Vilniaus meno istorija, kiek ji remiasi ligi šių dienų išlikusiais paminklais, tesiekia pirmuosius XV amžiaus dešimtmečius. Iš stabmeldystės laikų mes nieko nebeturime. Gedimino sostinėje mūrinių pastatų nebuvo; net paties kunigaikščio pilys – Aukštoji ir Žemoji – buvo medinės, taip pat ir stabmeldiškosios šventyklos, stovėjusios šventuose alkuose (kur dabar yra Katedra, taipgi netoli Aušros vartų ir Antakalnyje). Po 1387 metų, įvedus krikščionybę, prasidėjo gyva statyba. Jogaila liepė iškirsti šventuosius alkus ir stabmeldiškųjų šventyklų vietoje pastatydino pirmąsias bažnyčias. Kadangi jos taip pat buvo medinės, tai ir iš jų nieko nebeliko, iš dalies dėl dažnų gaisrų, o iš dalies dėl to, kad jos vėliau buvo perstatinėjamos į mūrines.

Bet prieš pakeisdami ant greitųjų pastatytas medines bažnyčias mūrinėmis, Vilniaus valdovai turėjo pirma pasirūpinti sostinės saugumu ir kariniu jos sutvirtinimu. Yra pagrindo spėti, kad jau Vytauto Didžiojo metu, t. y. pirmajame XV amžiaus ketvirtyje, buvo pastatyta mūrinė Aukštoji pilis (yra tikrai žinoma, kad bent iki 1413 metų ji tebebuvo medinė). Tuo būdu jos griuvėsiai ir bus pats seniausias iš tebesančių mūrinių senojo Vilniaus pastatų. Suprantama, čia nėra ko ir kalbėti apie meno stilių, nes Aukštoji pilis [p.153] buvo pastatyta grynai praktiniam apsigynimo reikalui. Ir vis dėlto esama savotiškai raiškaus grožio jos paprastose, šykščiose ir rūsčiose formose; toji pilis, aukštai iškilusi viršum apylinkių, tarytum vainikuojanti pirmykščią gamtą, – it koks legendarinis karžygis, riogsanti viršum kalvos senosios Lietuvos sostinės sargyboje, – tikrai yra įspūdingas ir didingas reginys.

Šv. Mikalojaus bažnyčia. 1913–1914 Jano Bułhako nuotr.

Maždaug iš to pat laiko yra ir dviejų seniausių iki šiol išlikusių Vilniaus bažnyčių architektūra – Didžiosios pranciškonų (prie Trakų gatvės) ir Mažosios pranciškonų, kuri daugiau yra žinoma Šv. Mikalojaus bažnyčios vardu. Čia jau galima kalbėti apie meninę formą ir apie architektūrinį stilių.

Norint tiksliau apibrėžti šitų bažnyčių stilių, reikia atsiminti, kad pirmojoje XV amžiaus pusėje, kada jos buvo statytos, Europos architektūroje tebevyravo gotinės formos. Bet tai jau buvo nebe ta ,,aukštoji (t. y. klasikinė, subrendusioji) gotika“, kurią mes pažįstame, pav., iš Kölno katedros, – siauromis, lieknomis, į aukštybes besiveržiančiomis formomis, aukštõs, susiaurintos, kaip kalnų tarpeklis, vidaus erdvės. Ši viduramžinė gotika jau buvo suspėjusi peržydėti; ir nors paskiros gotinės formos (greta naujų, paskolintų iš antikinės architektūros) dar ilgą laiką tebegyvavo Europos mene, tai vis dėlto jos jau buvo gerokai modifikuotos ir prisigėrusios daugiau žemiškos naujųjų amžių dvasios. Šita Europos architektūros gadynė paprastai yra vadinama vėlybąja gotika; jos būdingus bruožus randame ir pirmuosiuose Vilniaus architektūros paminkluose. Vėlybosios gotikos stilius Vilniuje išsilaikė gan ilgai – iki XVI amžiaus pabaigos. Bet mūsų laikus tepasiekė nedidelis kadaise gausingų jos paminklų skaičius. Didžioji jų dalis žuvo per karus ir gaisrus; gi kuone visos kitos išlikusios gotinės bažnyčios buvo vėliau perdirbtos barokiniu stiliumi. Ypač XVIII amžius buvo apimtas senųjų bažnyčių pervilkinėjimo aistros – į puošnius, spalvingus, žibančius vėlybojo baroko (,,rokoko“) rūbus. Išorinės architektūros formos buvo pertaisinėjamos ir apraizgomos prašmatniomis detalėmis, o viduje – neišsemiama glaistytojų, tapytojų ir skulptorių fantazija rimtą, mastingą erdvės kompoziciją verste išversdavo į džiaugsmingą daugiaspalvį karnavalą. Todėl Vilniuje gotikos apybraižas dažnai tenka vien vaizduote įspėti pro vėlesnės, tiesa, savotiškai žavingos meninės gadynės antsluoksnius.

