia Mataitienė turėjo ryškią kiekvieno kuriamo spektaklio viziją ir atkakliai stengėsi ją įgyvendinti: „Kokių didžiulių pastangų reikalauja kiekvienas prisilietimas prie teatro scenos! Kad tavo idėja taptų gyva, reikia sudėti sunkiai pamatuojamas ne tik dvasines, bet ir fizines jėgas. Ir kad nors dalį įgyvendintum to, ko sieki, reikia turėti dar ir visų užmačių nemažą rezervą. Apie spektaklį „Ričardas II“ sukurtą drauge su režisieriumi Jonu Vaitkumi Kauno dramos teatre, dailininkė pasakojo: „Kiek pamenu, seniai mano galvoje sukosi mintis – visos kruvinosios Williamo Shakespeare’o dramos man buvo pažymėtos raudona spalva. Ši spalva ir tapo „Ričardo II“ pagrindu. Režisierius puikiai suprato mano pasiūlytą vizualinę idėją, kruvinas intrigų, valdžios troškulio karališkų rūmų pasaulis scenoje suko nepaliaujamos žūtbūtinės kovos ratą, skaidžiai parbloškusį majestotiškąjį aktoriaus Juozo Budraičio karalių. Šiam pastatymui buvo labai reikalinga erdvė. Dekoracijų minimumas, bet scenoje kostiumuoti aktoriai buvo kartu ir dramos personažai, ir erdvėje skulptūrines mizanscenas kuriantys objektai. Tokiam sumanymui Kauno teatro scena buvo per maža. Tuo akivaizdžiai įsitikinau gastrolėse, Veimaro teatre. Čia, didžiulėje scenos erdvėje, pilnai atsiskleidė visa mūsų sumanymo esmė, nepamirštant ir nepalyginamai tobulesnių šio teatro apšvietimo galimybių.“

„Strazdas – žalias paukštis“ (1984) – Antano Strazdo giesmės, Sigito Gedos poema, Broniaus Kutavičiaus muzika, Jono Vaitkaus režisūra, Dalios Mataitienės vaizdinė plastika susijungė į vieną originalią, pulsuojančią gyvybę. Spektaklis rėmėsi ritualo principais. Grafikinė spektaklio ornamentika, kurios medžiagiškumas – autentiškos gamtos medžiagos (medis, linas), kūrė funkcionalią vaizdo plastiką.

Williamo Shakespeare’o tragedija „Ričardas II“ (1985) tapo dar vienu Kauno įvykiu. Režisieriaus J. Vaitkaus ir dailininkės Dalios Mataitienės duetas tapo neišdildomu vaizdinės plastikos kūriniu. Spektaklio sunkiasvoriai audiniai tapo atskira muzika, atskiru jausmu; kiekvienas aktorių pasisukimas – įtaigiu atodūsiu.

Giuseppe Verdi’o „Nabucco“ (1992) Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre scenografijos disciplinuota formų, spalvų, siluetų kalba bylojo apie muzikinės dramaturgijos gelmę.

Friedricho Schillerio „Marija Stiuart“ (2004) po gero dešimtmečio į teatro sceną grąžino dailininkę Dalią Mataitienę – ji sukūrė spektaklio scenografiją bei įspūdingą kostiumų ansamblį, suteikiantį šiai istorinei tragedijai monumentalumo bei solidaus grožio.

Paskutinis Dalios Mataitienės darbas – scenografija ir kostiumai Friedricho Schillerio dramai „Marija Stiuart“, kuri buvo pastatyta Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Čia ji vėl susitiko ne tik su režisieriumi Jonu Vaitkumi, su kuriuo drauge sukūrė „Strazdą žalią paukštį“ ir „Ričardą II“ Kaune, bet ir su jau pažįstamais bei naujais aktoriais, kurie, Daliai Mataitienei iškeliavus Anapilin, pasidalino mintimis apie dailininkę ir jos kūrybą.

Režisierius Jonas VAITKUS:

Dalia Mataitienė buvo formos, spalvos ir nuotaikų kūrėja. Ji labai nemėgo buities ir stengėsi nuo jos atsitolinti, ir tai matėsi kiekviename darbe. Jeigu ir atsirasdavo kokios buities detalės, tai jos likdavo kaip plaukiojantys svetimkūniai jos spalvų ir formų erdvėje.

