Iš kairės į dešinę: Senamiesčio panorama su Šv. Kazimiero bažnyčia. 1912–1915 Jano Bułhako nuotr. (fragmentas), Šv. Jono bažnyčios centrinė nava. 1912–1915 Jano Bułhako nuotr.
Pristatome poeto, publicisto, profesoriaus Tomo Venclovos esė iš naujai R. Paknio leidyklos išleistos Mikalojaus Vorobjovo knygos Vilniaus menas su Jano Bulhako ir šiuolaikinių fotografų nuotraukomis.
Esama meno sklidinų miestų ir esama klasikinių knygų apie tuos miestus. Prie tokių knygų priklauso Mikalojaus Vorobjovo Vilniaus menas – turbūt geriausias lietuvių kalba parašytas tekstas apie mūsų sostinę.
Šv. Kotrynos bažnyčia. XX a. 4 deš. Jano Bułhako nuotr.
Habent sua fata libelli (knygos turi savo likimą) – sakydavo romėnai. Vilniaus meno likimas neeilinis ir ne itin laimingas. Parašytas pačioje tarpukario epochos pabaigoje, tuojau po to, kai Vilnius atiteko nepriklausomai Lietuvai, tas veikalas buvo išleistas 1940 metų pavasarį, pora mėnesių prieš valstybės žlugimą. Okupacijų ir karo negandų išvargintame krašte Vorobjovo knyga nepajėgė patraukti didelio dėmesio, nors jo, be abejonės, buvo verta. O po karo ji tapo beveik neprieinama. Perdavinėjome ją iš rankų į rankas apnaikintame, nuskurusiame, socrealistinių statybų žalojamame Vilniuje ir ne iš karto rasdavome tarp griuvėsių Vorobjovo aprašytus pastatus. Getas su Vokiečių gatve buvo visiškai suniokotas, dauguma bažnyčių uždarytos, vienas iš dviejų Šv. Kotrynos bokštų ir skydas virš apsidės – sužeisti artilerijos sviedinių. Bet palaipsniui su nuostaba įsitikinome, kad kone visa, ką Vorobjovas minėjo, tebebuvo savo vietose, reikėjo tatai tik aptvarkyti ir suremontuoti. Atgavus nepriklausomybę, šis darbas prasidėjo. Buvo perleistas ir Vilniaus menas, tačiau labai prastai, ant prasto popieriaus, vos tūkstančio egzempliorių tiražu (prieškarinis tiražas buvo penki tūkstančiai), taigi vėl neatliekąs jam priderančio vaidmens. Apie senąjį Vilnių parašyta šimtai studijų, bet Vorobjovo darbas nesusilaukė tikrų tęsėjų. Jis ligi šiol nėra išverstas į kitas kalbas (išskyrus rusišką vertimą, sunkiai berandamą periodikoje), ir jo tinkamas įvertinimas – dar ateityje.
Išaiškinta, kad Vorobjovo veikalas artimas vokiškai architektūros paminklų ir vietovių aprašymams skirtai „Mėlynųjų knygų“ serijai, leistai nuo XX amžiaus pirmojo ligi septintojo dešimtmečio. Bet Vilniaus menas žymiai pranoksta šį formatą. Tai pirmarūšis eseistinis tekstas: nesuklysime pasakę, jog jis – nors ir žymiai mažesnio masto – iš esmės prilygsta tokiems kitų tautų klasikiniams veikalams kaip Pavelo Muratovo Образы Италии (Italijos vaizdai, 1911–1924) arba Johno Ruskino The Stones of Venice (Venecijos akmenys, 1851–1953). Be abejonės, abi šios knygos Vorobjovui buvo pažįstamos. Galėtum tarti, kad jos yra Vilniaus meno intertekstai: anapus Vorobjovo puslapių daugelyje vietų ryškėja Muratovas, o anapus Muratovo – Ruskinas, visų tokių knygų pirmavaizdis. Dera suminėti ir tokius darbus kaip Heinricho Wölfflino Renaissance und Barock (Renesansas ir barokas, 1888) arba Nikolajaus Anciferovo Душа Петербурга (Petrapilio siela, 1922). Tai įvairaus pobūdžio ir dydžio veikalai – Ruskino ir Wölfflino studijos yra veikiau mokslinės, Muratovas kuria spalvingą keliautojo dienoraštį, Anciferovas literatūrinę esė. Bet visi jie skirti miesto ar miestų mitams – tam, kas dabar vadinama „miesto tekstu“. Tą tekstą sudaro visa, kas lemia vietovės aurą ir simboliką. Bene svarbiausioji „miesto teksto“ dalis, jo substratas yra architektūra. Ji rūpi visiems suminėtiems autoriams, o Vorobjovui – ypač.
