Pasaulio rašytoju dažnai vadinamo, plataus akiračio ne tik literatūroje, bet ir daugiasluoksniuose pasaulio vandenyse Thomo Manno žvilgsnis neaplenkė ir tuo metu dar mažai žinomo žvejų kaimelio Nidoje. Mažas Lietuvos lopinėlis tarp marių ir jūros rašytojui tapo ne tik atostogų, bet ir įkvėpimo bei kūrybos vieta. Vos kelias vasaras čia praleidusi Mannų šeima išgarsino Kuršių Nerijos vardą ir paliko čia svarbų pėdsaką.
Apie Th. Manno šeimos svajonę turėti vasarnamį prie jūros ir Dėdės Tomo trobelės virsmą į Thomo Manno kultūros centrą pasakoja centro direktorė dr. LINA MOTUZIENĖ.
Rašytojo pažintis su Kuršių Nerija, jo kasdienybė, kūryba ir poilsis vasarojant Nidoje plačiau aprašytas Thomo Sprecherio lietuvių ir vokiečių kalbomis parengtoje knygoje „Niekur nė takelio“ Thomas Mannas Nidoje“ [1]. Garsaus rašytojo santykį su šiuo lietuvišku kraštu atskleidžia ir jo paties 1931 m. Miunchene Rotary klubo susirinkime sakyta kalba „Mano vasarnamis“ [2].
Thomas Mannas
Thomas Mannas gimė 1875 m. Liubeke gana pasiturinčioje šeimoje. Jo tėvas buvo javų prekybos įmonės vadovas. Thomas ir kiti vaikai buvo leidžiami mokytis į privačias mokyklas. L. Motuzienė sako, kad šeima buvo tikri Liubeko miesto gyventojai, tačiau vasaras mėgo leisti prie Baltijos jūros. Tėvai Thomą ruošė būti tėvo įmonės vadovu, tačiau jaunuolis tam stipriai priešinosi. Po ankstyvos tėvo mirties šeima persikėlė gyventi į Miuncheną.
L. Motuzienė mano, kad tiek Thomo, tiek jo brolio Heinricho talentas rašyti buvo labiau prigimtiniai, ne įskiepyti šeimoje. Th. Manną kūryba traukė nuo jaunų dienų. Miunchene dar nebaigęs abitūros jis įsidarbino leidykloje, kuri vėliau leido visus jo kūrinius vokiečių kalba. Būdamas 26 metų, jis parašė žymųjį kūrinį „Budenbrokai“, už kurį vėliau buvo apdovanotas Nobelio premija.
Atsitiktinė pažintis ir pirmieji pasimatymai su Nida
Th. Mannas Nidoje atsidūrė visai netikėtai. Ilgą laiką Karaliaučiaus Goethės draugija kvietė jį atvykti į Rytų Prūsiją. 1929 m. rašytojas su žmona Katia Mann atvyko į Baltijos jūros kurortą Raušeną, kur skaitė paskaitą ir praleido atostogas. Knygoje „Niekur nė takelio“ – Thomas Mannas Nidoje“ rašoma, kad tuo metu čia besiilsintiems Mannams jaunas Austrijos konsulas Karaliaučiuje Bernhardas Kochas atsitiktinai jiems pasiūlė nuvažiuoti į Kuršių Neriją ir paiškylauti Nidoje.
Čia jie apsistojo Hermano Blodės viešbutyje, kur susitiko pažįstamą dailininką Ernstą Mollenhauerį, kaip tik tuo metu vadovavusį šiam Vokietijos dailininkų meka arba Nidos dailininkų kolonija pramintam viešbučiui. L. Motuzienė pasakoja, kad būtent jis aprodė Mannams Nidą, ši atvykėliams paliko neišdildomą įspūdį.
