Aktorius Eimantas Bareikis | L. Vansevičienės nuotr.
„Aktorystė – vienintelė profesija, kurioje yra legalizuotas žaidimas“, – taip savo amatą apibūdina aktorius Eimantas Bareikis. Su juo kalbamės apie praėjusius ir ateinančius teatro sezonus, įkvėpimo paieškas bei pamokas, išmokstamas iš vaikų.
– Susitikome tarp dviejų teatro sezonų. Ar tau pačiam teatro sezonas, kaip tam tikras laiko atskaitos taškas, yra svarbus? Jei taip, kuo išsiskyrė pasibaigęs ir gal turi kokių lūkesčių, planų ateinančiam?
– Teatro gyvenimą dažniau „matuoju“ spektaklių premjeromis, o sezonai man daugiau yra apmąstymų objektas, tarsi gimtadienis. Gal šiek tiek labiau į atmintį yra įsirėžę jubiliejiniai teatro sezonai. Ypač tie, kurių proga vyko koncertai didžiosiose arenose, kada visi teatro aktoriai buvome kartu ir džiaugiamės nueitu teatro keliu.
Praėjęs teatro sezonas man padovanojo dvi premjeras – režisieriaus Agniaus Jankevičiaus „Čia ir dabar“ ir spektaklį šeimai „Detektyvo D. Lapino byla“. Šį sezoną vertinu kaip ganėtinai produktyvų, sukūriau gan nemažus vaidmenis. Tai buvo intensyvus laikas, vien gruodžio mėnesį turėjau trisdešimt du spektaklius. Prieš tai šiek tiek nerimavau, kad tik viskas būtų gerai ir varikliukas „išneštų“.
– Norėtųsi trumpai pasikalbėti apie minėtas premjeras. Ar spektaklis „Čia ir dabar“ tau pačiam tapo kažkuo išskirtinis?
– Spektaklis „Čia ir dabar“ man buvo išskirtinis dėl dviejų priežasčių. Pirmą kartą dirbau su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi. Jis kaip režisierius turi savitą repeticijų formatą. Jos buvo chaotiškos, intuityvios, kartu, jose užgimdavo ir daug idėjų, kurias Agnius nuguldė į spektaklį. Repeticijos priminė jam session – daug grodavom, improvizuodavom, kvailiodavom, kartu bandydavome ir dainuoti.
Išskirtinis dar ir dviem prisijungusiais aktoriais ne iš Keistuolių teatro – Aleksandru Kleinu ir Gabrielė Aničaite. Toks pasipildymas iš šono yra labai sveikas, tai verčia truputėlį pasitempti, nesinori būti prastesniam. Čia pat žiūri, kaip dirba nauji kolegos iš kito teatro.
Aktorius Eimantas Bareikis | L. Vansevičienės nuotr.
– O kaip sekėsi sukurti santykį su spektaklyje įkūnijamu Martino personažu? Ar šis personažas turi kokių bruožų, kurie tau yra aktualūs, apie kuriuos mąstai ir nulipęs nuo teatro scenos?
– Kai perskaičiau pjesę, iš visų personažų ryškiausiai mačiau Martiną ir jau tada žinojau, koks jis yra žmogus.
Jis – plaukiantis paviršiumi, norintis mylėti, gyventi, suprasti ir pritapti visuomenėje, bet visgi yra nepritapėlis. Jam, atrodo, pavyksta įsimylėti, pažinti moterį, svaigti nuo aistros ir čia pat ji jam vėl išsprūsta iš rankų. Martinas galvoja, kad žino, kaip tas moteris suvilioti, kaip sakyti komplimentus, bet tuos komplimentus pasakęs, jis nelabai numano, ką tai moteriai pasiūlyti. Šio personažo braižas – tai slydimas paviršiumi, bijant nerti kiek giliau, dalykų pragyvenimas, iki galo nesuprantant jų prasmės. Martino personažas kviečia mąstyti apie būties laikinumą ir gyventi bent truputį stipriau.
O kalbant apie tai, ko mane patį išmokė personažas, tai repeticijų etape supratau, kad šito personažo kūrimas vyksta daugiau viduje, ne išorėje. Kaip aktorius išmokau, kad kuo tu mažiau taškaisi, mosikuoji, kuo subtiliau perteiki emocijas, tuo labiau suskamba ir minėtas personažas.
