Kadras iš filmo

Jeigu pabandytumėte ieškoti filmų, kurie pasakoja Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo istorijas, galbūt tikslaus skaičiaus nerastumėte, bet pastebėtumėte tam tikrą disproporciją: atrodo, kad Antrasis pasaulinis karas kine vaizduojamas kur kas dažniau. Tiek Holivudo produkcijos kūrėjams, tiek nepriklausomo, autorinio (dažniausiai Europos) kino atstovams gerokai įdomesnis yra Antrasis pasaulinis karas. Jie žvelgia ne tik į karo vyksmą (pavyzdžiui, Christopherio Nolano „Dunkirkas“, 2017), bet ir bando suvokti karo metu įvykusius nusikaltimus žmonijai (pavyzdžiui, Alaino Resnais „Naktis ir rūkas“, 1955). 

Susidomėjimas Antruoju pasauliniu karu atrodo suprantamas: laiko perspektyvoje jis gerokai arčiau mūsų, jam pasibaigus kino meno technologija buvo labiau išsivysčiusi nei po Pirmojo pasaulinio karo, bet, matyt, svarbiausia to priežastis – karo metu įvykęs masinis, planuotas, perdėm racionalus bendrapiliečių naikinimas tiesiog negalėjo nepalikti įspaudo visuomenės audinyje. 

Filosofinėse diskusijose susvyravo pa(si)tikėjimas žmogaus racionaliu protu. Kine buvo klausiama, ar tai, kas įvyko, nėra taip siaubinga, kad net neįmanoma tiksliai to pavaizduoti? Ar bet koks vaizdavimas nebus mažiau, nei tai, kas įvyko, ir tai, ką žmogus patyrė? Kai kurie mąstytojai dvejojo ir meno kūrimo prasme apskritai. Antrojo pasaulinio karo žiaurumas ir neaprėpiamumas protu į šalį nustūmė prieš tai visus šiurpinusį „Didįjį karą“.

Būtent dėl šios priežasties tik dar įdomesnis pasirodo britų režisieriaus Samo Mendeso sprendimas 2019 metų pabaigoje į rinką išleisti Pirmojo pasaulinio karo istoriją vaizduojantį filmą „1917“. Tad šio teksto klausimas gana paprastas – kaip Mendesas pasirenka vaizduoti Pirmąjį pasaulinį karą kitų filmų apie šį sudėtingą, bet ir kiek pamirštą, konfliktą kontekste? Kokios jo strategijos? Ir kaip šis karas bei santykis su juo vaizduojamas žymiausiose ir labiausiai įvertintose juostose kine? Kaip šis vaizdavimas skiriasi nuo Mendeso pasirinko vaizdavimo būdo? Kuo jis išskirtinis? 

Pirmasis pasaulinis karas į kino ekranus pateko dar jam net nepasibaigus. Pavyzdžiui, Charlie Chaplinas 1918 m. sukūrė komediją „Ginklai ant pečių“ (angl. Shoulder Arms) apie save, tarnaujantį JAV kariuomenėje, ir galiausiai sučiumpantį patį kaizerį. Chaplinas kiek dvejojo: kurti komediją apie žiaurų, milijonus gyvybių nusinešusį konfliktą neatrodė labai gera strategija. Rizika pasiteisino, filmas buvo neįtikėtinai populiarus – matyt, būtent tuo laikotarpiu kino mėgėjams ir visai visuomenei reikėjo lengvo santykio su tuo, ką jie patyrė. Humoras galėjo funkcionuoti kaip tragedijos išgyvenimo, susitaikymo su ja forma. 

Filmo „Vakarų fronte nieko naujo“ (1930) kadras | IMDB.com nuotr.

Tiesa, humorą vėliau keitė pyktis. 1930 m. kino ekranus pasiekė Ericho Marios Remarque’o 1929 m. pasirodžiusio romano „Vakarų fronte nieko naujo“ to paties pavadinimo ekranizacija (angl. „All Quiet on the Western Front“). Šis filmas – vienas pirmųjų karo tematika sukurtų garsinių filmų ir garsas jame panaudojamas meistriškai. Tiesa, reikėtų pastebėti, kad muzikos filme apskritai nėra, taip stengiantis parodyti kuo autentiškesnę karo patirtį, o ne bandant ją uždangstyti muzikiniais intarpais, taip pat galbūt norint kuo labiau atsitraukti nuo „tyliųjų“ filmų tradicijos: juose muzika buvo svarbus elementas. 