Mikalojus Vorobjovas (1903–1954) priklausė tarpukario nepriklausomybės pabaigoje susiformavusių inteligentų ir intelektualų kartai – ją dabar įprasta vadinti 1935 metų karta. Svarbiausias jos bruožas buvo atvirumas Europai, stačiai suaugimas su Europa (iš jos, beje, plaukė ir teigiami, ir neigiami impulsai).
Šiaip ar taip, „laikinojoje sostinėje“ Kaune, ir ne vien ten, bene pirmą sykį atsirado kūrybinė terpė, pasiekusi „kritinę masę“, reikalingą savarankiškai mokslo ir meno plėtotei. Ta terpė, kaip ir privalėjo, buvo daugiatautė: šalia lietuviakalbių į ją įsijungė rusakalbiai (filosofai Levas Karsavinas, Vosylius Sezemanas), lenkakalbiai (juristas Mykolas Römeris), vokiečiakalbiai (kalbininkas Alfredas Sennas), net prancūzai ir švedai (rašytojas Henry’s Parlandas). Vorobjovas, kaip ir šie, buvo „pasaulio pilietis“, be lietuvių, priklausė dar bent dviem kultūroms – rusų ir vokiečių. Kilęs iš rusiškos stačiatikių šeimos, Pirmąjį pasaulinį karą praleido Maskvoje, po to mokėsi Kauno vokiečių realinėje mokykloje, išvyko studijuoti į Vokietiją (Marburgą, Berlyną, Miuncheną), keliavo po Europos šalis. Lietuvos pilietybę gavo tik 1933 metais, lietuvių kalbą išmoko ne iš karto, bet Vilniaus menas neginčijamai įrodo, kad su Lietuva buvo susiliejęs: lietuviškai rašė ne tik taisyklingai, bet sklandžiai ir vaizdingai, be keistuoliško prieskonio, pastebimo, tarkime, Karsavino raštuose. Drauge augte įaugo į aukštąją Europos kultūrą: klausėsi Nicolai’aus Hartmanno ir Martino Heideggerio paskaitų, susirašinėjo su minėtuoju Wölfflinu, Henri Focillonu, tokiais rusų emigrantais kaip Aleksandras Benua, Glebas Struvė. Praktikavo tikrą Viduržemio civilizacijos kultą – lygiai kaip Muratovas arba, tarkime, Osipas Mandelštamas. Su nerimu sekė savo dviejų gimtųjų kultūrų – vokiečių (iš motinos pusės) ir rusų (iš tėvo pusės) – smukimą įsigalint totalitarinėms santvarkoms: griežtai ir visiškai teisingai pasisakė apie nacių cinizmą ir bukaprotiškumą, kai jie surengė vadinamąją „išsigimusio meno“ (entartete Kunst) parodą, tyčiodamiesi iš modernizmo klasikų, pravardžiuojamų „kultūrbolševikais“, o drauge su nemažu pelnu parduodami jų darbus kitoms šalims.