Su Mataitiene susipažinau, kai jie kartu su Povilu Mataičiu kūrė Folkloro teatrą. Tuo laiku susipažinau ir su kompozitoriumi Broniumi Kutavičiumi. Jau tuo metu šie kūrėjai man paliko stiprų įspūdį. Kuriant kai kuriuos spektaklius kviečiausi Mataitienę, nes tikėjau, kad ji pasirinktai medžiagai suteiks kilnumo, tvarumo, darnos. Būtent tokias pjeses siekiau įgyvendinti kartu su Dalia. Kitokio pobūdžio medžiagų, kurios reikalautų daugiau buitinių, žemiškų įvaizdžių, jai nesiūliau.

„Giesmių giesmė“. Šešių dalių improvizacija scenai Senojo Testamento tema. Projektas, 1994

Mataitienė – savita dailininkė. Jos meniniai bruožai tiksliai atsispindi Dalios Mataitienės ir Helmuto Šabasevičiaus sudarytoje knygoje „Paveikslai. Ornamentinės struktūros. Teatras“ (Vilnius: „Krantų“ redakcija, 2012). Kartu su Dalia labai norėjome teatre įgyvendinti Saliamono „Giesmių giesmę“. Niekaip nepavyko surasti nei laiko, nei vietos, kur tai galėtų būti pastatyta. Buvo sukurti eskizai, viskas paruošta. Dalia Mataitienė savo ieškojimais buvo labai nuosekli. Gal ne visiems priimtina, gal ne visai aiški minties požiūriu, bet spalvine dinamika, formų, šviesų prasmėmis, kostiumų linijomis ji buvo nepakartojama. Mano ir Dalios bendradarbiavimą lydėjo džiaugsmo ir bendrystė šviesa.

Aktorius Povilas BUDRYS:

Broniaus Kutavičiaus, Sigito Gedos „Strazdas – žalias paukštis“. Režisierius Jonas Vaitkus. Kauno valstybinis akademinis (dabar – nacionalinis) dramos teatras, 1984.

Kuriant Broniaus Kutavičiaus „Strazdą – žalią paukštį“ (1984) dailininkės Dalios Mataitienės pasirodymas Kauno dramos teatre mus buvo labai netikėtas. Visi aktoriai sunkiai galėjo suprasti, koks tai bus spektaklis. Bet „pamažu“ išgirdome Broniaus Kutavičiaus muziką, Sigito Gedos žodžius, pamažu pradėjome suprasti, kad grįžtame į savo baltiškąją praeitį, spektaklyje pradedame jaustis kaip protėvių zonoje. Nors iš pradžių ir buvo sunku judėti su tais ilgais, baltais drabužiais (o jie mane, liekną, dar labiau lieknino – atrodžiau kaip degtukas). Bet Mataitienė man pasakė: „Žinai, Povilai, man gražu“. Tuomet pirmą kartą supratau, kad dailininkas mato visai kitaip: mato personažus, mato vaizdą. Paskui tas vaizdas mane tiesiog pakerėjo, sukūrė tokį pasaulį, kuriame mes atgijome kaip baltai, kaip tikri lietuviai. Tie drabužiai, spektaklyje naudojami skulptoriaus Stanislovo Riaubos personažai – ir baisuokliai, ir velniai, ir angelai… Ko tik ten nebuvo! Tai buvo lyg tam tikras pasipriešinimas to meto sovietinei sistemai. Toks sprendimas buvo netikėtas ne tik mums, bet ir tiems, kurie norėjo užmiršti visa tai. Man atrodo, kad „Strazdas – žalias paukštis“ buvo tam tikras pasipriešinimo aktas.

Atsiminimuose išliko ypatingas Dalios Mataitienės stropumas. Ji sužiūrėdavo kiekvieną kostiumo klostę, buvo labai pastabi! Gerai atsimenu įdėmų jos žvilgsnį, tik jai būdingą šypseną. Gal ji pati svajojo, kaip viskas turi būti, kaip tai atrodys scenoje?.. Jos akys visada švytėjo giedrumu. Tai buvo jos kūrybos bruožas – stropumas, atidumas, šypsena ateičiai.