Šeima turėjo seną troškimą turėti vasarnamį ir, nors Nida buvo nepraktiškai toli (dviejų dienų kelio) nuo namų Vokietijoje, Mannai greitai nusprendė vasaros rezidenciją kurti būtent čia. Thomas Sprecheris knygoje nurodo ne vieną priežastį, galėjusią nulemti tokį šeimos pasirinkimą. Vien tai, kad Kuršių Nerija buvo sena vokiečių imperijos dalis, o Nemunas (Memel) minimas ir buvusiame Vokietijos himne, reiškė, kad šis kraštas galėjo būti dalis romantiškos rašytojo sielos, jautusios sentimentus šiai vietovei. Sentimentus žadino ir vaikystės dienų, praleistų prie tos pačios Baltijos jūros, prisiminimai. Tačiau Nida rašytojui reiškė ne tik vaikystės Vokietiją – jį žavėjo nevokiškieji elementai, primindavę ne kartą lankytos Italijos vaizdus. Nida tapo iš naujo įsisavinta Vokietijos Rytų dalis. Rašoma, kad Th. Mannas visuomet ieškojo tarpinių padėčių – ši vieta taip pat buvo daugiaprasmė, ir vienaip, ir kitaip suprantama vietovė, hermetinio sąryšio vieta dvilypėje pakrantėje.
Nidoje rašytoją pagavo gilus gėrėjimasis atitolusiu nuo viešumos kraštovaizdžiu, todėl Mannų šeima buvo pirmieji pašaliečiai, nusprendę čia pasistatyti vasarnamį. 1930 m. liepos 16 d. Th. Mannas su keturiais vaikais ir žmona pirmą kartą atvyko į Nidą ilgesniam laikui. Garlaiviu iš Kranco atvykusius tada jau gerai žinomą Nobelio premijos laureatą ir jo šeimą džiaugsmingai pasitiko besididžiuojantys kaimo gyventojai.
Pirmoji privati vila Nidoje, arba Dėdės Tomo trobelė
1929 m. vasarą Nidoje apsilankę Mannai labai greitai nusprendė, kad norėtų čia pasistatyti vasarnamį. Daug laiko prie jūros leisdavusi šeima, ilgai svajojusi apie savo nuosavą vasarnamį, netrukus pradėjo dažną susirašinėjimą su Klaipėdos architektu Herbertu Reissmannu. Rašoma, kad namą jie pastatė tarp Klaipėdos ir Miuncheno siuntinėdami laiškus su namo, kambarių eskizais, baldų projektais ir medžiagų pavyzdžiais. Su architektu daugiausia bendravo Katia Mann, duodama nurodymus, kokių ir kiek kambarių bei patogumų reikia. 1930 m. vasarnamis jau stovėjo, ir liepą į jį atvyko Mannų šeima.
Thomas Mannas su Hansu Reisigeriu. Thomo Manno archyvo Ciuriche (TMA) nuotr.
Nors dviaukštis namas neatrodė reprezentatyvus, ypatingas tapo dėl kraštovaizdžio, kuriame buvo statomas. Namo architektas yra sakęs: „Planuojant patalpas, turėjo būti kiek įmanoma labiau paisoma galimybės pasinaudoti įstabiu marių ir kaimo reginiu, atsiveriančiu iš statybvietės. Todėl terasa, plačiai atveriama veranda ir pagrindiniai gyvenamieji kambariai išdėstyti ties pietrytiniu namelio kampu, o ūkinės ir pagalbinės patalpos yra vakarinėje ir šiaurinėje pastato dalyje.“
Namelyje buvo įrengti miestietiški patogumai – vandentiekis, kuriam vandenį aukštyn varė elektrinis siurblys, centrinis šildymas, šilto vandens įrenginys ir elektra. Tačiau kambarių dydis ir juose buvusi įranga atitiko atostogoms skirto kaimiškai paprasto namo pobūdį. Nidos, kaip žvejų kaimo, vaizdas skatino prisiderinti prie šiai vietai įprastų pastatų formos ir būdingų elementų, todėl namo stogas buvo dengtas meldais, su raudona ir ruda spalva dažytomis dailylentėmis kontrastavo mėlynai apvedžiotos langinės ir žydri stogo profiliai.
Pats Th. Mannas ne kartą šį namelį prilygino laivui, plukdančiam jo gyventojus kopomis per vasarą. O vietiniai kaimelio gyventojai greitai sugalvojo jam Dėdės Tomo trobelės vardą.