Mikalojus Vorobjovas su dukra Maša prie namų Žvėryne 1941 m. pavasarį
1940 metais Vorobjovas persikėlė į atgautąjį Vilnių. Kitų metų birželį jo tėvus ištiko toks pat likimas, kaip ir daugybę Lietuvos šeimų – jie buvo ištremti ir žuvo. Nacių okupacijos metu Vorobjovas dėstė Vilniaus dailės akademijoje, buvo lektorius Vilniaus universitete, dirbo Vilniaus dailės muziejuje, taip pat kaip miesto gidas. Rašė menotyros ir kritikos straipsnius. Juose turėjo atsižvelgti į nacių cenzūrą – pavyzdžiui, studijoje apie Joną Kristupą Glaubicą negalėjo užsiminti, kad šis sukūrė Vilniaus sinagogos interjerą. Ketino ginti universitete habilitacinę disertaciją apie Europos modernizmą. Jį puikiai pažino ir daug ką jame vertino, tai įrodo ir jo vokiška monografija apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį (1938). Nežinia, ar toji disertacija nebūtų susidūrusi su kliūtimis, nes okupacinė valdžia oficialiai laikė modernizmą „išsigimusiu menu“; šiaip ar taip, jos apginti autorius nespėjo. Beje, pjudymo jam teko patirti, pirmiausia dėl savo rusiškos kilmės – nacionalistinė spauda siūlė jam „atstovaujant kult. rateliuose lietuvius prisiminti pavardžių atlietuvinimo akciją“. Ir šiaip pragmatiškoje to meto visuomenėje Vorobjovas buvo laikomas keistuoliu, neprisitaikėliu.
1944-aisiais artėjant mūšiams dėl Vilniaus, jis ligi paskutinės valandos stengėsi apsaugoti Dailės muziejaus eksponatus. Tėvų likimas leido suprasti, kad stalininėje SSRS šeimai gresia nemenkas pavojus – todėl Vorobjovas pasirinko tą patį kelią, kaip ir didelė dalis lietuvių inteligentijos: palikęs mieste savo archyvą ir dalį bibliotekos, pasitraukė į Vakarus (iš pradžių į Austriją, o 1949 metais į JAV). Pokario suirutėje nerado darbo pagal savo gebėjimus ir potencialą – vertėsi atsitiktiniais užsiėmimais, nors bandė toliau rašyti dailės temomis. Amerikoje dėstė rusų literatūrą Smitho kolegijoje ne per toliausiai nuo Bostono. Ta prestižinė mokymo įstaiga (viena iš garsių Penkių kolegijų Masačusetso valstijoje), deja, netapo jam nuolatiniu prieglobsčiu. Kelerius metus padirbėjęs, Vorobjovas prarado joje lektoriaus etatą, nebepajėgė išlaikyti šeimos ir nusižudė sulaukęs vos penkiasdešimt vienų metų. Josifas Brodskis – vėliau irgi dėstęs Penkių kolegijų sistemoje ir gerai pažinojęs Vorobjovo dukterį Mariją – tvirtino, kad jo tragišką sprendimą paspartino dar vienas faktas: patogioje, bet provinciškoje JAV aukštosios mokyklos atmosferoje beveik niekas nenorėjo girdėti apie Europos patirtį totalitarizmų laikais.
Mikalojus Vorobjovas palaidotas Kembridže – Bostono priemiestyje, kur yra ir Harvardo universitetas. Po daugelio metų Lietuvon atgabentas jo emigracijos metų archyvas, išleistas jam skirtas dvitomis. Tebevyksta „Vorobjovo atgimimas“ – to atgimimo dalis yra ir ši knyga.
