Savaime kyla klausimas: ar iš tikrųjų jos autorius buvo kilęs iš Italijos, kur gotika tuomet jau buvo negrįžtamai palaidota praeityje?
Aušros vartai. 1923–1930 Jano Bułhako nuotr. (fragmentas)
Nukrypę į dailės kūrinius, galime paminėti ir patį garsiausią iš jų, kilusį kiek vėlesnėje Vilniaus renesanso gadynėje. Tai yra didžioji mūsų sostinės šventenybė – stebuklingas Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas [p. 176, 177]. Jo tapyba truputį nukentėjo nuo laiko ir nuo netinkamos priežiūros; tarp kita ko, vinys, kuriomis buvo pritvirtintas prie paveikslo turtingas aptaisas, paliko keliose vietose skyles. Reikia pasakyti, kad ir pats tasai sidabrinis (ugnyje auksuotas) aptaisas yra didelės meninės vertės. Jis yra rankų darbo (pagamintas Vilniaus auksakalių antroje XVII amžiaus pusėje), nubarstytas gausiomis plonai iškaltomis gėlėmis – rožėmis, gvaizdikais, tulpėmis ir pan. Uždengdamas visą Dievo Motinos paveikslą, išskyrus pro aptaiso tarpus matomą veidą ir rankas, jis susilieja su atviromis paveikslo dalimis į vieningą dekoratyvinį didingai puošnų vaizdą. Restauruojant paveikslą 1927 metais, aptaisas buvo nuimtas ir pritvirtintas prie išorinio (atitinkamai išpjaustyto) nedegamos metalinės kasetės paviršiaus, į kurią buvo uždarytas paveikslas; įspūdis paliko nepakeistas, bet tapyba buvo apsaugota nuo tolimesnio gedimo.
Patsai paveikslas vaizduoja Švenčiausiąją iki liemens, natūralaus žmogiško dydžio, sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis, truputį palenkta galva besiklausančią neregimo Apreiškimo Angelo. Paveikslas buvo nutapytas tempera kreidiniame pagrinde, ant aštuonių sujungtų ąžuolinių lentų bendro dydžio 2 × 1,63 m. Vėliau kai kurios dalys buvo pakartotinai pertapytos aliejum; šiuo metu vien tiktai Dievo Motinos veidas, nuvalytas nuo vėlesnių antsluoksnių, švyti pirmykščiu auksingu temperos koloritu. Tiesa, visi šitie pertapymai aliejiniais dažais buvo atlikti gan pietiškai ir nesuardė nei pagrindinių formų, nei kompozicijos nuotaikos, tiktai pakeisdami paviršę. Taip antai barokiškai buvo suminkštintos kampuotos apsiausto klostės; antras pertapymas daugiausia palietė raudoną tuniką, kurios klostes barokinis tapytojas ištaisė pagal tapybiškai koloristinę savo gadynės dvasią; galop XIX amžiuje buvo truputį perdirbtos rankos. Iš po visų šitų antsluoksnių vis taip pat galingai ir ryškiai iškyla pirmykštė koncepcija: didingai monumentalus vaizdas, renesansiškai suminkštintas švelniai harmoningu žmoginių formų idealizavimu. Paveikslo autorius, be abejo, buvo įkvėptas italų renesanso pavyzdžių, nors pats greičiausiai priklausė prie vilniečių tapytojų, dirbusių didžiojo kunigaikščio dvarui. Paveikslo iškilni povyza, jo „didis stilius“ yra apskaičiuotas dideliam atstui iš aukštumos. Madonos veidas apskrietas monumentaliu apsiausto siluetu. Šviesus šydas, kuriuo yra apskleistas pats veidas, yra įdomus stilistiniu požiūriu, nes jo aštriai sulaužytose klostėse tarytum tebeskamba viduramžių tapybos regėsena; bet tie gotiniai atgarsiai labai darniai susilieja su didingu renesanso stilium.
Šv. Mykolo bažnyčios varpinė Jano Bułhako nuotr.
Grįždami prie architektūros, apžiūrėsime vienintelę Vilniaus bažnyčią, stiliumi artimą renesansui. Tai nedidelė Šv. Mykolo bažnyčia [p. 77, 148, 178, 179] netoliese nuo Šv. Onos ir Bernardinų. Pamatus jai padėjo 1594 metais Leonas Sapiega, Didžiosios Kunigaikštystės kancleris ir etmonas, o galutinai užbaigta buvo apie 1625 metus. Bet 1655 metais kazokų gaujos išplėšė ją, žvėriškai išžudydamos jos viduje pasislėpusius gyventojus ir vienuoles bernardines (kurioms priklausė bažnyčia). Po to ji buvo restauruota 1662 metais ir daugeliu atžvilgių subarokėjo.
Renesanso dvasia pilniausiai išreikšta išvidinėje Šv. Mykolo architektūroje, – tai vienanarvė erdvė, perdengta plačiu lopšiniu skliautu, atremtu į galingus piliastrus su korintiniais kapiteliais (tie piliastrai – ne kas kita, kaip gotiniai kontraforsai, stipriai įspausti į bažnyčios vidų). Erdvė čia yra laisvai išsiskėtusi platumon; tiek erdvės proporcijose, tiek ją ribojančių plokštumų (sienų ir skliauto) įpavidalinime alsuoja rami pusiausvyra, kilnus paprastumas ir laisvė. Labai yra pamokoma palyginti puošnią lipdytinę dekoraciją, kuri dengia skliautą raštų tinklu, su įmantriais žvaigždėtais ar krištoliniais vėlybosios gotikos skliautais. Ten mes regime tapybiškai neramų, šešėlių išvagotą paviršių. O Šv. Mykole harmoningai ramus erdvingų žvaigždžių, širdžių, rozečių raštas plačiai, simetriškai nutįsta šviesiu skliauto dugnu ir, kas ypač svarbu, visur leidžia pajusti lygų, nesuskaldytą skliauto paviršių.
Gi išviršinėje Šv. Mykolo architektūroje gotika, taip sakant, susisiekia su baroku per renesanso galvą. Tiesa, lygus sienos paviršius kai kur aiškiai regimas pro barokinius fasado skaidmenis. Bet gotinį pastato charakterį pabrėžia status, aštrus stogas, šoninių sienų kontraforsai, o fasade gotiškos yra bendros proporcijos, statmeninis šoninių bokštelių ir siaurų piliastrinių tarpusienių polėkis, ištęstos langų formos. Fasado polėkį sulaiko tiktai kvadratinis frontono plotas su įrašytu apskritimu ir jį vainikuojančiu prislėgtu segmentu. Gi barokinis perdirbimas matomas iš pagausintų gulstinių (profilių), vagojančių apatinio aukšto antablementą; pastebėtina, kaip pastarasis iššoka virš piliastrų iš sienos paviršiaus; galop būdinga yra judri aštuoniasienių bokštelių forma ir ypač aikštingos, nerimastingos juos vainikuojančių mažyčių kupolų apybrėžos.
