Saulė Gotbergė | J. Anusauskienės nuotr.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako aktorė Saulė Gotbergė.
– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas paskatina tave kurti? Kokios temos tave labiausiai domina?
– Mane iš esmės domina viskas. Labai mėgstu kiekviename darbe atrasti kažkokią naują temą, plėsti savo akiratį, ieškoti to, ko aš dar nežinojau, nesupratau ar nemokėjau. Aktorės darbas mane labiausiai ir žavi nepastovumu. Keičiasi komanda, keičiasi tema, keičiasi darbo pobūdis, o tada keitiesi ir tu. Tau nuolatos reikia prisitaikyti ir atrasti naujų būdų, kaip veikti ir kurti, o tai labai įdomu.
– Kur studijavai/studijuoji ir kas buvo/yra tavo pagrindiniai mokytojai? Koks tavo santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?
– Baigiau LMTA teatro vaidybos studijas A. Latėno ir V. Bareikio kurse. Tačiau, manau, kad mano pagrindiniai mokytojai buvo mano kursiokai. Per tuos keturis metus tapome ne tik labai artimi, bet ir susiformavo kažkoks bendras humoro jausmas, bendras kelias kurti ir stiprus vienas kito pajautimas scenoje. Dirbdama su kursiokai teatre supratau, kad turime tą patį kruopštumą detalėms, atsakingumą savo profesijai ir stiprią energiją. Visuomet gera su jais susitikti scenoje.
Šiuo metu esu arti dramos terapijos magistro finišo. Mano specialybės dėstytoja Vida Lipskytė tapo vienu iš tų žmonių mano gyvenime, kuriuos, žinau, visada prisiminsiu. Tai stiprybės, jėgos ir sveiko požiūro į gyvenimą pavyzdys.
Spektaklis „Elektra“ | Asmeninio archyvo nuotr.
– Menininkams, ypač jauniems, kūrybą dažnai tenka derinti su kokiu nors papildomu darbu. O kaip yra tavo atveju? Ar kūrybos ir buities konfliktas tau apskritai aktualus? Koks tavo požiūris į komercinį meną? Kokiais atvejais gali jį pateisinti?
– Man labai patinka mano profesija. Tiesą pasakius, kartais suabejoju, ar turiu kokią mylimą veiklą be darbo. Tačiau iš kitos pusės – man labai pasisekė, nes aš dirbu tai, kas man suteikia laimės. Ir tai nėra tik teatras. Dirbu muzikos mokytoja su ikimokyklinio amžiaus vaikais, vedu dramos terapiją senjorų socialinės globos namuose, įgarsinu filmus, filmuojuosi, užsiimu ir administracine veikla, savanoriauju ir, žinoma, vaidinu spektakliuose. Taip, iš dalies savo laiką pripildau darbu, nes reikia užsidirbti, tačiau man svarbiau yra smalsumas ir noras viską išmėginti. Aišku, nukenčia ir mano buitis. Dažnai neturiu laiko šeimai, draugams. Dažnai įtemptu laiku drabužių nebesudedu į spintą, o sukraunu tokį kalną, kuris vis auga ir primena, kad persistengiau ir nebespėju. Dažnai sau pasakau, kad taip negalima, tada darbų apmažėja ir aš vėl pasiilgstu užpildytos dienotvarkės. Mokausi apsvarstyti naujus pasiūlymus ir nesutikti iš karto. Mano vyras man vis primena, kad neprivalau iš karto pasakyti, kad sutinku. Galiu ir turiu pasilikti laiko apsvarstymams, kokios mano galimybės naujam darbui. Vis dar neišmokstu.
Aš neturiu nieko prieš komercinį meną. Manau, kad bet kokia patirtis tau, kaip menininkui, suteikia naujų žinių ir patirčių. Jeigu to nereikėtų žiūrovams, jis tiesiog neegzistuotų. Meno ir komercijos konfliktas man atrodo nesąmoningas. Jie vienas kitam netrukdo, gali drauge egzistuoti ir užildyti skirtingų žmonių skirtingus poreikius. Esu prieš darbą tuo atveju, jei tai nesutampa su mano vertybėmis. Kalbu ne tik apie skleidžiamą žinutę, turinį, bet ir apie darbo metodus, santykį, tikslą.
Filmas „Skyrybos“ | Asmeninio archyvo nuotr.
– Ar jautriai reaguoji į kritiką? Ar yra tekę sulaukti neigiamų atsiliepimų? Kaip vertini Lietuvos meno kritikos situaciją šiandien? Kieno nuomonė, kalbant apie tavo kūrybos vertinimą, tau svarbiausia? Ką laikai didžiausiais autoritetais šioje srityje?
– Aš nesu jautri kritikai. Esu iš tų žmonių, kurie, nesulaukę pastabų po atlikto darbo, pradeda galvoti, kad „jau beviltiška, nes net nėra, ką man pasakyti“. Kritika nėra lygu įžeidimui. Yra žmonių, kurie nemoka išsakyti pastabų, o tai svarbu atskirti ir nepriimti į širdį, mokėti atsiriboti ir nepasmerkti savęs. Turbūt mūsų profesijos iššūkis ir yra tai, kad instrumentas, su kuriuo dirbame, esame mes patys. Reikia nuolatos gebėti atsiriboti. Kai tu gauni pastabas apie savo atliktą darbą, tai nėra nutaikyta prieš tavo asmenį.
Mano didžiausia kritikė yra mama. Ne todėl, kad ji peiktų tai, ką aš darau, o dėl to, kad ji tiek daug metų pati dirba scenoje ir geriausiai mane pažįsta. Aš jos niekada neapgausiu, kad nesijaudinau scenoje. Ji supranta kiekvieną mano gestą ir mimiką, todėl jos nuomonė man visuomet yra labai brangi.