Mąstydami apie Vorobjovo likimą, neišvengiamai kreipiame žvilgsnį į visą 1935 metų kartą. Daugeliu atžvilgių ji analogiška sidabro amžiaus kartai Rusijoje: abiejų plėtotę sutrikdė katastrofiški istoriniai įvykiai. Europinio masto asmenybės buvo išblaškytos. Ne vienas žuvo ar buvo palaužtas, ne vienas atsidūrė emigracijoje, o ten daugelio laukė sunki dalia. Tačiau be sidabro amžiaus emigrantų nėra šiuolaikinės rusų kultūros – lygiai kaip nėra šiuolaikinės lietuvių kultūros be Henriko Radausko, Alfonso Nykos-Niliūno, Algimanto Mackaus, Algirdo Juliaus Greimo, Aleksandros Kašubienės, Jono Meko ir, žinoma, Mikalojaus Vorobjovo (beje, šie žmonės, atsidūrę užsienyje, išsaugojo savitarpio ryšį). Turbūt svarbiausias jų indėlis į mūsų savimonę yra suvokimas, kad lietuvybė nėra tiktai etnologinis sodžiaus paveldas, kad esti taip pat miestiškoji, tarptautinė Lietuva – ji reikšmingesnė ir perspektyvesnė. Vilniaus grįžimas Lietuvai virto ar bent galėjo virsti šios sampratos kulminacija. Atgautoji sostinė buvo tūkstančiais gijų susijusi su tarptautiniu mokslu ir menu – tai didino lietuviškąją savivertę, galutinai įvesdino šalį Europon. Vilnius nebuvo šiaip sau Rusijos ar Lenkijos provincija – jis buvo lygiateisis pasaulio kultūrinių sostinių partneris, „šiaurės Florencija“, ir kalbėti apie jį derėjo neprovinciškai. Vorobjovas tai suprato bene pirmasis.
Jano Bułhako fotografijos 1940 m. Mikolojaus Vorobjovo knygoje „Vilniaus menas“
Kas be ko, tatai nebuvo visuotinis požiūris. Valdžia ir tuometiniai publicistai daugiausia dėmesio kreipė ne į sostinės tarptautiškumą, o į siaurai suprastą tautiškumą: lietuvių kovas už nepriklausomybę, kitataučių padarytas ir daromas skriaudas, pagaliau į mitinį Gedimino ir Vytauto metą, priešpriešinamą vėlesniems svetimųjų dominavimo amžiams. Šie stereotipai nulėmė abejotinus sprendimus (tokius kaip staigus ir kategoriškas Vilniaus universiteto sulietuvinimas), taigi tapo būsimųjų konfliktų sėkla. Antra vertus, 1939–1940 metais Vilniaus trūkumai krito į akis labiau nekaip privalumai: miestas buvo nekomfortiškas, nemodernus, susmukęs, negrabiai chaotiškai suplanuotas – toks jis atrodė ir vėlesnei kartai. Vorobjovas neprisidėjo prie tautinių stereotipų gausinimo, bene pirmasis Lietuvoje įvertino XVI–XVIII amžiaus vilnietiškąjį paveldą, o trūkumus jam atsvėrė magiška miesto aura, kaip ir jo amžininkui Czesławui Miłoszui.
Parašyti Vilniaus meną Vorobjovui užsakė tuometė jo darbdavė „Spaudos fondo“ bendrovė. Ši ir daugelis kitų tuo metu leidžiamų Vilniaus temos knygų, skelbiamų straipsnių turėjo padėti 1939 m. atgautąjį Vilnių grąžinti ir į lietuvių sąmonę. Visgi autorius sau kėlė kur kas didesnę užduotį – kaip tik todėl Vilniaus menas mielai skaitomas ir šiandien. Tai ne vadovas po miestą, nors prireikus tokią funkciją gali atlikti, – tai žavinga ir skoninga, subtili ir erudicinė knyga, verta savo rafinuoto objekto.
