Puslapio pexels.com nuotr.

Nors netoli Švedijos krantų plūduriuojanti Elando sala neretai lieka Gotlando salos šešėlyje, joje plyti ne ką mažiau paslaptingas ir vertingas pasaulis. Runomis marginti akmenys, kanopinių ir paukščių būriai, senoviniai vėjo malūnai ir per šimtus metų nepakitęs, UNESCO (sąrašo nr. 968) globojamas žemdirbystės stilius – visa tai telpa vos 137 km pločio ir 16 km ilgio Elande, kurį lengvai galite pasiekti tiltu iš Švedijos pietų.

Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m. kovo 20 d. portale vilniausgalerija.lt

Dykra, apsupta vandens

Pagal geografines platumas Elando sala yra maždaug ties Latvija, tačiau salos gamta čia kiek kitokia nei pas mūsų kaimynus ir netgi kitokia nei šalia esančiuose Švedijos krantuose. Specifinį, vienu metu skurdų, bet ir vertingą jos kraštovaizdį suformavo du faktoriai: geologinis bei geografinis. Geologinis faktorius susijęs su salos kilme: didžioji jos dalis yra tiesiog  kalkakmenio plynaukštė, kurią dengia tik plonas žemių sluoksnis, taigi šiame sluoksnyje „gerai jaučiasi“ tikrai ne visos, dažniausiai retos, labiau kalnams būdingos augalų rūšys. Antrasis faktorius – jūrinis, taigi nuolatinės audros, vėjas ir saulė dar kartą surengia „atranką“ augalams, taip dar labiau išryškindamos salos floros specifiką. Bendrai šios salos vietos vadinamos „didžiuoju Alvaru“ ir jos užima net ketvirtadalį Elando teritorijos jos pietuose.

Minėta kalkakmenio plokštė savotiškai formuoja ne tik salos augaliją, bet ir gyvūniją: kadangi kalkakmenis sulaiko salos drėgmę, kai intensyviai palyja (o tai čia nutinka dažnai), vanduo neturi, kur susigerti, taigi vietovė ilgam patvinsta, taip tapdama puikia stotele įvairiems paukščiams, kurių čia praskrenda dešimtys tūkstančių. Labiausiai paukščiai pamėgę pažliugusį apatinį salos smaigalį, todėl čia įrengta ir jų žiedavimo stotis, be abejonės, viena romantiškiausių ir labiausiai klegančių Elando salos vietų.

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Tūkstančio metų senumo tradicijos

Žinoma, be paukščių, Elando saloje gyvena ir žmonių, kurie taip pat turėjo prisitaikyti prie specifinių salos sąlygų. Daugelis jų verčiasi turizmu arba žemės ūkiu, kuris čia, bent kažkuria prasme, mažai pasikeitė nuo dešimtojo mūsų eros amžiaus. Tiksliau tariant, beveik nepasikeitė autentiška landšafto panaudojimo ir planavimo sistema, kuri žemyninėje Europos dalyje ėmė vienodėti dar XIX a.

Kone kaip ir Vikingų laikais, taip ir šiandien pagrindinė dirbama žemė čia yra prie pat ūkio (ten, kur buvo patogu statyti ir namų pamatus), o už jos, jau skurdesnėse žemėse, driekiasi natūralios ganyklos. Tokia tradicija  išliko ne tik dėl savotiškos salos izoliacijos (tiltas į ją pastatytas tik XX a.), bet ir dėl salos geologinės specifikos: tik dalis jos žemių yra tinkamos sodinimui ar pamatų statymui, todėl vietiniai gyventojai sukūrė subtilią sistemą, kaip maksimaliai išnaudoti skurdžią salos teritoriją.

Keliaudami po Elandą, turbūt pastebėsite ir kitų vietinių „taisyklių“. Vienas pavyzdžių – išlikęs linijinis pastatų planavimas bei teritorijų atskyrimas iš akmenų sukrautomis sienomis. Visą šį palikimą aktyviai globoja ne tik vietiniai gyventojai, bet ir UNESCO.  O kad būtų dar lengviau įsivaizduoti, kaip seniau atrodė gyvenvietės Elande, vienoje salos dalyje įkurtas muziejus po atviru dangumi: nusipirkus bilietą, galima paklaidžioti po akmeninį vikingų kaimą – tvirtovę.

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Runos ir astronominiai laikrodžiai

Klaidžiodami po Elando pievas, nenustebkite, jeigu tarp smilgų aptiksite ir  ne vieną paslaptingų samanotų akmenų kompoziciją. Bene garsiausia iš jų (taip pat saugoma UNESCO) – vikingų laikų kapavietė, iš viršaus primenanti senovinio laivo siluetą. Kapavietė buvo suformuota šalia senovinio Gettlingo kaimo, joje rastas ne vienas prabangus radinys (iš ko sprendžiama, kad vietiniai salos  gyventojai buvę gana turtingi).

Dar viena unikali, bene mistiškiausia salos vieta  –  runomis išmargintas, net pusantro metro aukščio Karlevi akmuo. Manoma, kad maždaug  dešimtame amžiuje ant akmens iškalti tekstai yra savotiškas epas – poezija apie garsų  980 m. vykusį mūšį. Jeigu norite paklausyti, kaip to meto kalba galėjo skambėti iškaltas tekstas, tai galite padaryti čia.

Gero vėjo Elande!