Kadras iš videomedžiagos
Kraštovaizdis, įkalbėjęs „pasistatyti palapines“
1931 m. Miunchene Rotary klubo susirinkime Th. Mannas skaitė paskaitą „Mano vasarnamis“. Tai bene svarbiausias ir ryškiausias išlikęs jo prisiminimas apie šį kraštą ir jo gyventojus. Vien kalbos temos pasirinkimas liudija stiprų rašytojo ryšį su Nidos gamta: „Sumaniau kalbėti apie kraštovaizdį, kuris pastaruoju metu pasidarė itin artimas mano širdžiai – apie Kuršių neriją. Jaučiu smarkią simpatiją tam kraštovaizdžiui.“
Vokiečių ir kitų šalių publikai Th. Mannas detaliai papasakojo apie Kuršių nerijos gamtą, tik šiai vietai būdingą kraštovaizdį, pabrėždamas, kad ir jo žodžiai negali perteikti savito tos žemės primityvumo ir žavesio. Čia pat prisimindamas pirmąjį susitikimą su Nida, rašytojas pasakoja: „Išvažiavome kelioms dienoms į Kuršių nerijoje esančią Nidą ir buvome taip pakerėti kraštovaizdžio, kad nusprendėme, kaip sakoma Biblijoje, pasistatyti ten palapines. Įspūdis giliai įstrigo.“
Šioje kalboje piešiamas vaizdingas Viduržemio jūrą primenančių marių, dykumai būdingų sunkiai įveikiamų kopų, į pinijas panašių pušų ir baltos jūros pakrantės vaizdas. Nors smulkus Kuršių nerijos gamtos aprašymas parodo, kokia svarbi ši vieta buvo rašytojui, veikiausiai vienas svarbiausių akcentų, skaitant šią kalbą šiandien, yra visiškai atvira vakarų pusėn jūra, kokios pats kalbos autorius dar nebuvo regėjęs.
„Jau šiandien džiaugiuosi, kad kitais metais mes vėl būsime Nidoje. Savitas tos žemės juostos pobūdis nėra pataikūniškas, nėra jis nė gražus įprastine prasme, tačiau gali pasidaryti toks artimas širdžiai, kad apie tai galėčiau giesmes giedoti“, – savo kalbą užbaigia Th. Mannas, tikriausiai neslėpdamas pasididžiavimo ir Nidoje jo laukiančiu vasarnamiu. Būtent šis namelis išgarsino Nidą Vokietijoje per Th. Manną, o su jo atvykimu Nida tapo patraukliu kurortu ir lietuviams, ir atvykėliams iš kitų šalių.
Thomas Mannas prie namelio su šeima. Thomo Manno archyvo Ciuriche (TMA) nuotr.
Thomas Mannas su Katia Mann. Thomo Manno archyvo Ciuriche (TMA) nuotr.
Mannų šeimos poilsis Nidoje buvo derinamas prie jauniausiųjų vaikų mokyklinių atostogų. Jie čia leido vasaras, nes namelis nebuvo pritaikytas gyvenimui žiemą. L. Motuzienė pasakoja, kad Mannų šeima čia važiuodavo ne vien atostogauti – Th. Mannas šiame name turėjo vietą susitelkimui ir kūrybai. Jau minėtoje knygoje apie Th. Manno vasaras Nidoje šmaikščiai užsimenama apie Mannų šeimos dėsnį – tėvo nevalia trukdyti nei dirbant, nei pokaičio miegant.
Rašytojas čia dirbo daug, laikėsi griežtos dienotvarkės – nuo pusės devynių iki pusės dvylikos atsiduodavo kūrybai. Prie tokio rimto darbo proceso stipriai prisidėjo jo žmona, sudariusi tinkamas sąlygas netrukdomai rašyti ir kurti.
Knygoje nemažai užsimenama apie šeimos kasdienio gyvenimo vasarnamyje įpročius. Prieš pusryčius jie mėgdavo pasivaikščioti po mišką. Po darbo Th. Mannas prisijungdavo prie šeimos, leidžiančios laiką paplūdimyje, bet net ir čia toliau rašydavo. Popietėmis jis dažniausiai skaitydavo arba tvarkydavo korespondenciją. Daug laiko leido su šeima arba čia atvykusiais bičiuliais. Popietėmis Mannai sulaukdavo ir lauktų, ir nelauktų svečių – smalsių vokiečių žurnalistų, norėdavusių jį čia pakalbinti.
Atvirlaiškiuose ir laiškuose Th. Mannas leido suprasti, kad didžiuojasi naujaisiais vasaros namais. Daugelį nuotraukų iš namų Nidoje naudodavo atvirukams.
