Aldona Janušauskaitė – Fani Elis, Diana Anevičiūtė – Heki. John Cromwell, „Valanda ir visas gyvenimas“, rež. Ramutis Rimeikis, 2000. Rež. D. Matvejevo nuotr. | Aktorė Aldona Janušauskaitė. D. Matvejevo nuotr. | Aldona Janušauskaitė – A. Edward Albee, „Trys aukštos moterys“, rež. Ramunė Kudzmanaitė, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2004. D. Matvejevo nuotr.

Šių metų vasario 6 d. po sunkios ligos mirė talentinga Lietuvos aktorė Aldona Janušauskaitė (1943 01 14 –2024 02 06). Išgyvenusi įvairius Lietuvos nacionalinio dramos teatro burių blaškymo laikotarpis, ji išliko aktore-kūrėja. Suvokdama teatro svarbą ir neišvengiamybę, geliančioje tyloje, prastovų „zonose“ ji individualiai „rūpinosi“ savo aktorine forma, stebėjo visus vykusius ir mažiau vykusius kolegų darbus. Janušauskaitė į sceną visada žengė lyg pirmą kartą, kaskart iš naujo kurdama savo sceninį, tarytum teatro abėcėlė dar nebūtų sukurta, lyg režisierius pirmą kartą minkytų kūrinį iš aktoriaus kūno. Jos maži ir dideli vaidmenys vienodai įsimintini.

Aldona Janušauskaitė-Dausienė gimė 1943 metais Vilniuje. 1962–1966 metais studijavo Lietuvos konservatorijoje, aktorinio meistriškumo katedroje (kurso vadovas Juozas Rudzinskas). Nuo 1966–1999 vaidino Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre. 2004–2009 Janušauskaitė vaidmenis kūrė ir Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Tai viena ryškiausių vyresnės kartos aktorių, sukūrusi keliasdešimt įsimintinų vaidmenų. Tarp svarbiausių Janušauskaitės vaidmenų – Veronika (A. Vienuolio „Paskenduolė“,1967), Rita (E. Filippo „Cilindras“, 1969), Morta (Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“, 1969), Ieva (Just. Marcinkevičiaus „Katedra“, 1971), Nataša (M. Gorkio „Dugne“, 1975), Milda (J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“, 1978), Sonka (B. Sruogos „Milžino paunksmė“, 1979), Didžiavyžė (P. Treinio „Ančiuko kryžius“, 1984), Gertrūda W. Shakespeare’o „Hamletas“, 1987), Tremtinė (V. Kukulo „Čia nebus mirties“, 1988), Elena (A. Škėmos „Pabudimas“, 1989), Rolison (A. Mickevičiaus „Vėlinės“, 1990), Ponia de Montrėj (Y. Mishimos „Markizėde Sad“, 1992), Durininkė (A. Strindbergo „Sapnas“, 1995), Motina (A. Camus „Svetimas“, 1995), Viešnamio šeimininkė (B. M. Koltèso „Roberto Zucco“, 1998), Jokastė (Sofoklio „Edipas karalius“, 1998), Moteris A (E. Albee „Trys aukštos moterys“, 2004,), Rachelka / Mariana (T. Słobodzianeko „Mūsų klasė“, 2013), Peg (Martino Crimpo Laimės respublikoje 2018, režisierius Mantas Jančiauskas, abu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre).

Aldona Janušauskaitė – Durininkė, Neringa Bulotaitė – Indros duktė, Povilas Budrys – Karininkas. August Strindberg, „Sapnas“, rež. Jonas Vaitkus, 1995. G. Zinkevičiaus nuotr. | Aldona Janušauskaitė – Jokastė, Andrius Žebrauskas – Pasiuntinys. Sofoklis, „Edipas karalius“, rež. Rimas Tuminas, 1998. Dmitrijaus Matvejevo nuotr. | Aldona Janušauskaitė – Ponia de Montrėj. Yukio Mishima, „Markizė de Sad“, rež. Jonas Vaitkus, 1992. G. Zinkevičiaus nuotr.