Tai galime matyti, pav., ir iš Didžiosios pranciškonų bažnyčios [p. 57, 154, 155], kurią tyrinėtojai laiko seniausiąja mūrine Vilniaus bažnyčia. Gausingi perstatinėjimai taip ją pakeitė, kad apie gotinį jos charakterį liudija tiktai bendros proporcijos ir kai kurios detalės – pav., aštrialankis, paprastos, bet kilnios formos portalas iš pakopomis sukrautų plytų (bet ir tas portalas XVIII amžiuje buvo aptaisytas visai barokinės formos aprėminimu). Rusams valdant, šita bažnyčia buvo paversta teismo archyvu ir stipriai apnaikinta; tiktai prieš kelerius metus ji buvo grąžinta pranciškonams. Deja, jos nuostabiai graži XVI amžiuje statyta varpinė, vienas Vilniaus plytinės gotikos perlų, su nepaprastai grakščiais inkrustuotais papuošimais, buvo barbariškai sugriauta 1862 metais Muravjovo įsakymu.

Susiję:

Knygos „Vilniaus menas“ ištraukos: Vilnius pagal Mikalojų Vorobjovą. Giedrė Jankevičiūtė

Mėgstantiems skaityti

Knygos „Vilniaus menas“ ištraukos: Nepranokta Vilniaus studija. Tomas Venclova

Mėgstantiems skaityti

Netoliese nuo Didžiosios Pranciškonų stovi mažutė Šv. Mikalojaus bažnyčia [p. 53, 156, 157], ypač brangi lietuvių širdžiai, nes čia nuo pat šio amžiaus pradžios buvo laikomos lietuviškos pamaldos; Vilniaus priespaudos metais tai buvo vienas iš nedaugelio tautinės sąmonės švyturių.

Jeigu atsidursi ties Šv. Mikalojum vos ištrūkęs iš niūrių Ghetto užkampių, tai nenoromis pasijusi apglėbtas neišaiškinamos palaimos jausmo – taip romiai ir maldingai pagauna širdį šis tylus, tarytum užburtame sapne paskendęs, senovinės iš raudonų plytų statytos bažnytėlės pasaulis, ankštai apjuostas neaukšta masyvia siena su nišomis. Aukštas, aštrus stogas, aštrialankių nišų grupėmis ritmiškai išskaidytas trikampis frontonas, kresnos atramos (vad. kontraforsai) – vis tai yra paprasta, bet aiški gotinio stiliaus kalba; kuklus, bet žavingas Šv. Mikalojus kaip tik yra brangintinas dėl to, kad yra išlaikęs palyginti gryną pirmykštį gotinį charakterį. To charakterio nenustelbia nė vėlesnio laiko priedėliai – pav., antroje XVIII amžiaus pusėje prakirsti stamboki langai arba sekančio šimtmečio pradžioje pristatyta labai prozaiška varpinė.

Jaudinančiai primityvi Šv. Mikalojaus architektūra, žinoma, neliudija apie itin aukštą meną. Jo nerasime nė bažnyčios viduje; plačių, suplotų išvidinės erdvės proporcijų akivaizdoje pasijunti tarytum įstumtas į kokią požemio olą.

Jano Bułhako fotografijos 1940 m. Mikolojaus Vorobjovo knygoje „Vilniaus menas“:

Šitą įspūdį kiek palengvina dekoratyvinių motyvų grakštumas, visų pirma – įgaubtų linijų raštai, sudaryti iš skliauto briaunų: tai būdingas vėlybajai gotikai „žvaigždėtas“ skliautas; tiesa, jis čia atsirado per šimtą metų vėliau negu pati bažnyčia. Prie antros XVI amžiaus pusės priklauso ir keturių tą skliautą laikančių piliorių forma: jie aštuoniasieniai, su iškiliomis ir grakščiai profiliuotomis briaunomis; tie profiliai, kaip ir skliautų briaunos, yra sudaryti iš specialiai lipdytų ir pritaikintų vad. fasoninių plytų.

Kalbėdami apie bažnytinę gotiką, mes esame pripratę vaizduotis siauras, į dangų ištįsusias, toli į gilumą vedančias erdves. Bet vėlybosios gotikos gadynėje, ypač XV–XVI amžiuje, kur kas dažniau pasitaiko kitas erdvės tipas – vad. h a l ė s t i p a s; jį randame įkūnytą ir Šv. Mikalojaus bažnyčioje, – tiesa, kiek primityviu, nerangiu pavidalu. Reikia šiek tiek stabtelėti ties jo savumais: visų pirma, jau vien dėl to, kad erdvės forma yra vyriausias bet kokio architektūros kūrinio pradas; antra – halės tipas itin prigijo Vilniaus gotikoje.

