Jonas Jurašas. Filmo kadras

Aistei Stonytei jau seniai rūpi svarbiausių Lietuvos kūrėjų gyvenimai ir likimai. Jos debiutinis dokumentinis filmas „Mamutų medžioklė“ su padidinamuoju detektyvo stiklu pažvelgė ne tik į vieno spektaklio istoriją ir jo kūrėjo Jono Jurašo asmenybę, bet ir daugelį iki dabar skaudžių sovietinio lagerio temų.

Filmas pasakoja apie Jono Jurašo 1968-ais metais Kauno dramos teatre sukurtą spektaklį – Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“. Ir nors spektaklį lydėjo sėkmė (per nepilną sezoną jis buvo parodytas septyniasdešimt devynis kartus, o bilietai buvo akimirksniu išgraibstomi), jis buvo uždraustas. Tuomet Lietuvoje einant į darbą galėjo dingti žmonės, o kai ką saugumas sumušdavo prie pat namų. Istorijų daug, ir jos visos baisios. Bet Kaune atsirado šviesuolių, pasiryžusių nufilmuoti spektaklį, tik netrukus kino juosta dingo. Tačiau Aistė Stonytė, besiremdama savo tėčio, tuometinio Kauno dramos teatro aktoriaus Česlovo Stonio pasakojimais, lydėjusiais ją nuo pat vaikystės, nusprendė kartu su Jurašo spektakliu restauruoti ne tik konkrečias spektaklio filmavimo aplinkybes, bet ir ikikalantiškąjį Kauną. Šiame mieste visą laiką buvo gyva nepriklausomybės dvasia, kuri labai tiksliai ir jautriai juntama kiekviename filmo kadre. Istoriją kuria žmonės, todėl filme didžiulis dėmesys žmonių portretams, kurie atmintyje išlieka kaip ypatingo grožio asmenybės.

Pamenu 2021 metais Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtą parodą „Jonas Jurašas. Būties kaina“. Tarp įdomių eksponatų viename stende buvo eksponuojami mokyklos žurnalai su mokinių pažymiais. Prie Jurašo pavardės – patys žemiausi balai. Po to, kai baltaraiščiai 1941 metais sušaudė jo tėvus – mokytoją Sofiją Jurašienę ir atsargos karininką Joną Jurašą, sūnus augo pas giminaičius Marijampolėje. Nuo pat mažų dienų šis jaunas žmogus neturėjo motyvacijos nei gerai mokytis, nei vėliau paklusti kam nors, kuris po nosimi maskatuoja raudona vėliavėle. Toks Jurašo likimas įvairiais saitais susijęs ir su aktoriaus Kęstučio Genio gyvenimu ir jo politiniais išsišokimais, ir su Rūtos Staliliūnaitės viso gyvenimo laikysena. Jurašas šiame teatre gyvas iki šiandien, neatsitiktinai jame dirbantys žmonės ir po visų didžiųjų remontų į vietas gražino teatro pradžią menančius baldus, iki šiol toje pačioje vietoje tiksi senasis teatro laikrodis.

Bet žmonės pasikeitė. Jurašo sutikti teatro darbininkai ne tik kad neatpažįsta jame dirbusio režisieriaus, bet net neskuba pirmi pasisveikinti su vyresniu žmogumi – nekalbant apie tai, kad pasisveikinant ranką ištiesia, kitą laikydami kišenėje. Jurašas ir šiuo chamizmu nesistebi: jis puikiai žino, kad teatre demoniškų žmonių visada apstu.

Režisierė nenuolaidžiauja nė vienam savo „sumedžiotam mamutui“. Dėliodama įvairių žmonių pasakojimus, lygiagrečiai kuria filmo intrigą. Ji fiksuoja tuos kadrus, kuriuose ryškėja abejonės, nuojautos. Daugiausia filme kalbanti teatrologė Audronė Girdzijauskaitė (g. 1938) tampa tam tikru ramsčiu: ji pasėja nemažai klaustukų ir tuo pačiu pateikia tiksliausius atsakymus apie spektaklio „Mamutų medžioklė“ peripetijas. Operatorius Donatas Pečiūra (1938–2023) ar Kino mėgėjų draugijos steigėjas Rimgaudas Eilunavičius (g. 1938) savo „šaltais“ atsakymais („nereikalingų klausimų neužduodu“) filmo istoriją tik dar labiau supainioja, pateikdami vienas kitam prieštaraujančių detalių, o devyniasdešimt šešerių metų aktorius Antanas Tarasevičius (1924–2019), nors ir buvo teatro partinės organizacijos vadovu, ramiai aiškina, kad į komunistų partiją stojo dėl asmeninio saugumo, o ne norėdamas ką nors išduoti. Tuo tarpu Antanas Žekas (1931– 2015), apie kurį pasakoja pats Jurašas, jam grįžus atsiprašė režisieriaus, prisipažindamas, kad jis buvo vienas iš tų, kurie jį įskundė.