L. Motuzienė sako, kad rašytojas kartais kritikuojamas, jog nebendravo su vietos gyventojais. Tai galima pateisinti – viena vertus, juos skyrė kalbos barjeras, kita vertus, jam reikėjo ramybės kūrybai. Tačiau tai nereiškė, kad vietiniai žmonės rašytojui nebuvo įdomūs. Kaip savo kalboje 1931 m. minėjo, vietiniai jam pasirodė negražūs, bet labai malonūs. Juos apibūdindamas Th. Mannas sakė, kad vietiniai kalba vokiškai, lietuviškai ir kuršiškai. Nors galima girdėti slaviškų priemaišų, kuršių ir lietuvių kalbos labai savitos, o kuršių kalba kaip jokia kita gimininga sanskritui.
Kūryba ir svarbios temos
L. Motuzienė sako, kad Th. Mannas nėra tik vokiečių rašytojas – tai pasaulinis kūrėjas, gilinęsis į daugelį žmogaus asmenybės aspektų, neatsiejęs savo žvilgsnio ir nuo politikos. Pirmuosiuose savo kūriniuose jis gilinasi į žmogaus asmenybę. Dažnai juose galima rasti ir jo artimos aplinkos herojų – atpažįstami brolio, žmonos ar vaikų archetipai.
Th. Manną įkvėpė iš namelio Nidoje mansardos matomas marių pakrantės vaizdas. Čia jis sukūrė antrą trilogijos „Juozapas ir jo broliai“ dalį. Savo dienoraščiuose jis rašė, kad Nida šiek tiek primena Egiptą, todėl nenuostabu, kad vieta galėjo tapti įkvėpimu trilogijoje ryškiai biblinei temai plėtoti. Šiame name jis taip pat parašė kalbą „Dvasinė rašytojo situacija mūsų laikais“, kurią turėjo skaityti Hagoje.
Pats Th. Mannas daug domėjosi politiniu gyvenimu ir net kritikavo rašytojus, maniusius, kad menas yra visiškai nesusijęs su politika. Humanizmo, taikos, demokratijos temas jis suprato kaip itin aktualias ir reikalingas. Th. Mannas taip pat žymus ir gerbiamas dėl kritikos fašistinei veiklai. Jis siekė perspėti ir pačius vokiečius, ir kitas Europos šalis apie gresiantį pavojų, dėl tokių pažiūrų vėliau buvo priverstas emigruoti.
Mannų šeima laivą primenančiame vasarnamyje Nidoje praleido tik tris vasaras. Paskutinioji dienoraščiuose ir laiškuose prisimenama kaip nepaprastai graži vasara. Visgi Nida buvo ta vieta, iš kurios vis aiškiau vėrėsi akivaizdus pragarmėn puolančio pasaulio reginys. Į valdžią atėjus naciams, Karaliaučiuje prasidėjo teroro aktai prieš komunistus, socialistus ir biurgeriškųjų partijų atstovus. Th. Mannas aktyviai reagavo į politinius įvykius, netrukus pasirodė jo tekstas „Ko mes privalome reikalauti“, kaip perspėjimas visam pasauliui. Po šios publikacijos rašytojas paštu gavo grasinimą – paketą, kurį atvertus pabiro juodi pelenai ir suanglėjusio popieriaus draiskanos. Tai buvo sudegintas knygos „Budenbrokai“ egzempliorius.
Taigi, pajutęs nacių valdžios grėsmę, Th. Mannas turėjo palikti Vokietiją. Tai reiškė ir atitolimą nuo Nidos. 1932 m. rugsėjį Mannų šeima įsėdo į atgal Krancan plaukiantį garlaivį ir daugiau niekada čia nebesugrįžo. Dar tais pačiais metais jie išvyko į Šveicariją, paskui keliavo į Jungtines Amerikos Valstijas ir ten gyveno visą likusį gyvenimą.
Emigracijoje Th. Mannas nesustojo kurti, rašyti, dėstė universitetuose. 1955 m. pašlijus sveikatai sugrįžo į Šveicariją gydytis. Ten turėjo namą, kur galėjo apsistoti, deja, ten ir mirė. Vėliau į Šveicariją sugrįžo ir Katia Mann su sūnumi. Jų namas Amerikoje, kaip ir Thomo Manno kultūros centras Nidoje, pritaikytas kultūrinei veiklai, tapo rašytojų rezidencija.