Viduramžiais labiausiai buvo paplitęs vad. bazilikos tipas; jame visa erdvė, nuo įeiginės sienos iki didžiojo altoriaus, yra padalyta į vieną didžiąją (vidurinę), paprastai labai aukštą, navą ir į dvejetą (ar daugiau) šoninių; šoninės navos paprastai būdavo ne tiktai dusyk siauresnės, bet ir dusyk žemesnės už vidurinę. Todėl bazilikinės bažnyčios vidus siaurėdamas staigiais ritminiais laiptais kyla aukštyn. Gi halės tipo bažnyčiose visos navos būdavo daromos vieno aukščio, ir nesuskaldyta erdvė, neprislėgta šoninėse navose žemesniais skliautais, tarytum išsklysdavo visomis kryptimis. Tokia išlaisvinta, vieninga erdvė kažkaip švelniau, ramiau apglobia žmogų; ji liudija, kad jau pačios gotikos viduje naujoji, į žemę grįžtanti humanistinė pasaulėžiūra nugalėjo atšiaurų viduramžių asketizmą, kuris valdingai kreipdavo erdvės pergyvenimą didžiosios navos aukštumon ir gilumon.

Kad Šv. Mikalojaus bažnyčios viduje mes nepatiriame to jaukumo ir laisvės, kurie taip būdingi haliniams pastatams, – tuo yra kaltos kresnos proporcijos ir žemi, prislėgti skliautai (manoma, kad šita bažnyčia pradžioje iš viso nebuvo perdengta skliautais ir teturėjo medines lubas). Pridėsime, kad sunkų įspūdį dar labiau pabrėžia XVIII amžiuje pastatyta įdomi vargonų tribūna ir jos sąmoningai sumasyvinti, bet kupini barokinio vingiuotų kontūrų judesio stulpai; mes dar kartą matysime šitas formas (tik daug meistriškiau išpildytas) Dominykonų bažnyčioje.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir pranciškonų vienuolyno kiemas. Apie 1912 Jano Bułhako nuotr.

Būdinga, kad net palyginti „grynoje“ savo gotiniu stilium Šv. Mikalojaus bažnytėlėje mums pavyko susekti ištisą eilę stilistinių sluoksnių iš XV, XVI ir XVIII amžiaus. Gi kitos XV amžiuje statytos gotinės Vilniaus bažnyčios vėliau buvo taip perdirbtos, kad jų nė atpažinti nebegalima. Gal kiek ryškesni gotiniai bruožai yra išlikę tiktai Šv. Jono bažnyčioje: iš oro – aštrialankiai langai ir galingos sienų atramos (kontraforsai), viduje – aiškiai išreikštas halės tipas: erdvė padalyta į tris vienodo aukščio navas aukštais, lieknais aštuoniasieniais pilioriais; pastarieji, nors buvo vėliau naujai apdirbinėjami, iš karto išduoda gotinį savo charakterį. Gi tobuliausiai halės tipas yra įsikūnijęs XVI amžiuje, būtent Bernardinų bažnyčioje, kurią tuojau pat išnagrinėsime.

Jeigu, kaip matėme, Vilniaus gotikos dažnai tenka ieškoti po vėlesnių gadynių antsluoksniais, tai palyginti gryname pavidale ją randame tapybiškoje Šv. Onos ir Bernardinų grupėje. Tai tikras vėlybosios gotikos kampelis, uždarytas barokinėje mūsų gražiosios sostinės simfonijoje. Jau vien savo spalva šita architektūrinė grupė išsiskiria iš bendro miesto kolorito: tarp baltų, rausvų, mėlynų pastatų ji sutinka mus giliais, plytiškai raudonais tonais peizažiniuose žaliuojančių kalnų šlaitų rėmuose. Gaisrai ir kitos negandos pasigailėjo šitų bažnyčių, palyginti nutolusių nuo svarbiausiosios miesto dalies; ir net architektūriniai vėlesnių amžių priedai nepajėgė sugadinti šio puikaus ansamblio.

Bernardinų bažnyčia turi gan seną istoriją, kurią čia mes paliesime tik tiek, kiek mums reikalinga. Bažnyčia, kokią dabar matome, buvo pradėta statyti 1525 metais Vilniaus vyskupų Radvilų lėšomis – Alberto I, o paskui jo brolio Mikalojaus III. Reformacijos įtaka netrukus atšaldė statytojų uolumą; pritrūkus lėšų, Bernardinų bažnyčios statyba užsitęsė iki pat XVI amžiaus galo.