Aiste Stonytė. Tomo Adomavičiaus nuotr.

Aistė Stonytė filme kaltų neieško. Kalbintus žmones ji daugiau parinko siekdama atskleisti istorinį foną. Apie dingusią juostą ir prarastą laiką ji neklausinėjo šio spektaklio dailininkės Janinos Malinauskaitė (g. 1935), kuri šių metų vasario 25 dieną atšventė aštuoniasdešimt devintuosius metus, kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus (g. 1944) ar Modrio Tenisono (1945–2020), kurį iki mirties dar spėjo pakalbinti. Stonytei buvo įdomūs tik tie, kurie pabandė užfiksuoti iš Maskvos atvykusio saugumiečio Žukovo uždraustą spektaklį. Režisierei rūpėjo pati sistema, lėtai, bet labai giliai paveikusi visą žmonių kartą. Rodydama vieno menininko gyvenimą, ji taikliai perteikė visos Lietuvos likimą. Šį filmą ji, kaip jaunesnės kartos liudininkė, dovanoja Jurašui ir tuo pačiu nusilenkia savo mylimam tėčiui, kuris, solidarizuodamasis su atleistu Jurašu, kartu su juo paliko Kauno dramos teatrą. Po išsiskyrimo Stonys su Jurašu susitiko tik 2000 metais, kai Operos ir baleto teatre operoje „Lokys“ sukūrė labai simbolinį Nebylio vaidmenį.

Šiandien niekas nebegali tiksliai suvokti to laiko, kurį valdė ne žmonės, o politinė sistema. Nors Lietuvai iš sovietinio lagerio pavyko išsivaduoti prieš trisdešimt ketverius metus, tačiau prasidėjus karui Ukrainoje ši sistema vėl grasina, o jos agresyvumas ir plitimas įvairiais pavidalais šiandien primena prasivėrusią bedugnę. „Mamutų medžioklėje“ atsiskleidžia Jurašo laiką valdę mechanizmai. Pirmuosiuose kadruose nekart naudojama lupa, su kurios pagalba bandoma įžiūrėti nuotraukose užfiksuoto spektaklio detales. Vėliau juosta ryškinama, filmo laukas plečiasi, didėja… Žiūrėdamas jį imi lygiagrečiai dalyvauti, nes kiekvieno iš mūsų patirtis taip pat sklidina įvairių istorijų. Palaipsniui filmas su artimų planų pagalba maksimaliai priartinamas iki mūsų sąmonės ir tuo pačiu tampa artimu savo tam tikru paprastumu. Istorija paini, bet viskas labai skaidru. Net faktas, kad tas filmo garso įrašas visai netyčia buvo atrastas Nacionalinio Kauno dramos teatro garso operatorių studijos archyve (net nesitiki, kad teatras taip gražiai saugo senųjų spektaklio įrašų juostas) tampa ne tiek svarbus. Režisierė konkretaus kūrinio „dingimo“ istoriją sujungia su toje pačioje istorijoje pradangintu žmogumi.

Filme labai gražūs skirtingo laiko junginiai. Istoriniai kadrai derinami su dabartimi. Nors filmas spalvotas, tačiau dominuoja juodai baltos kompozicijos, o Jonas Jurašas vilki juodą paltą. Floridos saulės nugairintas jo veidas – bene ryškiausia filmo spalva. „Mamutų medžioklės“ operatorės Kristinos Sereikaitės akis labai pagauli: kiekvienas kadras bando įminti mįslę. Filmas labai gražiai nufilmuotas. Rodos, paprasti kadrai namų aplinkoje, bet jie – ne buitiniai, jie padeda sulaužyti stereotipinį matymą. Stonytė tarytum pratęsia Sereikaitę, leisdama Jurašui per rankinį skaidrių aparatą žiūrėti kelis kadrus ir nieko nematyti. Atrodo, kūrėjos kartais net linksminasi, tapatindamos save su konkrečiomis situacijomis.

