Dešimt metų vėliau buvo užbaigta Misionierių bažnyčia [p. 222–225], kuri, toliau plėtodama Šv. Kotrynos architektūrinės išviršės tipą, suteikia jam kuone antgamtišką subtilumą. Toli yra matoma šita liekna bažnyčia, kurios du bokštai, it baltos gulbės, stypso viršum Išganytojo kalno. Jos fasadas, su dekoratyviniu skydu tarp bokštų (jam atliepia dar vienas – ant absidos), savo proporcijomis įkūnija tokį neregėtai lengvą skrydį aukštumon, kokio niekuomet nebuvo pasiekę statmeniškiausieji gotikos pastatai. Be to, šitas sparnuotas šuolis įvykdytas be mažiausios įtampos, netgi ne iš karto, ne nuo pat žemės, o su gaišaties momentu: abu apatiniai fasado aukštai yra apvadžioti visiškai gulstiniais karnizais su nežymiais iškyšuliais, ir tiktai nuo trečio aukšto išlaisvinti bokštai ramiai žengia į padangių aukštybes.
Nuostabi yra šitos architektūros samplaika su aplinkiniu oru ir peizažu, – skaidrių šešėlių žaismas, švelni šviesos šypsena, mirguliuojanti ant ploninteliai ištekintų formų ir tarytum glamonėjanti jų paviršę. Tai architektūra en plein air, svajingų Watteau ir Fragonardʼo regėjimų amžininkė. Joje išdildytos visos šiurkščios plokšmės, kurios galėtų izoliuoti ją nuo oro ir erdvės; konturai tarytum virpa nuolatinėje slinktyje; jie panašūs į vingrų, tyliai čiurlenantį upelį. Įsižiūrėkime, kaip architektorius pašalino bokštų stačiakampiškumą, išdildydamas, aptekindamas jų briaunas: kampinių piliastrų pakopų profiliai (trečiame aukšte nuo viršaus) išskaido stačiakampį kraštą plonomis vagelėmis; viršutiniuose aukštuose kampai yra išlyginti siaurais, įstrižai pastatytais piliastrais. Galop, – ir tai yra labai būdingas Vilniaus baroko motyvas, kurį ką tik matėme ant Šv. Kotrynos bažnyčios su jos priestatu (Apvaizdos koplyčia), o dar anksčiau ant Šv. Jono varpinės, – gausios dekoratyvinės urnos, sutalpintos ir bokštų kampuose (kur jos taipgi nupjauna ir maskuoja briaunų ašmenis), ir pagal išorinius skydų konturus, dar labiau išpurena architektūrines mases, ištarpindamos jas aplinkinėje šviesoje.
Šiuolaikinių fotografų nuotraukos naujai perleistoje knygoje „Vilniaus menas“
Dar toliau yra nuėjęs Vizitiečių bažnyčios [p. 117] architektorius, – dar laisviau pasielgdamas su išoriniu pastato apvalkalu. Pastatyta pagal vad. ,,graikų kryžiaus“ planą, – gan retai pasitaikanti katalikų architektūroje erdvinė forma, kurioje kupolas iškeliamas viršum dviejų trumpų, vienodo ilgio navų sankryžos, – šita bažnyčia (užbaigta 1756 metais) daugiausia pasižymi prašmatniu dekoratyviniu vidaus apdaru ir spalvų harmonija, kur šalia pilkų ir rožinių tonų dominuoja mėlynos ir auksinės spalvos derinys. Bažnyčios fasadą gerokai sugadino dengtas prieangis, prikergtas antroje praeitojo šimtmečio pusėje, kada vienuolynas buvo atimtas iš seserų vizitiečių ir perduotas rusų vienuolėms. Kaip ir Šv. Kazimiero fasade, priestatas iškreipė kompozicinį fasado ritmą, uždengdamas jo apatinį trečdalį ir tuo pačiu sutrukdydamas jo lengvą, liekną polėkį. Bet ir tai, kas dar liko