Spektaklis „Pasaulio bamba“ | Asmeninio archyvo nuotr.
– Kokia kūrybinė atmosfera tau reikalinga? Ar turi tam tikrų ritualų, kurie neatsiejami nuo tavo kūrybos proceso? Kuriuo paros metu dirbi produktyviausiai?
– Esu pareiginga ir, manau, todėl kartais užknisu kitus. Man svarbu, kad darbas prasidėtų sutartu laiku, kad visi būtų pasiruošę ir dėmesingi. Mano galvoje labai greitai sutelpa informacija ir visokios detalės, o tada aš esu linkusi ne tik kitiems viską priminti, bet dar ir nervintis, jei kiti neatsimena. Ir tai yra mano bėda.
Kažkokių ritualų lyg ir neturiu, tačiau prieš eidama į teatrą, visada turiu pasiimti kavos. Ir tai yra žiauru, nes, nors labai nemėgstu vėluoti ir nemėgstu, kai kiti vėluoja, kartais nusižengiu savo taisyklėms – kavos turiu nusipirkti, nors ir truputį vėluoju…
Esu ryto žmogus. Nemėgstu naktinėti. Ypač, jeigu reikia rašyti kokį rašto darbą. Visada geriau keliuosi 4 arba 5 ryto, negu sėdžiu iki vėlumos. Ryto momentas man labai žavingas. Vairuoti taip pat labiausiai patinka ankstyvą rytą, kai žinau, kad dar visi miega, o tu jau kažkur keliauji. Ir ta ramybė visai kitokia, nei naktį. Turbūt dėl to, kad tai naujos dienos pradžia ir tu verti naują lapą nežinodamas, kas tavęs laukia, kokia diena ateis.
Spektaklis „Babelio bokštas“ | Asmeninio archyvo nuotr.
– Ar tau svarbu, kad menas atspindėtų šiuolaikines socialines problemas, o gal svarbiau, kad kalbėtų amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką tavo kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?
– Abu dalykai svarbūs ir džiugu, kai teatro repertuare matai ir klasikos, ir eksperimento, ir šių dienų aktualijas atitinkančio meno. Kartais tik nutinka taip, kad pagaunama viena tema ir ją pradeda narplioti visi. Tada norisi atsiriboti nuo tos temos. Saikas visada yra svarbus. Tačiau teatras, narpliodamas šiuolaikines socialines problemas, gali atlikti svarbią misiją ir todėl jis turi būti vienu žingsneliu priekyje. Šiandienos socialiniuose tinkluose žmonės patys diskutuoja, narplioja ir tyrinėja įvairias temas. Temos, taipogi, turi savo bangas ir atoslūgius. Kai temos pasirenkamos dėl populiarumo, tikintis, kad žmonės dėl to norės ateiti į teatrą, tuomet pametama teatro esmė. Iš kitos pusės, teatras yra visuomenės atspindys ir natūralu, kad tos aktualijos persikelia į sceną ir atkartoja visuomenės dialogus.
– Ar (jei taip – kodėl?) tau svarbus tarpdiscipliniškumas? Ar skirtingų meno rūšių kūriniai papildo vienas kitą, ar konkuruoja tarpusavyje? Koks jų santykis?
– Taip, žinoma. Teatras savyje talpina skirtingas meno rūšis: dramą, muziką, šokį, dailę, o dabar ir skaitmenines technologija ir pan. Tai persipina ir sukuria visumą, todėl kiekviena meno rūšis begalo svarbi teatre. Manau, kad jos papildo viena kitą. Sakoma, kad gera spektaklio ar kino muzika yra ta, kurios tu per daug neišgirsti, t. y. ji padeda sukurti spektaklio visumą, jos neklausai, kaip atskiros detalės. Kiekviena meno rūšis turi galią savaip paveikti žmogų, o jų sinergijos poveikis tampa dar galingesnis.
Dirbdama teatre pastebėjau, kaip svarbu kalbėjimo, muzikavimo ar judesio įgūdžiai. Nedalyvauju nei viename spektaklyje, kuriame reikėtų tik vaidinti. Kadangi paauglystėje beveik 10 metų lankiau muzikos mokyklą, o šokau tik porą metų – noriu daugiau dėmesio skirti judesiui. Kai pažiūriu įrašus, kur šoku, pamatau, kaip keistai juda mano rankos. Jos lyg ilgi makaronai. Bet svarbiausia, kad atrodo, jog rankos gyvena savo gyvenimą ir neprisitaiko prie kūno. Man tai visai patinka, nes tai keista. Tačiau norėčiau labiau mokėti jas suvaldyti, kai to reikia.
Spektaklis „Pirmeiviai“ | Asmeninio archyvo nuotr.
– Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintum (jaunąją) Lietuvos teatro bendruomenę ir ar laikai save jos dalimi?
– Menininkas yra žmogus. O žmonių yra ir individualistų, ir bendruomenininkų. Aš esu bendruomenės žmogus ir kurti viena nenorėčiau. Tačiau, manau, kad svarbu yra keisti bendruomenes, pabūti vis kitoje aplinkoje, kur tau nepatogu, kur reikia iš naujo megzti socialinius ryšius ir naudoti savo bendravimo įgūdžius. Taip tu išlieki aktyvus bei geriau matai savo aplinką.
Lietuva maža, o teatro bendruomenė dar mažesnė, bet, mano manymu, ji labai įvairi. Norėčiau, kad būtų daugiau renginių ir progų visiems susitikti, pabendrauti, pasidalinti.
„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke.
