Mati Kose nuotr.

Nors UNESCO paveldo sąraše Kihnu kultūrinė erdvė priskirta prie nematerialaus paveldo, kažkuria prasme tai yra vieta, kur šis paveldas ne tik apčiuopiamas, bet ir regimas, klausomas, užuodžiamas, žaidžiamas: jo, įvairiausiomis formomis, tiesiog sklidina šiame mažyčiame, nuo Estijos atplyšusiame žemės gabalėlyje. Keliaukime į Rygos įlanką, kur apie 30 km nuo kranto ir apie 300 km nuo Biržų vis dar plūduriuoja unikalus, bet po truputį nykstantis Kihnu pasaulis.

Stiprių moterų karalystė

Vos keturis kaimus ir apie 600 gyventojų turinti Kihnu sala gal ir būtų niekam nežinoma, jeigu ne vienas ją išgarsinęs dalykas: joje ilgą laiką karaliavo moterys. Tiesa, tai nereiškia, kad saloje nebūdavo vyrų: tiesiog jie visi vertėsi žvejyba, taigi ant žemės (namuose) dienas leisdavo labai retai. Vienos sau nedidelėje saloje likusios moterys buvo priverstos visą salos gyvenimą „sukti“ savarankiškai: pradedant buities ir ūkio darbais, baigiant vaikų auklėjimu. Natūralu, kad metams bėgant visi amatai, papročiai, tradicijos įgavo ryškią moterišką manierą: netgi daugelis šokių čia šokami poroje moteris-moteris, o Antrojo pasaulinio karo metais salos moterys buvo mokomos ir karinių taktikų. Žinoma, šiandien, kai žvejyba jau nebėra vienintelis pragyvenimo šaltinis,  Kihnu salos moteriškumas tampa  labiau kultūrine išdava negu realybe, tačiau savo tradicijomis besididžiuojantys vietiniai daro viską, kad išsaugotų šį unikalumą kiek įmanoma įvairesnėse situacijose. Vienas tokių, Kihnu salą kadaise išgarsinusių gestų: į Jungtinių Tautų būstinę nusiųstas tradicinių salos sijonų medis – papuošęs būstinės patalpas, jis pasauliui vis primena, kur ir kas yra ta tolimoji Estija.

Reedik Mägi nuotr.

Silver Tulik nuotr.

Jūroje konservuotos tradicijos

Kad ir kokios Kihnu salos tradicijos bebūtų, svarbus ir pats faktas, kad jos tebegyvos: tai vis dar yra viena iš tų pasaulio vietų, kurioje ne tik šventės metu galima išvysti moteris, vilkinčias tradiciniais jų pačių austais sijonais, skarelėmis ar kitas aksesuarais, išlaikyti ir unikalūs švenčių ritualai. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – tris dienas trunkančios Kihnu salos vestuvės. Bene unikaliausias šių vestuvių momentas vyksta nuotaką iš namų gabenant į vestuvių vietą, kai specialiu baltu audiniu visiškai uždengiamas jaunosios veidas. Pasakojama, kad ši tradicija kilo laikais, kai daug vestuvių vis dar vykdavo iš išskaičiavimo: esą nuotaka taip nežinodavusi, į kurią salą keliauja, kas sumažindavo tikimybę, kad, užpykusi ant netinkamo jaunikio, ji parkurnės namo. Įdomu ir tai, kad kai kurie šių ilgų vestuvių ritualai labai primena lietuviškąjį variantą: ypač piršlybos, kraičio rinkimas, ekspresyvios, dažnai tragikomiškos vestuvių svečių rolės. Tai parodo, kad „išskirtinę tradiciją“ nuo „pasenusios atgyvenos“ skiria tik pats požiūris į ją – šiuo atveju, estai nurungė lietuvius. Žinoma, be elementaraus pasididžiavimo prie salos tradicijų išsaugojimo labai prisidėjo ir tai, kad daugybę metų sala buvo primiršta ir savotiškai izoliuota vandens: ne tik nuo didžiausių kultūrą naikinančių karo negandų, bet ir nuo  modernizacijos, kuri daug sparčiau vyko žemyninėje Estijos dalyje. Be abejo, istorinių iššūkių neišvengta: štai sovietmečiu buvo uždrausta kalbėti vietiniu, išskirtiniu salos dialektu, o mokyklose bei  kitose oficialiose vietose tapo nepageidaujami tradiciniai sijonai. (Kiek paradoksalu žinant, kad netgi estų gestų kalboje Kihnu sala vaizduojama pirštais imituojant vertikalias juosteles – būtent tokias, kokios puošia garsiuosius sijonus.)

Jonas Löwgren nuotr.

Merle Ilm nuotr.

Anna Auza nuotr.