Filmo pradžioje vidurinės mokyklos mokytojas tiesiog plyšta patriotizmu, iš jo lūpų sklinda odės tėvynei, kurią kiekvienas turi būti pasiruošęs ginti: garsas toks čaižus, kad sunku įsivaizduoti, kaip tylusis kinas galėtų išreikšti tokią aistrą naikinti. Jaunuoliai, sėdintys klasėje, susižavėjusiais žvilgsniais seka kiekvieną mokytojo žodį ir kiekvieną veide pasirodantį prakaito lašelį, atrodo, kad jis sprogs nuo aistros tėvynei, kuri tarsi karštinė, apsėdusi vyrą. Galiausiai visi mokiniai tampa Kaizerinės Vokietijos kariuomenės savanoriais. 

Filmo „Vakarų fronte nieko naujo“ (1930) kadras | IMDB.com nuotr.

Filmo režisierius Lewisas Milestone’as vaizdu kuria besikeičiančią jaunuolių sąmonės būklę: nuo romantiško įsivaizdavimo, kas yra karas, iki tikrosios jo patirties. Mirštančių draugų, suluošintų jų pačių ir kitų kūnų, purvo, smarvės, žiurkių, žiaurumo ir beprasmybės kovojant. „Vakarų fronte nieko naujo“ neabejotinai yra antikarinis filmas, prisunktas pykčio susiklosčiusių aplinkybių, neteisingumo ir karo beprasmybės atžvilgiu. Filme gausu vaizdų, kuriuose kareiviai panašūs į avių bandą, vedamą į skerdyklą, jų mokymų vadas griežtai sako: „Jūs tiesiog būsite kareiviai – daugiau niekas.“ Jaunuoliai tiesiog ištirpsta karo įkarštyje: lyg būtų tvarkingai suvesti į skerdyklą.

Karui jau artėjant į pabaigą, pagrindinis veikėjas Paulas Baumeris grįžta į ta pačią klasę, kurioje prieš kelerius metus nusprendė tapsiąs kareiviu. Mokytojas tarsi litaniją kartoja tuos pačius žodžius apie tėvynės saugojimą: tas pats čaižus balsas, tas pats įkarštis, tas pats prakaitas ant jo veido. Baumeris, paprašytas paraginti jaunuolius užsirašyti į kariuomenę, atsisako tai padaryti.

„Vakarų fronte nieko naujo“ pasirodymas 1930 m. Vokietijoje sukėlė nepasitenkinimą nacių gretose: Josephas Goebbelsas organizavo smarvės bombų paleidimą į kino teatrus, per peržiūras teatre jo paliepimu lakstydavo baltos pelės, naciai peržiūros metu rėkdavo, kad tai „žydų filmas“. Po Hitlerio atėjimo į valdžią filmas buvo uždraustas kaip niekinantis vokiečių tautą. Tokia stipri buvo „Vakarų fronte nieko naujo“ politinė žinutė ir pyktis dėl įvykusio konflikto. 

1957 m. metais pasirodė bene žymiausias filmas apie Pirmąjį pasaulinį karą – Stanley Kubricko „Šlovės keliai“ (angl. Paths of Glory). Filmas pasakoja tikrais įvykiais paremtą istoriją: po visiškai nesėkmingos ir bergždžios atakos prieš vokiečius prancūzų generolas Mireau nusprendžia, kad mirties bausmę reikia viešai įvykdyti trims kariams už viso dalinio bailumą. Nors šis Kubricko filmas nėra laikomas pačia aršiausia aklo patriotizmo ir karo kritika (dažniau tokį apibūdinimą gauna jo „Daktaras Streindžlavas“ (ang. Dr. Strangelove, 1964 m.) arba „Metalinis apvalkalas“ (angl. Full Metal Jacket, 1987 m.), tačiau paskutinė filmo scena laikoma viena ryškiausių karinių konfliktų kritikų kine. Po karių egzekucijos lėbaujantys prancūzai sėdi bare. Baro savininkas ant scenos ištempia vokietę merginą, karo belaisvę. Ji pradeda dainuoti vokiškai, ir staiga visi kariai suklūsta. Atrodo, kad visas prieš tai vykęs karo, teismo, egzekucijos vyksmas nublanksta prieš (priešo) dainos tyrumą ir grožį. 