Gausingi atnaujinimai ir perstatinėjimai (po gaisrų) šiek tiek pakenkė išviršinės architektūros vienybei. Taip antai po 1655 metų rusų antplūdžio, kada toji bažnyčia buvo gerokai apdaužyta, ją padėjo atstatyti Mykolas Pacas, Vilniaus vaivada ir Didžiosios Kunigaikštystės etmonas. Tuomet, pav., fasadas buvo apvainikuotas frontonu su vingiuotais ir užriestais kraštais. Bet aplamai imant, Bernardinų bažnyčia ir iš lauko pusės yra išlaikiusi savo pirmykštį pavidalą, savo paprastą ir rūsčią viduramžinę išorę. Norint ją suprasti, pravartu žinoti, jog Bernardinų bažnyčia priklauso prie savo laiku (XVI amžiuje) Lietuvoje labai paplitusio bažnyčių tvirtovių tipo. Eilė šaudyklos angų dar ir dabar tebežioruoja šiaurinėje (į kairę nuo fasado) sienoje, truputį žemiau stogo. Apsigynimo reikalams tarnavo ir bokšteliai iš abiejų fasado šalių, nors toji jų paskirtis dėl vėlesnių perdirbimų dabar sunkiai bėra atsekama. Meniniu požiūriu bažnyčios tvirtovės charakteris ypač ryškiai ir galingai yra išreikštas rytų pusėje. Karingai ir rūsčiai iškyla prieš mus penkiakampis absidos ir energingų jos kontraforsų masyvas. Architektūrinis kūnas išskaidytas aštriais, raiškiais brūkšniais; čia mes regime plytinę gotiką pačių griežčiausių, šykščiausių formų, paremtų paprasčiausiais geometriniais kūnais bei figūromis: trikampiu, piramide ir prizme. Ir vienlaik šita architektūrinė grupė pripildo erdvę daugingu turiniu. Su nukreiptu į mus absidos judesiu kontrastuoja (iš kairės) lieknas, aklinai uždaras aukštyn pasistiepusios varpinės aštuoniasienis, o su jos lengva, bet energinga plastika kontrastuoja statmeninė frontono plokštuma, kuri pradžioje turėjo daug raiškesnę ir aštresnę trikampio formą, vėliau susilpnintą barokiniu aptaisu: aklinomis arkadomis ir trikampį kertančiomis gulstinėmis.

Ką tik paminėtoji varpinė bažnyčios pietryčių kampe yra verta ypatingo dėmesio. Nuostabiai liekna, grakšti savo proporcijomis ir rūpestingai apdirbtomis detalėmis, ji yra tikras plytinės gotikos šedevras. Nežinomasis menininkas meistriškai išnaudojo visas medžiagos galimybes, nė žingsnio nenukrypdamas nuo jos išvidinės logikos. Tą logiką jaučiame visų pirma griežtame aštuoniasienės formos geometriškume; toks pat geometriškai paprastas ir pagražinamųjų stačiakampių, pusapvalių ir apvalių detalių piešinys. Ir drauge – kaip visa tai tolima nuo sauso griežtumo: viską pagyvina, sujudina oringai lengvas šešėlių ir šviesų žaidimas. Frizo nėrinių raštas, apglobiąs viršutinę bokšto dalį ir sudėtas tarytum iš sniego kristalų, dantytas karnizas po bokštą vainikuojančia aštuoniasiene stogo piramide – puiki dekoratyvinė šito sudvasinto, lengvai į viršų išstypstančio architektūrinio stebuklo užbaiga.

Ši varpinė priklauso prie seniausiųjų bažnyčios dalių. Pačios bažnyčios statyba buvo pradėta nuo rytų pusės, ir kurį laiką tebūta vad. choro (presbiterijos), o navos buvo prijungtos palaipsniui XVI amžiaus būvyje. Didėjant statybos plotui, varpinė galop buvo įtraukta į bažnyčios erdvę ir apatine savo dalimi pasirodė besanti dalinai įsprausta į pietinę navą. Todėl pamatyti visą jos liekną ūgį galima tiktai įėjus į klebonijos kiemą. Gi pačioje pradžioje varpinės stovėta visai atskirai nuo bažnyčios; tatai labai įdomu, nes skyrium nuo bažnyčios stovinčių varpinių (campanile) pasitaiko beveik tiktai Italijoje ir tai daugiausia tik iki XV amžiaus. Taigi, jau seniausiame architektūriniame Vilniaus stiliuje – jo gotikoje – užtinkame p i e t ų m e n o b r u o ž ų, kurie vėlesnėse gadynėse dar padažnėja; ir šita nuolatos skambanti Pietų melodija ne tiktai nesipriešina bendrai Vilniaus nuotaikai, bet kažkaip natūraliai praturtina jo atmosferą, sustiprindama mūsų sostinės žavesį.

