Tekstas ir iliustracijos pirmą kartą publikuoti 2018 m. rugpjūčio 24 d. portale vilniausgalerija.lt
Bendrai tariant, abstraktusis abstrakcionizmas siekė atspindėti, pavaizduoti universalias emocijas, o ne objektus. Šio meno judėjimo atstovų paveikslai sudaryti iš figūrų, linijų ir įvairių formų, juose svarbi pačios drobės tekstūra, paviršiaus kokybė. Abtrakčiajam ekpresionizmui būdingi didelio formato kūriniai, juose pabrėžiamas atsitiktinumas bei galimybė, o dailininko kūrybos klaidos yra neatsiejama rezultato dalis.
Abstraktųjį ekspresionizmą galima skirti į veiksmo tapybą ir spalvinio lauko tapybą.
Pirmuoju atveju dėmesys skiriamas fiziniam tapybos procesui. Paveikslai dažnai kurti, tiesiog tėškiant dažus ant drobės, ekspresyviai ir kategoriškai. Šis būdas, paneigiantis tradicinius tapybos metodus, paprastai siejamas su amerikičių menininku Džeksonu Poloku.
Tuo tarpu tapyba spalvų plotais atrodo tarsi veiksmo tapybos priešingybė. Dažų drabstymui, taškymui vietą užleidžia didžiuliai, švytintys dažų plotai, kuriantis mąslios ramybės įspūdį. Bene ryškiausias šios technikos pavyzdys būtų Marko Rotko datrbai.
Meno pasaulyje perversmą sukėlęs abstraktusis ekspresionizmas gyvavo, palyginti, neilgai – daugmaž iki septintojo dešimtmečio, ilgainiui užleisdamas vietą popartui.
Žymiausi abtrakčiojo ekspresionizmo atstovai: Dž. Polokas, M. Rotko, Aršilis Gorkis, Filipas Gastonas, Frankas Stela, Klaifordas Stilas, Vilemas de Kuningas, Robertas Motervelis, Elsvertas Kelis.