Režisierius Sergio Leonė | Puslapio wikipedia.com nuotr.

„Kinas man yra gyvenimas…ir atvirkščiai“, – teigė Sergio Leone, vienas žymiausių italų ir viso pasaulio režisierių, visiems laikams pakeitusių kino istoriją vadinamaisiais „spagečių“ vesternais (spaghetti western).

Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2020 m. birželio 29 d. portale vilniausgalerija.lt

Įkvėptas knygų ir netgi dailininkų bei kino industrijoje dirbusių tėvų ir ilgainiui užmezgęs pažintis su žymiausiais aktoriais ir filmų kūrėjais, Sergio Leonė iš tiesų nugyveno gyvenimą, kuris atrodė lyg įdomi kino juosta. „Vilniaus galerija“ kviečia sužinoti daugiau faktų apie spalvingą režisieriaus (1929 –1989) gyvenimą ir kūrybą.

Viename gražiausių Romos rajonų – menininkų pamėgtoje Trasteverėje augęs Sergio Leone su kinu susipažino dar vaikystėje. Jo tėtis Vincenzo Leone buvo žymus italų režisierius, kurdavęs Roberto Roberti slapyvardžiu, o motina Bice Valerian – nebyliųjų filmų aktorė. Būtent vaikystėje Sergio Leone susipažino ir su kiek vėliau straipsnyje aptariamu kompozitoriumi Ennio Morricone (1928-2020). Stebėdamas kaip jo tėtis darbuojasi prie savo filmų, Leone, būdamas aštuoniolikos, metė teisės studijas universitete ir pats pilnai pasuko kino režisieriaus keliu. Iš pradžių tik prisidėjęs prie įvairių garsių Italijos režisierių filmų kūrybos, ilgainiui Leone pradėjo kurti pats.

Nors apie Sergio Leone filmus žino bene visi vesterno žanro mėgėjai, ko gero, retas yra girdėjęs apie tai, kad režisierius įkvėpimo sėmėsi ir iš knygų (pavyzdžiui, labai mėgo Hemingvėjų bei Scottą Fitzgeraldą) bei dailininkų, tarkime, Gojos paveikslų scenų ir Dega balerinų (žemiau pristatomoje scenoje iš filmo nesunkiai atpažįstama pastarojo dailininko įtaka).

Sakoma, kad savo darbo kambaryje jis turėjo knygą su maždaug 80 Gojos estampų ir retą „Don Kichoto“ leidinį. Apskritai, režisierius labai mėgo lankytis muziejuose ir galerijose, taip pat turėjo sidabro dirbinių bei, kiek vėliau, paveikslų kolekciją.

Nesu skaitęs Tolkieno ar George R. R. Martin, bet žinau viską apie Sergio Leone ir John Ford kiną. Kazuo Ishiguro, Nobelio premijos laureatas

Be jokios abejonės, pirmasis filmas, po kurio pristatymo pasaulyje nuskambėjo Sergio Leonės vardas, buvo „Už saują dolerių“. Šis „spageti“ vesternas (filmas apie laukinius vakarus, pastatytas Europoje italų kino kūrėjų) išgarsino ne tik režisierių, naują žanrą, bet ir aktorių Klintą Eastwoodą. Po šio filmo pasirodė ir dar dvi trilogijos dalys: „Keliais doleriais daugiau“ ir „Geras, blogas ir bjaurus“. Nors visi šie filmai primena Amerikos vesternus, Sergio Leone smarkiai nukrypo nuo tipinio siužeto, scenarijaus, nuotaikų ir ypač to, kokie buvo pagrindiniai veikėjai. Režisierius nepabijojo filmų pritraukti arčiau tikrovės – dulkių, purvo išteptų drabužių, prakaito ar nenuskusto veido, skirtingos kilmės aktorių ir pan. Įdomu ir tai, kad net trys režisieriaus kurti filmai patenka į geriausių vesternų istorijoje penkioliktuką (pagal filmų platformą IMDb). Be šios trilogijos, labai svarbiu režisieriaus filmu laikomas paskutinysis kino grando darbas „Kartą Amerikoje“.