Šv. Jono bažnyčios centrinė nava. 1912–1915 Jano Bułhako nuotr.

Tačiau pagrindinis architektūros meno pergyvenimas – tai jos išvidinės erdvės pergyvenimas. Kokios puikios bebūtų išviršinės formos, tiktai pastato viduje, judėdami jo erdvėje, galime pilnutinai patirti architektūros meno galybę, suvokti jo erdvinės kūrybos, to uždaro savyje, dėsningo ir darnaus pasaulio esmę. Kaip tik Bernardinų bažnyčios vidus priklauso prie geriausiai įpavidalintų, turtingiausių (ne vien tik dekoratyvine prasme) erdvinių Vilniaus kūrinių. Tai yra tas pats halės tipas, su kuriuo susipažinome Šv. Mikalojaus ir Šv. Jono bažnyčiose, bet išplėtotas daug laisviau ir iškilmingiau. Aukšti skliautai rymo ant nuostabiai lieknų piliorių, kurie be galo primena ką tik matytą varpinę: tos pačios grakščios aštuoniasienių proporcijos, tos pačios plokštumos, papuoštos gausiomis, minkštai profiliuotomis statmeninėmis. Dvi eilės piliorių, po keturis kiekvienoje eilėje, dalija erdvę į tris vienodo aukščio navas. Tai labai aukšta ir gili patalpa, bet ne viduramžiškai gotinė, primenanti tarpeklį, o maloniai prasiplėtusi, alsuojanti laisve. Be galo šiltu jausmu dvelkia šis interjeras, kur erdvinė geometrija tarytum pavirto sudvasintu organizmu. Tiesa, ir čia ne visur yra išlikęs pirmykštis pavidalas. Puošni baroko įranga, gausūs kaitraus rudo atspalvio altoriai savo aikštingu rokoko nelabai tesiderina su iškilminga bažnyčios nuotaika. Vėlesnės yra kilmės ir kryžminiai skliautai, kuriais perdengta vidurinė nava. Bet didžioje šoninių navų dalyje dar yra išlikę žvaigždėti ir krištoliniai vėlybosios gotikos skliautai, be galo išmoningi savo raštais: kas naujas sklypas – naujas raštas. Šitais skliautais yra perdengtas ir prieangis, o zakristiją jie tiesiog paverčia kažkokia stebuklinga stalaktitų ola.

Šita stulbinanti fantastika ir dekoratyvinė gausa yra itin būdinga Vilniaus vėlybosios gotikos žydėjimo laikotarpiui, kuris apima XVI amžiaus pradžią, nors, kaip matėme, to stiliaus bažnyčių statyba galėjo užtrukti iki šimtmečio pabaigos. Šito nuostabiai puošnaus ir kartu subtilaus architektūrinio bei dekoratyvinio meno paminklų tuomet buvo sukurta nemaža, bet visi jie, išskyrus Bernardinų bažnyčią, vėliau skęste paskendo perstatinėjimuose ir perdirbinėjimuose. Toks likimas, pav., ištiko Šv. Jurgio, Bazilijonų, Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčias, o taip pat visą eilę Katedros koplyčių.

Bet už jų išnykimą mums su kaupu atlygina vienas nuostabiausių europinės architektūros paminklų, būtent – Šv. Onos bažnyčia [p. 67, 166–169]. Dabartinį jos pavidalą turime iš antros XVI amžiaus pusės. Spėjama, kad jos sumanytoju buvo paskutinysis Jogailaitis, karalius Žygimantas Augustas, kuris norėjęs ją paversti savo šeimos kapu. Taip galėtume paaiškinti sumažintą tos vienanarvės, greičiau koplyčią primenančios, bažnyčios mastą. Šv. Onos vidus mums neįdomus, nes buvo visiškai iš naujo įrengtas šio amžiaus pradžioje. Apie navos proporcijas galima pasakyti, kad jos nelabai „gotiškos“: aukštis labai menkas, vos pusantro karto didesnis už plotį. Didesniam aukščiui reikėtų daug masyvesnių sienų bei kontraforsų, kurie atsvertų skliauto slėgimą; o Šv. Onos bažnyčioje šoninės sienos kaip tik yra labai plonos. Galimas daiktas, kad statytojams rūpėjo taupyti medžiagą. Kaip ten bebūtų, skliautas pasirodė per sunkus, ir silpnos sienos, vos pastačius bažnyčią, netrukus (dar XVI amžiuje) pakrypo, – tas ypač lengva pastebėti pietinėje sienoje (į dešinę nuo fasado).

Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios šiaurės vakarų fasadas. Apie 1913 Jano Bułhako nuotr. (fragmentas)

Tos šoninės sienos yra įpavidalintos palyginti paprastomis, neišmoningomis, nors ir dailiomis, formomis; jų išvaizda (dideli aštrialankiai langai tarp kontraforsų) yra labai „gotiška“, – visai priešingai negu išvidinių bažnyčios proporcijų. Gotinis bažnyčios pobūdis ypač krinta į akį besiartinant iš pietų pusės Šv. Onos gatve: mes matome aukštą statų stogą, aukštyn skriejančių bokštelių ašmenis su charakteringais smulkiais pagražinimais, – vis tai yra tipingas „gotinis“ siluetas, kaip jis paprastai suprantamas. Bet vos tik veidu atsikreipiame į fasadą, kaip vaizdas staiga pakinta.

Kaip tiktai šitas negirdėtai puošnus, fantastiškas fasadas yra viena svarbiausiųjų Vilniaus įžymenybių, išgarsėjusi toli už Lietuvos sienų. Viršum trijų portalų, – iš kurių vidurinis viršuje yra susmailintas gaubtiniu lanku, kompoziciniu viso fasado leitmotyvu, – iškyla toji pagrindinė tema, gaubtinis lankas, veržte prasiverždama pro turtingai profiluotus stačiakampius langų aprėminimus; šis lankas, it koks žongleris, balansuojąs lazdą ant nosies galo, iškelia viršum savęs aukštą, aštrų bokštelį, kuris tarytum išleidžia žemyn šaknis – tokį pat gaubtinį lanką nukirsta viršūne. Fasado kraštuose išauga labai ploni, liekni aštuoniasieniai bokšteliai, kurių pagražinimuose dar kartą suskamba gaubtalankis motyvas. (Labai puikią ir smulkią Šv. Onos fasado analizę galima rasti dr. J. Griniaus „Vilniaus meno paminkluose“, pusl. 31–33). Tiek bendroje kompozicijoje, tiek fasado detalėse jausti kažkokia begalinė, tarytum augališka, energija, nesulaikomai kopianti aukštyn. Šitas vegetatyvinis linijų siautulys, labai būdingas vėlybosios gotikos menui, čia yra nuostabiai įkūnytas į tokią regimai neparankią, nepaslankią, ,,stačiakampę“ medžiagą kaip plyta.

Šv. Onos fasadas stebina elegantišku puošnumu ir drąsia, neišsemiama kūrėjo fantazija bei išradingumu. Tokia bekraštė gausa nebuvo žinoma klasikinei Vakarų gotikai, kuri, nors ir mėgdavo puošti savo fasadus gausingomis skulptūromis bei ornamentais, pagrindiniuose pastato nariuose visuomet palikdavo ištikima konstruktyvinei dvasiai. O greta paprastų, griežtų Bernardinų bažnyčios masių Šv. Ona dar labiau krinta į akį savo tiesiog neįtikimu fantastiškumu. Čia architektūriškai dekoratyvinis vėlybosios gotikos stilius ne tiktai pasiekė savo prašmatniausiąją stadiją – vad. ,,liepsnojantį stilių“ (flamboyant), bet ir toli pralenkė pačius aikštingiausius to stiliaus pavyzdžius Vakarų Europoje. Tiesa, kaip parodė naujausieji tyrinėjimai, labai yra galimas Šv. Onos sąryšis su Prancūzijos, o ypač Flandrijos vėlybąja gotika, kur to stiliaus klestėta iki pat XVII amžiaus. Galėjo turėti reikšmės ir paskutiniųjų Jogailaičių susigiminiavimas su Niderlandų vietininke, Margarita Austrijiete Savojiete, ir gyvi abiejų dvarų tarpusavio santykiai. Bet ir tuo atveju nepaprastas Šv. Onos fasado originalumas ir fantastiškumas verčia manyti, kad pašalinės įtakos čia buvo perdirbtos visai savarankiškai ir kad architektu galėjo būti ir vietos žmogus. Juk irracionalios fantastikos ir puošnumo pamėgimas kaip tik yra esmingas Vilniaus meno bruožas.

Šv. Onos bažnyčia. 1915–1917 Jano Bułhako nuotr.