Šiuolaikinių fotografų nuotraukos naujai perleistoje knygoje „Vilniaus menas“
Pirmuosius tekstus apie Vilniaus gotiką, baroką ir klasicizmą Vorobjovas parašė miesto dar nematęs, remdamasis vien fotografijomis. Tačiau pasivaikščiojimai sostinės skersgatviais leido jam pajusti Vilnių kaip visumą, suteikė jo nekasdieniškos kompozicijos, istorinės patinos, nuolat kintančios meninės atmosferos pojūtį, naujaip nudažė frontonus, kiemus ir bokštus. Knygoje labai ryškus asmeninis santykis su miestu – tokio tikimasi ir iš skaitytojo. Kiek anksčiau tais pačiais 1940-aisiais pasirodžiusi Jono Griniaus studija Vilniaus meno paminklai teikia gausesnės istorinės informacijos, nestokoja vykusios analizės, pagaliau apima daugiau pastatų, bet atrodo sausoka, faktografiška, beveik be eseistinio elemento. o Vorobjovas yra drauge ir švietėjas, ir entuziastingas tapytojas. Jis vengia padailinimų, užkliudydamas ir Vilniaus kasdienybę, vis dėlto estetizuoja. Dar labiau vengia patriotinių būgnų ir prakeiksmų, bet nevengia patoso.
Vilniaus katedra. Apie 1943 Jano Bułhako nuotr. (fragmentas)
Verta prasitarti apie kai kuriuos Vilniaus meno postulatus, dažnai pasisavintus iš ano meto autoritetingiausių europinių specialistų, o drauge savaimingus, „vorobjoviškus“. Architektūra, pasak Vorobjovo, yra abstrakčiausias – šalia muzikos – ir drauge glaudžiausiai susijęs su gyvenimu menas. Mat harmoningai suformuota erdvė veikia buitį, suteikia jai ritmo, energijos, nuotaikos. Be to, architektūra yra kitų menų talpykla – pavyzdžiui, bažnyčiose gyvuoja skulptūra, paveikslai, mozaika, vitražai, muzika (vargonavimas ir giedojimas), net literatūra (Biblijos tekstai, pamokslai, epitafijos). Vilnius, pasak Vorobjovo, yra architektūros miestas par excellence – knygoje tik retkarčiais apsistojama ties tapyba, skulptūra ar dekoratyviniu menu (šiandieniniai Vilniaus tyrinėtojai tam skirtų daugiau dėmesio). Sekdamas savo mokytojais, Vorobjovas, aukodamas renesansą, reabilituoja gotiką ir ypač vėlyvąjį baroką – „aukštasis renesansas“, Leonardas da Vincis ir Michelangelas nustoja buvę meno kulminacija. Beje, tai padeda aukštinti Vilnių, kur ryškių renesansinių pastatų stinga, o vėlyvasis barokas lemia patį miesto įvaizdį. Vorobjovas pasisako už organiškumą „elementarinę jėgą“ – ja barokas primenąs pirmykštį meną. Negalima atmesti subjekto ir jo intencijų (tuo, anot Vorobjovo, nusidedąs Focillonas), bet svarbesnės už subjektą esančios generacija ir Zeitgeist, laiko dvasia – todėl, tarkime, Glaubico ar Gucevičiaus biografijos Vilniaus mene lieka nuošalyje, šnekama tik apie jų sukurtus statinius. Stiliai, ypač Vilniuje, nėra griežtai atskirti nei laiko, nei erdvės atžvilgiu, jie užkloja vienas ant kitą, susipina (Šv. Mykolo architektūroje „gotika […] susisiekia su baroku per renesanso galvą“).
Menui nepritaikoma pažangos kategorija (Giotto nėra „vikšras“, o Tizianas – „plaštakė“), tačiau jame gali būti estetinio regreso: XIX amžiuje architektūra patyrė smukimą, netgi bankrotą – tai atsiliepė ir kitiems menams, kadangi architektūra yra jų centrinė ašis, realizuojanti „stilių kaip organišką pasaulį“. Moderniame pasaulyje dailininkas tampa „benamis“. Menas netenka socialinio veiksnio funkcijos, būdingos senajai aiškių hierarchijų visuomenei, vis dėlto nemiršta, nes kai kurie išgyvenimai išreiškiami tik jo kalba.
