Rimantas Dichavičius. „Baltijos puta“ | LATGA

Akto žanras dar nuo Antikos laikų žavėjo įvairių sričių menininkus, o fotografijoje aktas įsitvirtino iškart po jos atsiradimo. Pirmąja akto nuotrauka laikoma 1940 m. Hippolyte Bayard „Skendimas“ (iš angl. k. versta „Drowning“), kurioje autorius užfiksavo savo nuogą kūną. Lietuvoje bandymai vaizduoti nuogą kūną buvo labai nedrąsūs, nėra išlikusių XIX a. erotinių nuotraukų, slapta darytų fotoateljė.

Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2022 m. balandžio 6 d. portale vilniausgalerija.lt

Domicėlė Tarabildienė. „Ni su gipso modeliu, 1931 m. | LATGA

Manoma, kad pirmoji aktų kūrėja Lietuvoje galėtų būti dailininkė Domicėlė Tarabildienė, kuri 1930 m. susidomėjo fotografija ir pradėjo eksperimentuoti. Netrukus buvo sukurtas autoaktų ciklas, kuriame moters kūnas keitėsi įvaizdžiais ir vaidmenimis, išryškėjo netikėtas pozavimas bei kadravimas, tačiau moters vaizdavimas kuklus ir romantiškas. Panašiu metu aktus fotografavo ir Balys Buračas, gerai žinomas kaip etnografinių objektų, liaudies motyvų ir papročių fotografas, tačiau šis faktas sužinotas tik po autoriaus mirties. Gausiame negatyvų archyve rasti aštuoni niekur nespausdinti moterų aktai ir penki paties fotografo autoaktai.

1967–1977 metais legendiniame kultūros leidinyje „Nemunas“ retkarčiais buvo spausdinami R. Dichavičiaus aktai, taip pat Romualdo Rakausko „poezija“ praminti aktai. Sovietinė ideologija cenzūravo akto žanrą fotografijoje ir tik 1969 m. Profsąjungų kultūros rūmų fotografijos salone Vilniuje įvyko pirmoji gausi akto fotografijų paroda, kurios autorius – R. Dichavičius. Paroda sulaukė kontroversiškų atsiliepimų, todėl po 3 dienų buvo uždaryta. 1980 m. keletą dienų apie trisdešimt akto fotografijų buvo eksponuojamos Fotografijos galerijoje Vilniuje. Aktai buvo ignoruojami ir išimami tiek iš Lietuvoje vykstančių parodų, tiek užsienyje eksponuojamų. Tačiau tai nesustabdė R. Dichavičiaus kūrybos proceso ir neretai galime išvysti įstabius fotomenininko aktus Lietuvoje ir už jos ribų, arba 1987 m. pirmąkart išleistame fotografijos albume „Žiedai tarp žiedų“.

Romualdas Požerskis. Iš serijos „Miražų dosjė“ | LATGA

Fotomenininkas Romualdas Požerskis fotografavo aktus ir 1978, ir 1990, ir 2005. Kaip teigia pats autorius, dirbdamas su modeliais mokėsi valdyti šviesos ir formų sąlyčius, fotografuodamas smalsiai nagrinėjo plastišką kūną. 2010 m. išleistas R. Požerskio aktų fotoalbumas „Miražų dosjė“.

9-ajame dešimtmetyje Aleksandras Macijauskas kūrė aktus, kuriuose gausu postmodernistinės fotografijos bruožų, tačiau aktai skleidžia paprastumą ir lengvumą, vaizduojami žmonės ir jų aplinka. „Fotoanekdotai“ – drastiškiausia A. Macijausko nuotraukų serija, kurioje vaizduojamas žmonių sukurtas pragaras, intymaus žmogaus gyvenimo sarkastiška tuštybė.

Tuo tarpu įsivyravęs postmodernizmas praplečia „akto“ termino reikšmę, nes išsivysto savitas žmogaus kūno vaizdavimas ir susiformuoja naujos interpretacijos ir koncepcijos. Sutampa Snieguolės Michelkevičiūtės ir Violetos Bubelytės požiūris į kūną kaip raiškos priemonę. S. Michelkevičiūtės serija „Apie vyrus“ – tai vyro ir aplinkos įdomesnių sąsajų paieškos. Vaizduojami vyriški kūno fragmentai, šviesos ir šešėlių kombinacijos, rankomis ar kūnu pridengiami kasdieniai, banalūs daiktai. Serijinis V. Bubelytės autoaktų fotografavimas kuria pasakojimą, kuris tarsi vaizdinis dienoraštis fiksuoja fotografės gyvenimo prasmės apmąstymus ir savęs pažinimo etapus. Virgilijaus Šontos aktai pasižymėjo psichologiniu iššūkiu visuomenei. Vaizduojami kūnai praranda nuogo kūno lyties reikšmę, kas gana neįprasta 9-o dešimtmečio Lietuvos fotografijai.

Violeta Bubelytė. „Aktas 52“, 1992 m. | LATGA

Aktai pasitaiko ir daugiau „Nuobodulio estetikos“ autorių darbuose, kas atveria akto galimybes ir idėjines prasmes. Algirdo Darongausko, Algirdo Šeškaus ir Alfonso Budvyčio aktai estetiškai nėra patrauklūs, kūnas pateikiamas fragmentiškai, netikėtai. Sureikšminama ne tiek nuotrauka, kiek pats fotografavimo faktas kaip prasmingas procesas.

Remigijaus Venckaus vyriški aktai, išreikšti per eksperimentinę fotografiją, suteikia galimybę žiūrovui susikurti savo istoriją. Iš esmės fotografijose demonstruojamas nuogas kūnas yra lyginamas su tekstu, kuriuo galime atverti arba maskuoti istorijos reikšmes. Aktų cikluose „Iš vaikinų gyvenimo“ (2009–2013 m.), „Pas močiutę kaime“ (2009–2010 m.), „Pokalbiai apie meilę“ (2011–2013 m.), „Virtuvės Antropologija“ (2010 m.) kūnas traktuojamas kaip menui skirta tikrovės medžiaga, kuri dalyvauja kuriančiame konflikte ir aštrėjančiame geisme.

Aktas šiuolaikiniame mene įgauna dar kitokį vaizdinį. Nuogas kūnas naudojamas kaip socialinių, sociopolitinių, kultūrinių aktualijų nagrinėjimo teritorija. Kartais nuogas kūnas tampa feministinių pareiškimų medija, lyties sampratos performulavimui, vaidmenų šeimoje ar visuomenėje analizei (pavyzdžiui, Svajonė ir Paulius Stanikai).

Dėl Lietuvoje susiklosčiusios sociokultūrinės situacijos, akto žanras fotografijoje nebuvo taip išpopuliarėjęs, kaip kitose Europos valstybėse. Kažkuri aktų dalis buvo sunaikinta, kaip, pavyzdžiui, P. Karpavičiaus aktai, fotografuoti prieš Antrą pasaulinį karą. Tikėtina, kad laikui bėgant bus surasti jo, o gal ir kitų menininkų, fotografuoti aktai.

Snieguolė Michelkevičiūtė. Iš serijos „Moterys apie vyrus“ | LATGA