Tuo pat laiku, kai buvo statoma Šv. Ona, Vilniuje jau buvo pražydęs naujasis renesanso stilius; čia dirbo gausingi italų menininkai, pakviesti to paties Žygimanto Augusto, kuris, sakoma, buvęs ir gotinės Šv. Onos fundatorium. Nereikia manyti, kad abu šiuodu stiliu taip jau yra priešingi vienas kitam. Aplamai imant, visą XVI amžiaus meną – ir ką tik subrendusį renesansą, ir jau „atgyvenusią“ gotiką – vienija tas pats principas: nesąmoninga visų plastinių menų orientuotė į tapybą, t. y. į grynai regėtinį įspūdį. Čia ne vieta nagrinėti, dėl kurių be galo sudėtingų istorinių priežasčių, pradedant nuo XV amžiaus, tapybinis, t. y. regėtinis, meno krypsnis taip galingai ima veikti ir skulptūrą (plastinės lytos pergyvenimą), ir architektūrą (erdvės pergyvenimą). Šiaip ar taip, XVI amžiui įpusėjus, ne tiktai tolimame Vilniuje, bet ir tokiuose „pažangiuose“ Europos meno centruose kaip Prancūzija ir Flandrija tebeklestėjo vėlyboji gotika, nors renesansas jau seniai buvo pražydęs vešliu žiedu; po Rafaelio, po Michel-Angelo, net po Palladio – toji gotika vis tebeatrodė tokia pat gaji, kaip ir jos varžovas; visa tai rodo, kad iš esmės abu šiuodu stiliu buvo gimusiu iš vienos kūrybinės šaknies. Būdamas toks geometriškai griežtas, toks plastiškai raiškus, toks įspūdingas savo „krikštoliškai tyru grožiu“, aukštasis renesansas vis dėlto ne mažiau kaip vėlyboji gotika yra menas akims, t. y. tapybiškas menas; architektūroje apie tai liudija visų pirma milžiniškas jau XVI amžiuje suteiktas fasadui vaidmuo. Fasadas tampa savarankiška bažnyčios ar rūmo dalimi, savotišku paveikslu akims pasimaginti, maž ką tesusietu su išvidiniu pastato organizmu. Juk ir Šv. Onos bažnyčioje fasadas yra puikus savarankiškas reginys, organiškai nesurištas nei su išvidine erdve, nei su palyginti griežta ir paprasta sienų traktuote.

Dar ir kitu atžvilgiu Šv. Onos fasadas yra charakteringas visuotinės Europos meno raidos simptomas: jis vaizdžiai liudija apie vos užgimusį visiškai naują menininko tipą, nebesukaustytą tradicijų, nebegyvenantį kolektyvine sąmone bei dorove, – griežtą individualistą, drąsiai, sauvališkai ieškantį savų kelių, kuriam nesvetimas ir šioks toks snobizmas – noras blykstelėti naujais formų derinių efektais, negirdėta originalybe ir virtuoziška meistryste.

Šv. Onos fasado virtuozinis charakteris matomas kad ir iš to, kaip meistras pasielgė su savo medžiaga – plyta. Čia nėra nė krislo atodairos į medžiagos logiką, kurios taip rūpestingai paisydavo Vokietijos ir Pabaltės plytinė gotika, pasitenkindama paprastais, stačiakampiais, maž teišmargintais paviršiais; pavyzdį matėme čia pat prie Šv. Onos – tai Bernardinų bažnyčios varpinė, kur labai puošnus ornamentas sudarytas iš paprastų geometrinių raštų. Gi Šv. Onos fasado meistras daro iš plytos viską, ko tik užsigeidžia jo eikli vaizduotė, – kuo išmoningiausius, kuo prašmatniausius profilius bei pagražinimus. Techniškai tas galima įvykdyti tiktai kuone keramišku paskirų plytų paruošimu bei modeliavimu, lipdant ir formuojant jas kaipo „fasoninę“ medžiagą. Ir tokių įvairių formų, arba „fasonų“, tarp Šv. Onos fasado plytų suskaityta trisdešimt trys! Kaip rūpestingai turėjo apgalvoti menininkas smulkiausias savo kompozicijos detales, koks mozaiškas kruopštumas buvo reikalingas suleidžiant vieną prie kitos įvairiausias plytas ir kombinuojant visus tuos nesuskaitomus sudėtingus profilius, visas tas mažytes išlankstytas arkas su išmoningais vainikais, – kad užbaigoje gautųsi ne smulkių dalelyčių suma, o mūsų regimas darnus, organiškas, sudvasintas visetas, kupinas gyvastingos energijos, kuri persmelkia visą fasadą jo veržliame polėkyje aukštyn, tarytum kokia vešli augališka jėga.