„Vakarų fronte nieko naujo“ ir „Šlovės keliai“ sąmoningai rodo karo vyksmą: kariai ne tik sėdi apkasuose, tačiau realiai dalyvauja karo veiksmuose, žūsta, būna suluošinami ir bando suprasti, kas su jais atsitiko. 1962 m. pasirodęs „Karalius ir šalis“ (angl. „King and Country“) renkasi kiek kitokią strategiją. Šiame filme realūs karo veiksmai lieka už kadro, šūviai, bombų sprogimai tik girdimi, tačiau niekuomet tiesiogiai nepatiriami filmo veikėjų. Visas svarbiausias veiksmas vyksta apkasų viduje – vienas eilinis, netekęs viso savo būrio, sugalvoja „pasivaikščioti“ ir galiausiai yra apkaltinamas dezertyravimu. Vyksta karo lauko teismas: jaunuolio gynėjas supranta, kad karys tiesiog nesuprato, ką daro, nes buvo pernelyg sukrėstas, kontūzytas karo metu. Atrodo, kad tai galėtų būti pakankama priežastis savanorį, trejus metus tarnavusį britų kariuomenėje, atleisti nuo bausmės, tačiau sprendžiantiems atrodo kitaip: jaunuolis galiausiai nubaudžiamas mirtimi, kad „pakeltų moralę“ ir parodytų pavyzdį, kaip elgtis negalima. Jo psichinės sveikatos būklė jiems visiškai nesvarbi – tuo laikotarpiu tai buvo niekinis argumentas. 

„Karalius ir šalis“ (1962) kadras | IMDB.com nuotr.

Apkasuose paraleliai vyksta ir kitas veiksmas, suteikiantis gerokai purvinesnį prieskonį tam, kas dedasi karo lauko teisme (ten juk viskas taip „civilizuota“ ir „tvarkinga“): būrys kareivių, pasigavę žiurkę, visaip iš jos tyčiojasi. Žiurkė uždaryta į narvą, kuriame „būna apklausiama“ it būtų padariusi nusikaltimą, žiurkė duobėje, pilnoje vandens, laikosi už vienintelio medžio gabalo paviršiuje, o kareiviai mėto į ją akmenis, kad greičiau nuskęstų. Kai tik ji paneria po vandeniu, vienas iš karių džiaugiasi: sulaužiau jai stuburą. Šios paralelės tik labiau stiprina situacijos, kurią išgyvena „išėjęs pasivaikščioti“ jaunuolis, žiaurumą ir pabrėžia ne jo, o karių, vyresniųjų ir stipresniųjų (stipresnių ir už žiurkę), sulaužytą moralinį stuburą. Juostos režisierius Josephas Losey pabrėžia karo pasaulio žmogiškumo praradimą ir veidmainystę. Karo heroizavimo, kaip ir Remarque’o ekranizacijoje, čia sunku rasti. 

„1917-ieji“ vis dėlto yra gerokai kitoks, nei prieš tai aprašytieji, filmas, šiek tiek iššokantis iš Pirmojo pasaulinio karo vaizdavimo tradicijos. Visų pirma dėl to, kad režisierius pasirinko bandymą žiūrovui pateikti vieną kertinę karo dalį: nuolat jaučiamą įtampą, baimę dėl to, kas atsitiks, nežinomybę, skubą. Jis nori žiūrovui suteikti juslinę dalyvavimo kare patirtį. Mendesas įtampai stiprinti pasirenka vieno kadro montažo principą, kai, atrodo, kad filmas buvo nufilmuotas nepertraukiamu kadru. Panaši strategija buvo naudojama ir filme „Žmogus-paukštis“ (angl. Birdman, režisierius Alejandro G. Iñárritu, 2014 m.), tačiau „1917“ atveju ji gerokai labiau pasiteisinusi ir prasminga: nenutraukiamas kadras tik dar labiau sustiprina žiūrovo ir veikėjo jaučiamą įtampą, ryškina juslinę žiūrovo patirtį. Ne galvoti apie karą, ne išgyventi jį kaip vykstantį aplink tave, ne vertinti jį iš laiko perspektyvos, o tiesiogiai jame būti: būti kariu, turinčiu konkrečią, aiškią užduotį. Šiai strategijai padeda taikliai ir tiksliai naudojama muzika, įvairūs karo lauko garsai, montažas. Beje, neretai filmo kadrai tampa panašūs į kompiuterinio žaidimo – ypač pirmojo asmens šaudyklės – vaizdus. Mendesas kino priemonėmis savotiškai imituoja tai, ką kiekvienas jaunuolis patiria žaisdamas kokį nors karinį žaidimą. 