Aktorė Neringa BULOTAITĖ:

Pirmą kartą šviesaus atminimo Dalią Mataitienę sutikau, prasidėjus „Ričardo II“ repeticijoms Kauno dramos teatre (1985). Ta pavardė man, ką tik iškeptai aktorei, kaip ir mano kursiokams, nieko nesakė. Šiame pirmajame darbe su įvairių kartų aktoriais, tarp kurių dauguma buvo žvaigždės, laukė nemaža netikėtumų. Svarbu ir tai, kad dauguma iš mūsų turėjo dublerius – mūsų Povilas Budrys buvo „surištas“ su Juozu Budraičiu, aš – su šviesaus atminimo Rūta Staliliūnaite, kuri priėmė mane, jauną kolegę, kaip lygiavertę. Jos santykis buvo labai pagarbus ir kolegiškas. Dar labiau nustebau, kaip Rūta Staliliūnaitė priėmė Dalios Mataitienės pasiūlytus kostiumus ir grimą. Jų idėja buvo tokia drąsi, tokia novatoriška – didžiuliai kostiumai iš raudonos paltinės, storos vilnos, su kuriais pasisukti ar vien užlipti ant scenoje įtaisytos pakylos buvo nemažas iššūkis. Rūta bandė kostiumą, dirbo su juo. Gal net abi ieškojom tos geriausios ir išraiškingiausios pozos. Dar labiau suglumau pamačiusi personažams sukurtus grimus ir ypač galvos apdangalus. Bet Rūta nesuglumo arba bent jau to neparodė. Koks pavyzdys jauniesiems! Drąsiai sėdo į grimo kėdę bandymams. Rezultatai buvo stulbinami. Pamatėme vienos karalystės gyventojus su skirtingais, tačiau vienos stilistikos veidais! Dabar suprantu, kaip tokioms drąsioms režisieriaus Jono Vaitkaus ir jam tolygios scenografės idėjoms įgyvendinti buvo svarbus žinomų artistų palaikymas. O juk tame spektaklyje buvo susirinkęs visas žvaigždynas: be jau minėtų – Viktoras Šinkariukas, Algimantas Masiulis, Danguolė Baukaitė ir kiti.

William Shakespeare’o „Ričardas II“, 1985. Scenografijos projektas. Popierius, tušas, guašas.

Aktorius Saulius BALANDIS:

Iki šiol prisimenu malonią Dalios Mataitienės šypseną. Bet toje šypsenoje – begalinė išmintis ir savo tikslų siekis. Kiek teko vaidinti spektakliuose ar filmuose, kurių dailininkė buvo Dalia, kostiumai visada išsiskyrė unikalumu. Ypač gerai prisimenu „Ričardą II“, kur kostiumai buvo labai sunkūs, nes audiniai natūralūs, stori… Dailininkė visada dalyvaudavo kostiumų primatavimuose ir visada būdavo reikli tiek sau, tiek siuvėjams: jokių nuklydimų, tik taip, kaip ji įsivaizduoja. Ir nuolat lydinti jos šypsena… Atrodydavo, kad tu jai kokį nors gerą darbą darai. Mataitienės ir, aišku, Vaitkaus dėka spektakliai buvo labai tvirti.

Paskutinis darbas spektaklyje „Marija Stiuart“ (2004) išsiskyrė nuosekliu istorijos pasakojimu. Savo Melvilį kaip dabar atsimenu: tai buvo gana paslaptingas personažas. Manau, kad Mataitienės kostiumai ne tik padėdavo sukurti personažus, bet kartais net juos gelbėdavo. Ji priklausė tiems dailininkams, kurie labai pagarbiai žiūri į medžiagą ir į autorių, kurie niekada neleidžia sau laisvai improvizuoti duotąja tema – tai dabar labai madinga.

Aktorė Dalia MICHELEVIČIŪTĖ:

Su dailininke Dalia Mataitiene susidūriau, kai režisierius Jonas Vaitkus kūrė Friedricho Schillerio „Mariją Stiuart“ (2004). Šiame spektaklyje teko suvaidinti Karalienę Elžbietą I. Tai buvo pirmas atvejis, kada teko dėvėti specialiai spektakliui sukurtus, kiek įmanoma istoriškai tikslius kostiumus. Buvo trys kostiumai – kiekvienam veiksmui – po vieną. Po darbo su Mataitiene liko didelė abipusė pagarba.

Friedricho Schillerio „Maria Stiuart“. Anglijos karalienė Elzbieta – Dalia Michelevičiūtė. Režisierius Jonas Vaitkus. Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2004. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Jos tikslumas ir atida detalėms, nėriniams, istoriškumui, puošybiniams elementams buvo tikrai ypatingas. Net kostiumų pamušalai buvo kokybiški. Dalia Mataitienė man asocijuojasi su grožio prakilnumu pačioje scenoje ir apskritai teatre.