Aldona Janušauskaitė sukūrė nemaža vaidmenų televizijos spektakliuose, iš kurių ryškiausi – Indrė (H. Sudermanno „Kelionė į Tilžę“, rež. A. Galinis, 1976), Edna (N. Simono „Antrosios aveniu kalinys“, rež. A. Galinis“), taip pat – keliolika vaidmenų kine. Aktorė vaidino A. Grikevičiaus, V. Bačiulio, M. Giedrio, J. Pakulio, R. Banionio, G. Lukšo, A. Puipos, J. Lapinskaitės filmuose. Ryškus Motinos vaidmuo Sigito Račkio režisuotoje situacijų komedijoje „Motina ir sūnus“ (TV3, 2012).

Aktorė Lietuvos kino studijoje įgarsino nemažai filmų, Lietuvos radijuje įskaitė dešimtis lietuvių ir užsienio autorių kūrinių, jos balsas skambėjo ir iki dabar skamba laidoje „Vakaras su knyga“.

1976 metais aktorei buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas. Už ponios de Montrėj vaidmenį spektaklyje „Markizė de Sad“ (rež. J. Vaitkus) Janušauskaitė apdovanota Kristoforo prizu – išrinkta geriausia 1992–1993 Lietuvos teatrinio sezono aktore. Už Rachelkos / Marianos vaidmenis „Mūsų klasėje (rež. Yana Ross) aktorei 2014 m. įtektas Auksinis scenos kryžius.

Aldona Janušauskaitė – Mariana. Tadeusz Słobodzianek, „Mūsų klasė“, rež. Yana Ross, 2013. D. Matvejevo nuotr.

Simboliškas išlieka paskutinysis Aldonos Janušauskaitės darbas: 2022 metais kartu su kolegomis Vytautu Rumšu ir Vladu Bagdonu įskaityta Grigoro Narekaci „Sielvartingų giedojimų knyga“ (rež. Giedrius Zubavičius). Ši įstabi metafizinė poezija, kurią išvertė Sigitas Geda, yra ne tik dvasinis vaistas nuo gyvenimo sumaišties pavargusioms sieloms, bet ir prasmingas nuostabaus Aldonos Janušauskaitės balso įamžinimas. Kartu su aktore galima leistis į dar vieną žmogaus sielos pažinimo kelionę.

Aldonos Janušauskaitės vaidyba buvo ir išlieka ryškus aktoriaus meno pavyzdys. Ji buvo intelektuali aktorė, sugebėjusi kuriamu vaidmeniu išreikšti savo turtingą vidinį pasaulį. Jos kūryba rėmėsi subtilia personažo psichologine analize bei sugebėjimu kurti apibendrintą charakterį, ieškoti ypatingų jo savybių, atsisakant natūralizmo bei buitiškumo – tai aktorės-avangardistės portreto bruožai.

Aldona Janušauskaitė apie save yra sakiusi: „Visada reikėjo daug ryžto, drąsos ir atkaklumo, bet jo reikalingu momentu aš rasdavau. Kurso vadovas Juozas Rudzinskas mus mokė: „Nenusiženkite, nes Melpomenė jums keršys.“ Matydama trupę iš arti, turėjau begalinį norą tobulėti. Teatras man buvo brangus savo tradicijomis, todėl norėjau dėl jų dirbti, jas tęsti, būti jose. Šia prasme man dideli autoritetai buvo Stepas Jukna ir Henrikas Kurauskas, jų minties svoris ir laikysena scenoje… Jukna – labai rafinuotas, giliai nuovokus, mąstantis aktorius, prikaustantis savo žodžio tartimi, impozantiška laikysena scenoje, – didelis malonumas man būdavo jį stebėti. Tuo tarpu Kurauskas – labai veržlus, kunkuliuojančių emocijų. Dirbdama šalia jų aš galėdavau pati sau atsakyti į klausimą – su kuo noriu lygiuotis, iki kokios kokybės dirbti.

Turiu gražių prisiminimų ir apie tai, jog mes, teatro kolektyvas, turėjome bendrą teatro jausmą. Pamenu teatro kraustynes Jono Basanavičiaus gatve į dabartines patalpas – leidosi gatve žemyn ir visi grimo staliukai su mumis… Mes turėjome labai daug bendro, švęsdavome vienas kito šventes, laukdavome premjerų, nenorėdavome po jų išsiskirstyti, labai daug kalbėdavomės, mylėjome vienas kitą“.