„1917“ pasakojama istorija gana paprasta: 1917 m. balandžio 6-ąją dieną (beje, tą dieną amerikiečiai įsitraukė į Pirmąjį pasaulinį karą) du britų jaunuoliai gauna užduotį: per „niekieno žemę“ nueiti iki kito britų kariuomenės dalinio ir įspėti, kad jų organizuojamas puolimas bus bergždžias ir funkcionuos kaip vokiečių jiems paspęsti spąstai. Vadai sąmoningai pasirenka Blake’as (akt. Deanas-Charlesas Chapmanas), nes jo brolis tarnauja kitame dalinyje, kurį nuo pražūties ir reikia išgelbėti. Kartu su juo keliauja ir galiausiai filmo centru tampa Blake’o draugas Schofeldas (puikus akt. George‘o Makay’aus vaidmuo). Jaunuolių kelionės įtampą kartais praskaidrina pokalbiai: apie namus, grįžimą pas šeimą, draugus, vyšnių sodą, pas mamą. Netikėtai nuo prie peilio dūrio žuvus Blake’ui, misijos vykdymą perima Schofeldas. Sutikęs britų karius, jis išgirsta paprastą frazę: „Geriau per daug nesusitelkti į galvojimą.“ Šiuos žodžius ištaręs kapitonas Smitas, atrodo, nusako ir visą filmo esmę: „1917“ nėra apie galvojimą, psichologines karo traumas, kontūziją ar refleksiją. Jis yra apie įsakymo įvykdymą ilgai negalvojant. 

Įdomu, kad beveik kiekvienas tekste aprašytas filmas vienaip ar kitaip paliečia besąlygišką įsakymo ir imperatyvo vykdymą, tačiau minėtuose filmuose įsakymas veikiau kvestionuojamas, parodomas kaip kenksmingas ir sukuriantis nežmoniškas sąlygas kariams, juos paverčiantis aklai einančia banda. „1917“ atveju įsakymas ir vėliau duotas pažadas mirštančiam draugui pasirodo kaip kertinis, Schofeldą įveiksminantis faktorius. Labai paradoksaliai, ypač žvelgiant iš minėtų filmų perspektyvos, Mendeso juosta parodo karo žmogiškumą. Juk Blake’as pasiryžęs mirti dėl savo brolio, o štai Schofeldas juda tikslo link pažado davimo draugui, kitai žmogiškai būtybei, „stumiamas“. Atrodo, kad jie abu veikia remdamiesi moraliniais imperatyvais ir nepraradę savo žmogiškumo. Jie žmonės, tampantys didvyriais.

Skirtingai nei minėtieji keli filmai, „1917“ nedaug kalba apie karo beprasmybę. Nors jaunuolių pokalbiuose galima išgirsti šiek tiek nusivylimo karu, taip pat apkasuose išvystame karo išsekintą Leitenantą Leslie (puikus akt. Andrew Scotto pasirodymas), tačiau didžioji filmo dalis yra sutelkta ne į karo apmąstymą, jo prasmę ar beprasmybę, o į jaunuolių, beveik sąmoningai pasirinkusių artimą ir labai tikrą mirtį, moralinio imperatyvo vykdymą. Mendesas, skirtingai nei daugelis garsiausių Pirmojo pasaulinio karo filmų, dalyvavimą kare suvokia kaip herojišką veiksmą. 

Gana išsamų filmų, vaizduojančių Pirmąjį pasaulinį karą, sąrašą galite rasti čia.

Portalui bernardinai.lt parengė Kristina Tamelytė