Kaip šiandien galėtume apibūdinti grožį, kurio šiandienos dekonstruotame teatro pasaulyje lieka vis mažiau ir mažiau? Dalią Mataitienę labai gerbiu ir džiaugiuosi, kad teko su ja susidurti kuriant „Mariją Stiuart“. Man įsiminė viena dailininkės frazė: „Labai rekomenduoju savo bičiuliams eiti ir pažiūrėti, kaip vaidinu, kaip reikia dėvėti istorinį kostiumą“. Šiam vaidmeniui aš labai ruošdavausi. Nekalbant apie kostiumų apimtį, – jie buvo dideli, platūs, iškilnūs, bet ir sunkūs. Perukas, karūna, aukštakulniai… Iš tiesų, reikėjo netgi fizinės ištvermės. Šiam spektakliui pradėdavau ruoštis jau prieš tris savaites: ne tik tekstą pasikartodavau, bet kartu ir fiziškai pasirengdavau, nes dėvint tokį kostiumą laisvai judėti scenoje – nemažų pastangų reikalaujantis dalykas. Labai džiaugiuosi, kad man teko tą jausmą išgyventi Didžiojoje scenoje, nes dabar vis rečiau ir rečiau mes galime pamatyti bent jau panašų grožį.

Po premjeros Dalia pakvietė apsilankyti jos studijoje ir man padovanojo trečio veiksmo kostiumo karpinį. Jis pakabintas virš mano darbo stalo, nes labai branginu šį kūrinį.

Labai džiugu, kad šie kostiumai Mataitienės dėka papuolė į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų, nes besikeičiant valdžioms, daug kas iškeliauja pas kitus savininkus. Tai, kad šie kostiumai yra nacionalinė vertybė ir tai, kad jie saugomi valstybinėje institucijoje, labai svarbu. Prisimenu, kai teatro fojė sutikau susijaudinusią Dalią. Ji kovojo, kad tie kostiumai būtų perduoti muziejui. Tik jos pastangų dėka jie išliko mūsų istorijai. Dėl to šiandien jaunesnės kartos menininkai gali matyti, kaip jie buvo kuriami, geriau įsivaizduoti, kokį įspūdį jie galėjo palikti žiūrovams.

Apie Dalios Mataitienės teatrą šiandien jau kalbame kaip apie istoriją. Šis teatras buvo dekoratyvus, simboliškas, pakylėtas virš buities. Poetinis tekstas, kostiumas, šviesos, dekoracijos reikalavo ir iš aktorių tam tikro psichologinio nusiteikimo. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į režisierių Joną Vaitkų, kuris nepaprastai gerbė autoriaus tekstą, ko dabar jaunų režisierių kūryboje sunku rasti.  Dabar siekiama viską subuitinti, suaktualinti, kad tik aktoriui būtų paprasčiau. Bet aktorius nebręsta kaip asmenybė, jeigu jis nesusiduria su dideliu, brandžiu, geru tekstu, kurį mes vadiname pripažinta klasika – ar tai būtų Schilleris, Shakespeare’as ar Antikos autoriai.

Dalia Mataitienę atsimenu dar nuo mokyklos laikų, kai iš Anykščių važiuodavau į Kauno dramos teatro spektaklius. Kaip tik tuomet klestėjo Jono Vaitkaus teatras. Ypatingą įspūdį paliko jo pirmojo kurso diplominiai spektakliai, tarp kurių buvo ir „Strazdas – žalias paukštis“. Kiek vėliau – ir „Ričardas II“. Tai buvo visiškai skirtingi spektakliai. Stebino jų visuma. „Strazdas…“ – mūsų tautos archetipų, simbolikos reginys, paliečiantis neverbalinius žmogaus sielos klodus. O „Ričardas II“ išliko kaip neįtikėtino grožio spektaklis.

Kai Anapilin iškeliauja tokie žmonės, kaip Dalia Mataitienė, su jais iškeliauja visa epocha, nes per asmenybę mes suprantame visą epochos pulsą. Tą galima pasakyti ir prisiminus nepakartojamą Povilo ir Dalios Mataičių sukurtą ir klestėjusį Lietuvių folkloro teatrą. Liūdna, o kita vertus, jų dėka liko didžiulis paveldas, kuriame kiekvienas galime ieškoti įkvėpimo, semtis iš šio lobyno, kai pristigsime idėjų ar grožio pajautos.