Sergio Leone kurti filmai žymūs ne tik lėtais ar iš arti filmuojamais kadrais, įdomiais kameros kampais, bet ir muzika. O kalbant šia tema, be jokios abejonės reikia paminėti kitą italų garsenybę – kompozitorių Ennio Morricone, sukūrusį muziką daugiau nei 400 įvairių filmų. Tikriausiai kiekvienas atpažins žymiąją Sergio Leonės filmo „Geras, blogas ir bjaurus“  pagrindinę melodiją, kurtą minėto kompozitoriaus (klausykite žemiau).

Iki šių dienų, filmui kurtas garso takelis laikomas vienu įtakingiausių istorijoje. Pats Sergio Leone apie kompozitorių atsiliepė taip: „Jei tai, kad sukūriau naujo tipo vesterną, išrasdamas spalvingus personažus yra tiesa, tai Ennio Morriconės muzika buvo tai, kas privertė juos kalbėti.“ Bendrai kalbant, režisierius savo filmais rūpinosi labai kruopščiai, numatydamas kiekvieną detalę – nuo vietos parinkimo iki kostiumų dizaino ir net makiažo.

Vienu svarbiausių Sergio Leonės darbų laikomas paskutinis jo filmas „Kartą Amerikoje“, kuriame pasirodė Robertas De Niro ir Jamesas Woodsas. Filme nagrinėjamos vaikiškos draugystės, meilės, geismo, praradimo, nutrūkusių santykių temos, o tuo pačiu sekama gaujų atsiradimo Amerikos visuomenėje istorija. Norėdamas pabaigti šį filmą ir pratęsti pradėtą trilogiją, Sergio Leone atsisakė galimybės režisuoti ilgainiui vienu žymiausių filmų tapusį „Krikštatėvį“. „Kartą Amerikoje“ buvo filmuotas ne tik Amerikoje, bet ir Italijoje (Venecija, Roma), Prancūzijoje ir Kanadoje. Filmas Kanų kino festivalyje buvo pristatytas 1984 m., o jam pasibaigus kūrybinė komanda sulaukė rekordinių  20 minučių trukusių aplodismentų.

Tikriausiai nenuostabu ir tai, kad režisieriaus kūryba įkvėpė ne vieną menininką, serialą, daugybę komiksų ir t. t. Pats Sergio Leone, paklaustas apie savo žinomumą ir kino istorijoje paliktą pėdsaką, atsakė pusiau juokais. Esą kadangi jo pavardė režisierių sąrašuose alfabetine tvarka visuomet atsiranda kažkur tarp K ir M, dažniausiai tarp 250 ir 320 puslapio, tokia ir yra jo vieta kino istorijoje. Ir nors jei jo vardas prasidėtų A raide jis galėtų puikuotis aukštesne pozicija, dabartinė vieta jį visuomet tenkinusi, nes, kaip pats režisierius pabrėžė, jo pavardė (itališkai reiškianti liūtą) puikiai atspindi tai, jog jis visuomet buvo medžiotojas, o ne grobis. Neabejingi Sergio Leonės kūrybai buvo ir rašytojai Stephenas Kingas bei Nobelio premijos lauretas Kazuo Ishiguro, kuris yra viešai prisipažinęs, kad nors ir neskaitė nei George R. R. Martin, nei Tolkieno knygų, žino viską apie Sergio Leonės kiną. Sergio Leone filmų atgarsius galima pajusti ir kai kuriuose „Simpsonų“, „Bręstančio blogio“ epizoduose ar net įvairių muzikos grupių kūriniuose.

Akimirkos iš Sergio Leone filmų | Nuotrauka iš „Ara Pacis“ muziejaus parodos „C’era una volta Sergio Leone“, 2020.