neuždengta, žavi mus subtiliomis ornamentinėmis detalėmis, kurios turtingu, bet švelniu reljefu apkloja paviršę, nuskaidrindamos ją šviesų ir šešėlių žaismu. Rūpestingu plokštumų, tiesių linijų ir stačių kampų išdildymu šita architektūra pralenkia ir Šv. Jono fasadą, ir ką tik matytus Misionierių bokštus. Visas sienos paviršius yra sujudintas vilnėtu judesiu ir susideda vien tik iš įlinkių bei kauburių; visos formos – piliastrai, karnizai, nišos, aprėminimai – dalyvauja šitoje nuolatinių bangų slinktyje. Baroko architektūra jau nuo pat savo užuomazgos buvo užsimojusi paversti standžią statinę masę sudvasinta terpe, klusniai pasiduodančia dailininko užmačioms ir liriniam polėkiui, panašiai kaip tapyboje arba muzikoje; vėlybasis barokas įgyvendino šitą posiekį ne tiktai išvidinėje architektūroje (kaip tai esame matę, pav., Dominykonų bažnyčioje), bet ir išoriniame pastato apvalkale, kuris tapo membrana, jautriai, elastingai atsiliepiančia į švelniausias architektą liriką jaudinančias emocijas. Šitoje kiaurai sumuzikalėjusioje gadynėje netgi architektūrinio fasado paviršius galėjo išvirsti lanksčia, giesminga melodija.
Galop buv. Bazilijonų vienuolyno vartai [p. 228, 229], vienas iš dekoratyvinės Vilniaus architektūros perlų, įkūnija vėlybojo baroko aspiracijas kuo pilniausiu, kraštutiniausiu pavidalu. Architektūrinė medžiaga čia dar minkštesnė, beveik bekūnė, tiesiog – vien šviesa ir šešėliai. Prieš tokius vartus nebėra ko statyti savo molbertą tapytojui, ,,tapybiškų kampelių“ mėgėjui: jam čia nebėra kas veikia, nes patsai architektorius padarė viską, kad ir nevartodamas teptuko ir dažų. Jis sukūrė tikrą šviesos preliūdą, kažkokią muzikos ir oro erdvių tapybos sintezę. Visur, kur tik pažvelgsime, sruvena vilnėti paviršiai, dreba vingrios, melodingai čiurlenančios linijos, tirta mirgulių atšvaitai, virpa skaidrūs šešėliai ant baltos lipdytinės ornamentikos. Jeigu Vizitiečių bažnyčioje dekoratyvinis fasado skydas dar buvo lygi plokštuma, tai čia jisai jau yra išsilankstęs, ir dar drąsiau – netgi piliastrų paviršius (abipus įėjimo ir balkono) yra įgaubtas. Tokie piliastrai – jau nebe architektūros dalys, o jautrūs instrumentai šviesogaudžiai; bet ir visa šita vartų architektūra tiek nudaiktinta, kad gali būti palyginta su šviesos reflektorium. Žinoma, ir čia tenka kalbėti apie architektūros sudvasinimą, tikriau sakant – apie jos kraštutinišką sugyvastinimą, bet įvykdytą jau nebe religinių pergyvenimų plotmėje, o vien tiktai supasaulėjusio dailininko individualisto užgaidos dėka. Šitame portale neverta nė ieškoti bažnytinės architektūros charakterio: apie vartų paskirtį užsimena nebent tiktai glaistytinis Šv. Trejybės reljefas frontono skyde; bet ir jis čia pastatytas greičiau tik tam, kad kauptų į save, kaip į kokį židinį, pačius intensingiausius šviesų ir šešėlių žaismo atšvaitus. Šitas pastatas, su balkonėliu iš kaustytinių geležinių rocailles, ne tiek primena įėjimą į krikščionių vienuolyną, kiek žavingą kokios nors Mozarto operos dekoraciją.