Namelio likimas po Mannų išvykimo
Po Mannų išvykimo namą prižiūrėjo dailininkas Ernstas Mollenhaueris. Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos, namas buvo konfiskuotas, manoma, kad čia buvo įkurtas medžioklės namelis, vėliau virtęs svečių namais nacių kariams, gyvavęs iki karo pabaigos. Pokariu namas buvo įtrauktas į likviduojamų karo griuvėsių sąrašą, buvo nuspręsta jį nugriauti. L. Motuzienė sako, kad, ko gero, taip ir būtų įvykę, jei ne 1955 m. Veimare įvykęs Antano Venclovos ir Th. Manno susitikimas, kurio metu Klaipėdoje mokytojavęs lietuvių rašytojas papasakojo apie ketinimą name įrengti memorialinį muziejų. Tokia žinia Th. Manną nudžiugino, todėl sugrįžęs A. Venclova kartu su literatūros istoriku Alfredu Tytmonu ir žurnalistu Leonu Stepanausku rūpinosi, kad namas būtų išsaugotas ir remontuotas. 1965 m. namas buvo atkurtas, restauruotas pagal buvusius planus. Tąkart čia buvo įkurta biblioteka.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1995 m. buvo sumanyta iš naujo prikelti šį namą – Klaipėdos universitetas, istorikas Alvydas Nikžentaitis ir jo kolegos manė, kad Th. Manno name reikėtų įkurti kultūros įstaigą kaip traukos vietą tarptautiniams ryšiams plėtoti. L. Motuzienė pasakoja, kad tuo metu dar buvo baiminamasi, kad Th. Manno šeima gali susigrąžinti šį namą. Tačiau taip nenutiko, ir 1996 m. čia įkurtas Thomo Manno kultūros centras, veikiantis iki šiol. Kuriant šį centrą buvo siekiama per Th. Manno asmenybę kurti tarptautinius ryšius ir aktualizuoti jo kūrybai būdingus akcentus: humanizmą, kosmopolitizmą, taiką, demokratiją. Nuo to laiko čia plėtojama kultūrinė veikla, organizuojamos įvairios konferencijos ir Thomo Manno festivalis, 2023 m. skaičiuojantis jau 27 metus. Festivalio metu paliečiamos temos, kurios buvo aktualios ir pačiam rašytojui.
Visa muziejaus ekspozicija skirta Th. Manno ir jo šeimos vasarų Nidoje pasakojimui. Tai gana iliustratyvi istorija, pasakojama per išlikusias fotografijas, nes nėra išlikusių jokių daiktų iš rašytojo laiko Nidoje. Čia pat yra biblioteka, kur galima susipažinti su Th. Manno kūryba. L. Motuzienė įsitikinusi, kad daugiausia emocijų lankytojams palieka apsilankymas terasoje, kuri ir sudarė ne kartą paties Th. Manno minėtąjį laivo įspūdį.
Th. Manno namai – atvirumo pasauliui simbolis
L. Motuzienė tiki, kad aukšto kalibro rašytojo ir kritiko poilsis bei laikas kūrybai lietuviškame krašte svarbus ir šiandieniam lietuviui. Tam tikra prasme čia jis paliko ne tik savo kūrinius, bet ir idėjas, pamatines vertybes ir diskusijų vertus aspektus. Šiandien tiek kultūros centro, tiek muziejaus veikla siekia atkreipti dėmesį į tai, kas buvo aktualu pačiam rašytojui, koks buvo jo žvilgsnis į demokratiją, noras kalbėti politinėmis temomis – tai mums svarbu ir šiandien. Ne vieną dešimtį skaičiuojantis Th. Manno namas šiandienos kontekste – atvirumo pasauliui simbolis, skirtas ne tik atlikti memorialinio muziejaus funkciją, bet ir būti susitikimų vieta, atgręžta į Vakarų Europą.
Dėkojame Thomo Manno kultūros centro direktorei dr. Linai Motuzienei.
Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
[1] „Niekur nė Takelio“ – Thomas Mannas Nidoje“, parengė Thomas Sprecher, Marbacher Magazin, Sondernummer 89/2000, Nida–Vilnius–Marbach, Deutsche Schillergesellschaft, 2000.
[2] „Mano vasarnamis“, Thomas Mannas, pirmą kartą publikuotas Beilage zum Wochenbericht 4/22 des Rotary-Clubs Munchen 1931 m. gruodį.
Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.
Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!
Ačiū!
Jūs sėkmingai prisijungėte prie naujienlaiškių prenumeratos.