Man yra labai įdomus Martino susitikimas su publika, kuris įvyksta spektaklio antroje dalyje. Šios dalies ir labiausiai laukiu, ir labiausiai bijau, nes nežinau, kokie žmonės susirinks, ar mane priims, o gal atmes… Kiekvieną kartą einu kaip balto lakmuso popierėlis. Galvoju: arba nuskęsiu, arba išplauksiu…
– O buvo situacijų, kai galvojai, kad skendi?
– Neslėpsiu, buvo. Dažniausiai jauti, kad publika yra su tavimi. Vieną sykį jaučiau priešpriešą, bet į pabaigą pavyko prisijaukinti žiūrovus. Pats personažas juk yra nepakaltinamas, nepiktas, todėl žiūrovai dažnai jam simpatizuoja, jiems jo gaila, jis toks trečias brolis Jonas.
– Spektaklio „Detektyvo D. Lapino byla“ kūrybinę idėją į Keistuolių teatrą atnešėte drauge su aktore Marija Korenkaite. Įdomu, kaip gimsta idėjos vaikiškiems spektakliams? Kur sėmiesi įkvėpimo?
– Idėjos gimsta labai įvairiai. Žinant, kad reikia tam tikros idėjos, imi apie ją galvoti. Pavyzdžiui, Keistuolių teatras pasakė: bus kalėdinis spektaklis, galvokite, gal turite kokių minčių… Taip pat idėjos gimsta ir skaitant įvairias medžiagas, dirbant su vaikais stovyklose ir pan.
O kalbant konkrečiai apie spektaklį „Detektyvo D. Lapino byla“, vieną vasarą su Marija Korenkaite Ignalinos kultūros centre organizavome edukacines dirbtuves vaikams. Tada mes, kaip aktoriai, pagalvojome, kad galime dirbtuves daryti teatrališkas. Kultūros centras išreiškė norą, kad tos dirbtuvės lavintų vaikų emocinį intelektą ir kažko juos išmokytų. Mes pagalvojom, kad šiais laikais daug vaikų susiduria su patyčioms ir taip gimė ši tema. Pagalvojome, kad tai galėtų būti detektyvas apie Meškutę, kurią visi mokykloje uja, vėliau šią situaciją aptartume su vaikais ir parašytume laiškus Meškutei. Tokia buvo pirminė idėja – padarėme mažą spektaklį ir dirbtuves.
Vasarą atėjome pas režisierių Aidą Ginioti su visai kita idėja kalėdiniam spektakliui. Aidas išklausė idėją, patylėjo ir uždavė kažkokį klausimą į šoną, taip įsikalbėjome apie vasarą organizuotas dirbtuves, detektyvą. Aidą ši idėja užkabino, jis surinko komandą, parašė pjesę ir taip spektaklis atsidūrė Keistuolių teatre. Taigi idėjos dažnai gimsta iš buvimo kartu, kalbėjimo ir noro daryti kažką kartu.
Aktorius Eimantas Bareikis | L. Vansevičienės nuotr.
– Daug dirbi su jaunimu ir vaikais. Kokie yra patys svarbiausi dalykai, kuriuos išmoksti, mokant kitus?
– Pagrindiniai dalykai, kurių mokausi dirbant su vaikais – džiaugsmo ir žaidimo. Mes, kūrėjai, dirbdami truputėlį pamirštame žaisti, nors visi puikiai žinome, kad teatre reikia žaisti ir mėgautis. Tačiau ateina rutina, ilgainiui ir spektaklius imi traktuoti kaip įprastus, savaime suprantamus, kartais reikia ir save priversti juos iš naujo pamilti. O vaikams duodi užduotį, jie į ją metasi, žaidžia, kartais susipeša, kartais būna ir raudų, bet jie būna 100 proc. tame.
Tas nuoširdus žaidimas yra labai svarbus, o mūsų, aktorių, profesija yra bene vienintelė, kurioje suaugusieji gali legaliai žaisti. Juk mes stumdome rankomis orą, mes gi žaidžiame. O kuo tame žaidime daugiau aistros ir įsitraukimo – tuo ir geresnis spektaklis.
Vaikai taip pat yra geriausi teatro kritikai. Pavyzdžiui, su Vaidotu Žitkumi spektaklio „Kai aš mažas buvau“ dramaturgiją tikrinome su vaikais – mes pasakojome jiems savo vaikystės istorijas ir bandėme suprasti, ar vaikams jos įdomios, ar jas jie atpažįsta, ar jos dar vis aktualios. Pamatėme, kad pamatiniai dalykai: meilė, pyktis, išsiskyrimas, tėvų, draugų santykiai – fundamentalūs ir svarbūs visoms kartoms.
