Elena Grudzinskaitė. Fot. Light Stroke Photography

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako grafikė Elena Grudzinskaitė.

Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?

Mano kūrybiniai judesiai gimsta iš gyvenimiškų patirčių, aplinkos (pa)stebėjimų ir paties kūrybinio proceso veiksmo. Dažnu atveju, rutinoje pasikartojančiuose kasdieniškuose veiksmuose ir aplinkoje atrandu situacijas, kurios vis primena apie save, maloniai, o kartais irzliai dirgina sąmonę ir tarsi turi surasti būdą, kaip tą erzulį paversti forma, kas paprastai patampa kūrinių serija ar grafikos atspaudų instaliacija.

Mano meniniuose sumanymuose vis pasikartoja žmogaus ir jį supančios aplinkos santykio analizė. Vieni kuriami darbai įgauna transformuoto, sintezuoto landšafto, peizažo darinio pavidalą, tyrinėju socialinę, urbanistinę ar medijinę individo terpę. Kitais atvejais analizuoju monotoniją ir rutiniškas veikimo aplinkoje praktikas. Bet kokiu atveju, kūrybiniu leitmotyvu tampa žmogaus įtakos aplinkos fiziniams ir ne tik pokyčiams tyrinėjimas.

Kurdama naudoju spausdintinės grafikos technologijas, fotopolimero, fotografinio oforto technikas, derindama su objektais, skaitmenine spauda, instaliatyviais sprendimais. Grafika man yra kaip dokumentas, prasmės įrašas, kuriant grafikos darbą atliekamas įspaudas popieriaus laikmenoje.

Atspaudų serija „Iškarpos“ fragmentas. Fot. Light Stroke Photography

„Amžinas įšalas“. Fot. Evelina Kerpaitė Slavinskienė

Kur studijavote ir kas buvo/yra jūsų pagrindiniai mokytojai? Koks jūsų santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?

Baigiau Grafikos meno bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje (2012 baigimo metai). Studijų metai buvo pilnavertiški, įdomūs, įtraukiantys, kartais paženklinti suintensyvėjusiomis įtampomis prieš peržiūras, egzaminus ir baigiamųjų darbų gynimus, kas yra savaime suprantamas reiškinys, kai jaudiniesi dėl dalykų, kurie tau rūpi. Dėstytojai rasdavo individualų priėjimą prie studento, jį palaikydavo, skatino tikėti savo jėgomis ir kurti, stebėti meno sceną ir ugdė į ją įsitraukti vertybes ir kritinį mąstymą. Ypatingai vertindavau individualias konsultacijas su darbo vadovu (doc. Matu Jonu Dūda), kuomet pokalbiai apie gyvenimiškus ir filosofinius klausimus nejučia atnešdavo kūrybinių atsakymų ir vizualių sprendimų.

Nuo antro kurso (2007 m.)  pradėjau, kaip pati juokaudama vadinu, „meno turizmą”, susiklosčius galimybėms, vykdavau aplankyti Venecijos meno bienales, pasaulinio garso muziejus, rinkau, sugėrinėjau Europos kultūrą, kas, manau, stipriai ugdė ir leido formuoti savitą kūrėjo žvilgsnį.

Po akademiniame etape, po intensyvių treniruočių, tarsi iššokus iš valties, teko rasti metodų, kaip meno lauke plaukti pačiam. Stipriai padėjo studijų metu išugdyta savybė daug ir nenutrūkstamai dirbti bei nepamesti mąstymo ką, kodėl ir kaip darai.

Šiuo profesinio gyvenimo etapu esu lektorė Grafikos katedroje ir dėstydama studentams vis stengiuosi prisiminti ir persikūnyti į studentę Eleną, ką ji iš manęs norėtų išgirsti, gauti, sužinoti. Labai įdomi ir saviugdą, ir tobulėjimą skatinanti praktika.

Koks jūsų santykis su lietuviškąja meno tradicija? Kurie mūsų šalies kūrėjai jus žavi labiausiai?