Beje, nors Vilniaus menas bando pristatyti išsamią ir vientisą miesto panoramą, autorius lieka išrankus, apsiribodamas tik neginčijamai aukštos kokybės pastatais. Jam būtų galima prikišti ir šiokį tokį šališkumą: aptariamos tiktai katalikų bažnyčios (pirmiausia dėl to, kad Vorobjovo numylėtas barokas yra katalikiškas reiškinys), praktiškai neminimi reformatai, nuošalyje lieka getas su Didžiąja sinagoga, o rusų cerkvės ir iš viso carinė statyba laikomos neabejojamu svetimkūniu. Šitaip Vilnius suvakarietinamas, priartinamas prie itališkosios Viduržemio tradicijos – šiandien veikiau sakytume, kad nemaža dalis jo įdomumo slypi Vakarų ir Rytų, taip pat Pietų ir Šiaurės sankirtoje. Antra vertus, Vorobjovas nėra nacionalistas ir miesto primygtinai nelietuvina, nors jo epochai tatai buvo įprasta. Nebent prasitaria apie Vilniaus „aukštaitiškai lietuvišką“ pobūdį – čia galima kalbėti ne tik apie Aukštaitijos poveikį sostinei, bet ir apie atvirkščią procesą – sostinės poveikį Aukštaitijai.
Šv. Onos bažnyčia. 1915–1917 Jano Bułhako nuotr.
Atskirai dera kalbėti apie Vorobjovo stilistiką. Jo vingri spalvinga kalba, retoriška sintaksė nėra įkyri, nors tekste nestinga atsikartojančių žodžių bei jų samplaikų – kitam jie virstų klišėmis, bet Vilniaus mene kažkaip nevirsta. Pats sakinys primena architektūrą, netgi barokinę – yra painus, bet logiškas. Emocinga, pakili šneka niekur netampa sentimentalia ar egzaltuota. Joje pilna antitezių, paralelių, drąsių palyginimų, tolimų, bet tikslių analogijų (Goštauto reljefas Katedros koplyčioje vadinamas „egiptišku“, skulptūrinė pintinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje gretinama su Van Goghu, Misionierių bokštai – su Watteau ir Fragonard’o tapyba). Daugybė Vorobjovo atrastų formulių išlieka ilgam. Jos apibūdina ir bendrąjį miesto reginį (Vilniuje „pats laikas yra daugialypis ir daugiamatis“), ir organišką architektūros ryšį su gamta („į besikartojančias fasadų gulstines atsiliepia tokios pat gulstinės peizaže […] peizažo įstrižainės rezonuoja į architektūros linijų įstrižaines“), ir atskirus paminklus. Ar kalbama apie Šv. Onos „rafinuotą savivalę“ ir „augališką energiją“, ar apie „vingrią it seismogramą“ Šv. Jonų frontonų apybraižą, ar apie observatorijos Dvynius – „kūdikius su senų išminčių veidais“, ar apie Rotušės „triumfuojančią kolonų eiseną“, virstančią „architektūros laidotuvių procesija“ – perskaitęs šiuos įsimenančius sakinius, imi kitomis akimis žiūrėti į pastatus, kuriuos, atrodė, puikiai pažįsti.
Vorobjovo knyga plėtė lietuvių skaitytojo akiratį, lavino skonį ir estetinį jausmą, puoselėjo meninę kultūrą. Tokie dalykai gali patobulinti individą ir visuomenę, net jei žiauri epocha ir pats autoriaus gyvenimas įrodė, jog tai tėra uždavinys, kurį reikia spręsti kaskart iš naujo. Šiaip ar taip, Vorobjovas žymiai prisidėjo prie Vilniaus mito sukūrimo, padėjo išsaugoti meniškojo mūsų miesto kultą pačiais sunkiausiais metais. Jo veikalas ir šiandien neprarado savo potencialo. Šį nuostabų miesto individualybės tyrimą tęsia ir turi tęsti vėlesnės kartos.