Sauvališkas menininko individualisto elgesys su savo medžiaga dar labiau paaiškėja įsižiūrėjus, kad daugelis fasado detalių, o ypač pagražinamosios formos – trapūs piramidaliniai nubarstyti pumpurais (,,krabais“) pinaklių (fialų) ašmens ir pan. – yra pasiskolinti iš ornamentinio akmeninės gotikos lobyno, kur jie iškapojami kaltu ir plaktu. Gi Šv. Onos autorius nesivaržydamas perkėlė šitas puošmenas į plytinę medžiagą, nepaisydamas jos prigimtų savybių ir nuveikdamas visas kliūtis savo virtuozišku meistriškumu. Kaip tik už šitą rafinuotą sauvalę kai kurie griežti kritikai netgi pasmerkia fasado kompoziciją, spėliodami, būk Šv. Onos autorius iš profesijos buvęs koks nors dailiųjų amatų meistras ir dekoratorius, labai aikštingas, nors ir neabejotinai genialus; kad jis nebuvęs tikras architektorius, nes maž tenusimanęs apie konstrukciją ir statikos dėsnius. Todėl, girdi, jis neapskaičiavęs skliautų slėgimo ir išvedęs per daug plonas sienas ir per daug silpnus kontraforsus; žinoma, sienos neišlaikė svorio ir pakrypo. Bet ir pats to fasado užmanymas, kuriame visai nejausti konstruktyvinio mąstymo, tesąs tarytum koks plytiškai gotinis frontonas (panašus, pav., puošia vad. Perkūno namus Kaune), smarkiai padidintas, nukeltas nuo sienos ir pastatytas tiesiog ant žemės, ant neaukšto cokolio, – kaipo neva architektūra.

Be abejo, tokia kritika turi pagrindo. Ir vis dėlto ji niekuomet nepajėgs sugriauti žavesio, kuriuo alsuoja šitas Vilniaus architektūros perlas, nepajėgs įsprausti šitą irracionalų kūrinį į kokius nors griežtų taisyklių, reikalavimų ir kriterijų rėmus.

Šiuolaikinių fotografų nuotraukos naujai perleistoje knygoje „Vilniaus menas“

Nuo XVIII amžiaus pabaigos, kada romantinės krypties poetai ir menininkai pradėjo žavėtis viduramžiu ir jo krikščioniškais riteriniais idealais, atgimė susidomėjimas gotika, ir Šv. Onos bažnyčia pavirto entuziastiško garbinimo objektu. Vilniaus romantikai parodė ją Napoleonui I. Imperatorių karvedį, kuris nelabai temėgo romantizmą ir savo veikla įkvėpė rūstų, protaujantį empiro stilių, taip sužavėjo tapybiška šitos mažutės bažnyčios gracija, kad jis pareiškė norą parsinešti ją Paryžiun ant delno, it kokį paukštelį ar plaštakę. Nesuskaitomi tapytojai ir paišytojai apspito šitą fasadą, be galo patrauklų romantinei vaizduotei dar ir tuo, kad bažnyčia tuomet buvo gerokai apleista ir apžėlusi tankumynu, beveik atitikdama tapybiškų griuvėsių idealą. Laimei ji pasirodė pakankamai atspari – atsilaikė ir prieš laiko dantį, ir prieš aistringą romantikų palinkimą į griuvėsius, poetiškai skęstančius gamtos rūbe. Perstatinėjimai ir restauracijos beveik nepalietė jos išviršinės architektūros. Tiesa, nusmukęs naujausiųjų laikų skonis nepajėgė įvertinti fasado medžiagos nuostabaus grožio, natūralaus senovinių plytų spalvos tono, ir šliūktelėjo per visą pastato paviršių vulgariausiais raudonais dažais; panašiai ir kitos plytinės Vilniaus bažnyčios (Šv. Mikalojaus ir Bernardinų) buvo apšnerkštos šita šiurkščia, šlykščia spalva. o 1860–1870 metų laikotarpyje, barbariškoje Muravjovo gadynėje, apsukrus ir apsitrynęs, bet estetiškai netaktiškas ir brutalus architektorius Čaginas parioglino netoliese nuo Šv. Onos (į dešinę nuo fasado) naują varpinę (kuri kartu yra įėjimas į vad. Scala Sancta), – fantastiškai bjaurų pastatą pseudogotiško „stiliaus“, kuris iš visų jėgų stengiasi pamėgdžioti grakščiai trapius Šv. Onos bokštelių ašmenis, o iš tikrųjų primena riebią žąsį apipešiotu kaklu arba tortą su cukrinių saldumynų kepure, pastatytą ant kažkokios nelemtos spintos. Nenustokime vilties, kad šita šlykštynė kada nors bus negailestingai išrauta iš žavingos Šv. Onos ir Bernardinų grupės.