Aldona Janušauskaitė buvo ypatinga aktorė: drąsi, griežta ir teisinga, ji mokėjo atskirti talentus, todėl į savo globą priėmė jaunosios kartos aktores, kurios iki dabar mus stebina savo talentais. Tai – Eglė Mikulionytė, Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė. Vėliau jos bičiulėmis tapo ir kitos talentingos aktorės, kurios bandydavo Aldoną prisikviesti į teatrą. Dažnai ji pažadėdavo, bet nepasirodydavo. Skaidriam Aldonos teatro suvokimui daug įtakos turėjo neeilinio talento jos vyras kino režisierius Algirdas Dausa.

Aldona mėgo į teatrą ateiti labai anksti ryte. Buvusiame grimo kambaryje dar ilgai augo jos prižiūrėti augalai. Niekam nematant rytais ji ateidavo juos palaistyti. Ji labai kruopščiai prižiūrėjo Vilnelės ir Neries santakoje ant kranto, po tilteliu, po skubančiais žmonėmis ir mašinų ūžesiu įsikūrusias gulbes. Taip pat anksti ryte ji eidavo jas palesinti. Vis nerimaudavo, kad be priežiūros jos gali nugaišti. Apie Aldoną Janušauskaitę kiekvienas iš mūsų gali papasakoti daugybę smulkmenų, iš kurių susidėlioja be galo gražaus žmogaus ir nuostabios, talentingos aktorės portretas.

Skaudžią netekties valandą apie savo buvusią partnerę mintimis dalinasi aktorius Vytautas Rumšas: „Lietuvos nacionalinio dramos teatro simbolį – laivelį – paliko scenos ryški žvaigždė Aldona Janušauskaitė. Galėčiau ją palyginti su didžiulėje pievoje žydinčia gėle. Nors iš pradžių ji gali pasirodyti niekuo neišsiskirianti, bet vėliau išsiskleidžia neįtikėtinu grožiu ir dydžiu. Kiekvienas Janušauskaitės vaidmens mus tiesiog nustebindavo.

Pirmą kartą Aldoną pamačiau poezijos spektaklyje – Algimanto Baltakio „Tiltas“, kurį režisavo Henrikas Vancevičius (1970). Jos partneriai buvo Arnas Rosenas, Regimantas Adomaitis, Audris Chadaravičius, Henrikas Kurauskas. Būna spektaklių, po kurių neatsimeni aktorių veidų, emocijų, jų plastikos, bet šio Aldonos vaidmens lig šiol nepamiršau. Atsimenu smulkiausias detales ir, svarbiausia, ypatingą vaidmens emociją.

Aldona Janušauskaitė, Arnas Rosenas. Algimantas Baltakis, „Tiltas“, rež. Henrikas Vancevičius, 1970. LNDT archyvo nuotr.

Prano Treinio „Ančiuko kryžiuje“ (rež. Irena Bučienė, 1984) Janušauskaitė suvaidino Didžiavyžę. Apie žmogų galima pasakyti: „mažavyžis“, „bevyžis“, o Aldona visa savo esme buvo didžiavyžė. Aktorė sakydavo: „Kai vaidmenį kuriu, man taip sunku… Jis pamažus skleidžiasi, aš taip sunkiai einu… Ir išeinu.“ Kitiems aktoriams dažnai būna atvirkščiai: greit pagauna, lengvai repetuoja, bet premjeroje lieka blankūs. O Janušauskaitė labai tvirta: scenoje ji kiekvieną kartą buvo labai atsidavusi ir skleidė tikrus jausmus.“

Agota Žilienė (Didžiavyžė) – Aldona Janušauskaitė, Ančiukas – Regimantas Adomaitis. Pranas Treinys, „Ančiuko kryžius“, rež. Irena Bučienė. 1984. LNDT archyvo nuotr.

Atsisveikinimas su velione Aldona Janušauskaite – vasario 10 d., šeštadienį, nuo 10 iki 14 valandos laidojimo namuose „Nutrūkusi styga“ (Ąžuolyno g. 10, Vilnius). Aktorė bus palaidota Vilniaus Saltoniškių kapinėse, šalia vyro – kino režisieriaus Algirdo Dausos.