Nors filme Aušros Marijos Sluckaitės (g. 1936) nėra daug, tačiau pakanka, kad būtų galima perskaityti ir jos išgyvenimų istoriją. Ji varto KGB 5 skyriaus, kuravusio inteligentiją ir studentus, užvestą bylą, kurioje ji pavadinta Furijos vardu (čia pat archyvaras primena, kad Jurašas buvo Teatralas, o Adamkus – Fermeris). Savo studijoje „Spektaklių ir sapnų klavyrai“ (2016) Sluckaitė vaizdžiai aprašė Jurašo protesto laišką, kuris buvo parašytas iš Juozo Grušo pasiskolinta mašinėle „Oliveti“. Laiškas buvo išsiųstas į Kultūros ministeriją ir visas redakcijas. Tada ir prasidėjo politinės bylos epopėja, kurios liudininkė teatrologė Irena Aleksaitė vėliau paklausė režisieriaus: „Ar pamenate, kada Šepetys (Lionginas Šepetys, 1967–1976 m. LSSR kultūros ministras) pasakė: aš nenoriu būti mamutas, o jūs atsakėte: „Tai ir nebūkit“?“. Sluckaitė labai tiksliai pasako, kad asmenybė ir politika neatskiriama. Politinis fonas tampa kūrybos varikliu, o legenda – realybe.

Labai jaudina dokumentinių kadrų intarpai, kur Rūta Staliliūnaitė, vilkinti Barboros Radvilaitės kostiumą, kartu su Jurašu, lyg Žygimantu Augustu, brenda per Jeruzalės Vildžiūnų kiemą link Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Barboros Radvilaitės – Vlado Vildžiūno (1932–2013) sukurtos skulptūros. Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė (g. 1931) filme prisimena tą laiką, kai Jurašų pora glaudėsi jų namuose. Vildžiūno studijoje, kurioje skulptūros užpildžiusios visą erdvę, grožiu spinduliuojanti Vildžiūnienė lengvos rankos mostu parodo į viršų, paveikslams įrengtas antresoles, ant kurių net trejus metus teko nakvoti Jurašams. Rodos, keli filmo kadrai, bet jie pasako labai daug apie aplinką, žmones, kurie formavo tą ilgą kelionę link Nepriklausomybės. Marija Vildžiūnienė prisimena ir tada ištartus Jono Jurašo žodžius: „Jaučiu, kad už manęs eina mirtis“.

Marija Ladigaitė Vildžiūnienė

Filmas gyvas, kartais šmaikštus. Labai smagu jame išvysti Eglę Mikulionytę, kuri paskutiniajame Jono Jurašo lietuviškame kūrybos laikotarpyje buvo pagrindinė jo aktorė. Ji suvaidino net penkis didelius vaidmenis – Euridikę Ch. W. Glucko operoje „Orfėjas ir Euridikė“ (2007, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre), Antigonę A. M. Sluckaitės „Antigonėje Sibire“ (2010), Alydę Tru S. Oksinen „Apsivalyme“ (2011), Eleną A. Škėmos „Baltoje drobulėje“ (2012) ir Barborą J. Grušo ir A. M. Sluckaitės „Barboroje“ (2014, visi – Nacionaliniame Kauno dramos teatre). Filme ji grimuojasi, ruošiasi spektakliui „Barbora“, nerūpestingai kažkieno klausinėdama, ar matė josios atvežtą smuiką, ar stygos nenutrūkusios? O už jos nugaros sėdi mąslusis Jonas Jurašas, kuris mato ne tik Eglę, bet iškalbingą šio teatro istoriją. Sekantys kadrai – Jurašas bučiuoja teatro sceną. Nematomos kameros užfiksuotas režisieriaus visą gyvenimą brangintas jausmas. Tai buvo Jurašo atsisveikinimas su teatru. Šiandien beliko tik didžiulis prisiminimų vandenynas. Ir pakrante vaikštantis pilkasis garnys.

Kompozitorių Giedrių Puskunigį šiame filme galime vadinti antruoju dramaturgu. Kadrai, „vedami“ jo muzikos, įgyja naujų poteksčių, o kartais tampa net tam tikromis kulminacijomis. Režisierė muziką naudoja saikingai ir tuo pačiu leidžia kompozitoriui išvystyti kelias reikšmingas temas, o mums – išgirsti kiekvieno instrumento skambėjimą, garsų polifoniją, kurią ir valdo Puskunigis.

Režisierius Jonas Jurašas Vildžiūnų sodyboje. Filmo kadras

Teatro prigimtis tokia – nebūty jis išnyksta greičiau, nei įmanoma nujausti. Šįkart Aistė Stonytė kartu su kitais filmo kūrėjais medžiojo ne tik mamutus, bet ir dingusį teatrą bei prarastą laiką. Nors kai kurie filmo dalyviai septynerius metus kurto filmo jau nebepamatys, tačiau jų istorijos padėjo atrasti ir pajusti to laiko gyvybę.