Lietuvos menas ir lietuvių autorių kūryba, be abejonės, buvo terpė, kurioje augau, mokiausi, studijavau, kurioje dalinai susiformavo mano meno konteksto suvokimas, kuri ir dabar yra svarbi, – pati esu viena iš lietuvių kūrėjų. Kadangi visuomet įdomiausi, patraukliausi buvo ir tebėra  XX a. 10-to dešimtmečio ir XXI a. pirmojo ketvirčio meno veiksmai, šio laikotarpio menininkus ir įvardinčiau šiuolaikinės lietuviškosios meno tradicijos puoselėtojais. Žavi Svajonės ir Pauliaus Stanikų, Igno Krunglevičiaus instaliacijos, Paulinos Pukytės kūrybinės ir kuratorinės veiklos, Aurelijos Maknytės lakoniški, bet skvarbūs projektai, Kęstučio Zapkaus tapyba.

Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro jums įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia jūsų idėjoms?

Sophie Calle yra viena iš mano menininkių favoričių. Man ji yra pavyzdys, kaip gyvenimą galima paversti menu, žaidimu ir, naudojantis paprastomis priemonėmis ir medijomis, prasmingai tyrinėti fundamentalius gyvenimiškus tarpasmeninio ryšio, privatumo, meilės, mirties klausimus.

Jau minėti Svajonė ir Paulius Stanikai nustelbia instaliacijose naudojamų priemonių įvairove, piešinio ir fotografijos, gabaritų ir santykių darna, savitų temų nagrinėjimu.

Apmąstymams įkvepia Joseph Buys performatyvūs kūriniai, socialiniai miesto projektai ir pedagoginis darbas.

Dirbtinis landšaftas. Rekonstrukcija. Fot. Evelina Kerpaitė Slavinskienė

Dirbtinis landšaftas. Rekonstrukcija. Fot. Evelina Kerpaitė Slavinskienė

Kokie jūsų mėgstamiausi rašytojai, mylimiausios ar didžiausią įtaką padariusios knygos (nebūtinai grožinės)? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su literatūra? Galbūt, turite sau įsimintinų literatūrinių ištraukų, citatų, imponuojančių veikėjų? Gal net galėtumėte sugretinti save su vienu iš jų? 

Grožinės literatūros autorių skaitymai man siejasi su paauglyste, kuomet norėjosi tyrinėti gyvenimą, suprasti save ir kitus, o knygos, personažai, istorijos buvo gera priemone pasaulio įvairovei pažinti. Stipriai atminty įstrigo Hermano Hesse romanai, ypatingai – „Sidharta”, vėliau skaitytas lakoniškai ir paprastai apie nepaprastas žmogaus būsenas kalbantis norvegų rašytojo Erlend Loe romanas „Naivus. Super”.

Vėlesniu metu perskaityta filosofo Jean Baudrillard parašyta knyga „Simuliakrai ir simuliacija”, tarsi nuplėšė šydą nuo akių vertinant tikrovę ir jos nevienareikšmiškumą. Ši knyga paskatino domėtis vaizduotės ir kitomis filosofijos kryptimis, skirtingomis mąstymo paradigmomis, atvėrė mokslinės ir teorinės literatūros sritį, kuri ir šiandien man išliko aktualiausia ir įdomiausia.

Iš lietuvių literatūros (negrožinės) išskirčiau poetą, dailėtyrininką Alfonsą Andriuškevičių – jo tekstai tarsi glosto gomurį beskaitant. Esė, dienoraščiai, dailėtyriniai tekstai lieka pavyzdžiu, kaip lengvai, atvirai, per savo prizmę pirmuoju asmeniu kalbėti apie meną.

Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė? 

Šiuo metu man nėra nieko maloniau, kaip praleisti laiką grafikos spaustuvėje kūrybiniame procese. Ypatingai, kai dėl šeimyninių priežasčių ir pareigybinių atsakomybių šį laiką kūrybai reikia stipriai planuotis. Ketinu ir toliau kurti, mėgautis vyksmu ir pristatyti savo kūrinius parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Parodos „Persekiojančios trukmės“ fragmentas, Artifex galerija. Fot. Light Stroke Photography

„Monotik“ fragmentas. Fot. Light Stroke Photography

„Monotik“ fragmentas. Fot. Light Stroke Photography