Jano Bulhako fotografija

Bene žymiausias XX a. pirmosios pusės Vilniaus fotografas Janas Brunonas Bułhakas šiandien – senojo, lenkiškojo ir po karo nuniokoto miesto liudininkas, kalbantis savo fotografijomis. Per trisdešimt ketverius gyvenimo Vilniuje metus atvykėlis tapo ne tik vilniečiu, bet ir Vilniaus architektūrinės bei kultūrinės raidos, švenčių ar kasdienybės įamžintoju.

Apie J. Bułhako potraukį Vilniui, bičiulystę su pirmuoju jo kritiku tapusiu dailininku, fotografijų sesijų palydovus ir išskirtines nuotraukas pasakoja visas jo knygas iš lenkų kalbos išvertęs fotografas STANISLOVAS ŽVIRGŽDAS.

Vaikystės prisiminimai

Janas Bułhakas gimė 1876 m. spalio 6 d. Ostašino dvare (dabartinėje Baltarusijoje), netoli į Nemuną įtekančios upės. Daug vaikystės prisiminimų jis aprašė knygose „Namai“ ir „Vaikystės metai“. S. Žvirgždas pasakoja, kad vienas tokių – iki trejų metų dėvimi mergaitiški drabužiai: „Jo motina norėjo dukters, todėl trejų metukų Bułhaką rengdavo mergaitiškais drabužiais, kol neįsikišo didelio dvaro ūkiu užimtas tėvas.“

S. Žvirgždas pastebi, kad būsimasis fotografas jau nuo mažumės buvo fantazuotojas: „Kitame jo apsakyme „Pirmoji nuodėmė“ aprašomas gražus vasaros rytas. Paprastai rytais jo pakelti ateidavusi motina, bet šįkart jį prikėlė veidą apšvietusi saulė. Jis prišoko prie lango ir stebėjo virš gėlių besisukančius drugelius. Su mama juos kolekcionavo, todėl vienmarškinis išėjo į kiemą jų gaudyti kolekcijai, bet drugeliai nuskrido. Sugrįžęs į lovą prisiminė, kad nepasimeldė. Jis visada melsdavosi rytais prie lango. Tuo metu įėjo viską stebėjusi motina, bet jo nebarė. Tokia buvo pirmoji vaikiška nuodėmė, kurią jis prisimena.“

Vos šešerių J. Bułhakas guvernerių buvo mokomas rašybos, lenkų literatūros, įgijo lotynų ir prancūzų kalbos pradmenis. Netrukus jis buvo atvežtas mokytis į Vilnių, kur tuo metu uždarytame Vilniaus universitete veikė berniukų gimnazija. Baigęs šią gimnaziją išvažiavo į Krokuvą, kur Jogailos universitete, Filosofijos fakultete, studijavo lenkų kalbą ir literatūrą.

Į Vilnių atvedusi fotografija

S. Žvirgždas sako, kad J. Bułhakas fotografuoti pradėjo 1905-aisiais vedęs ir žmonai vestuvių proga padovanojęs fotoaparatą, tačiau žmona neužsiėmė fotografija, todėl šio amato ėmėsi pats.

„1908 metais „Savaitės“ žurnalo iliustratorius Vilniuje paskelbė fotografijos konkursą. Bułhakas atsiuntė penkiolika fotografijų, kurias pasirašė pseudonimu нетутэйшы („nevietinis“). Konkurse laimėjo pirmą premiją, o žurnalas išspausdino visas penkiolika fotografijų“, – apie pirmą J. Bułhako sėkmę fotografijoje pasakoja S. Žvirgždas.

1910-aisiais, paskatintas dailininko Ferdinando Ruščico, J. Bułhakas atvažiavo į Vilnių: apsigyveno Uosto gatvėje (dabar Pamėnkalnio g.), tada buvo 6-as numeris, dabar 4-as. Pirmame aukšte F. Ruščicas jam įrengė dirbtuves, kur jau 1912-aisiais fotografas pradėjo dirbti. J. Bułhakas miestą fotografavo pagal miesto magistrato jam duotą užsakymą. „Tos nuotraukos buvo skirtos muziejui, įsikūrusiam Dominikonų vienuolyne. Bulhakas kas mėnesį turėjo pristatyti sutartą skaičių fotografijų, už kurias jam mokėjo neblogą honorarą. Tai buvo jo pagrindinis darbas“, – sako S. Žvirgždas.

Atkūrus Vilniaus universitetą, 1919-aisiais J. Bułhakas buvo pakviestas dėstyti Dailės katedroje. Čia dvidešimt metų dėstė meninę fotografiją.

Mokyklos

Jano Bulhako fotografija

S. Žvirgždas sako, kad J. Bułhako fotografijoje matyti talentingo fotografo įgūdžiai, kurių jis įgijo mokydamasis. J. Bułhakas fotografijos žinias gilino Drezdene pas žinomą portretistą Hugo Erfortą. „Nors ten jis mokėsi neilgai, gavo pagrindus, o fotografuoti jam sekdavosi neblogai. Visą laiką būdamas Drezdene bendravo su gan modernia prancūzų fotografijos draugija. Susirašinėjo su šios draugijos vadovu, siųsdavo ten savo nuotraukas ir jas spausdino prancūzų fotografijos žurnaluose“, – apie savotišką fotografijos praktiką ir mokyklą pasakoja S. Žvirgždas.

Kita fotografijos mokykla J. Bułhakui tapo draugystė su F. Ruščicu: „Nors Ruščicas nefotografavo, juodu daug vaikščiojo. Gerai susipažinęs su Vilniumi, dailininkas parodydavo fotografui gerų vietų. Taip pat buvo pirmasis jo kritikas. Tik atvykęs į Vilnių Bułhakas parodė jam darytus portretus ar peizažus. Šias nuotraukas Ruščicas įvertino gerai. Vėliau patardavo jam ar pakritikuodavo. Nefotografinis dailininko matymas padėdavo Bułhakui ieškoti naujų kampų ir vietų.“ Jųdviejų draugystės istoriją nuo susipažinimo iki dailininko mirties J. Bułhakas aprašė knygoje „Dvidešimt šešeri metai su Ruščicu“.

Trys Vilniaus laikotarpiai

Nors daugiausia J. Bułhakas Vilnių fotografavo iki Pirmojo pasaulinio karo, vis dėlto šį miestą jis užfiksavo trimis laikotarpiais – nuo 1912-ųjų iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, lenkiškuoju laikotarpiu ir per kitą karą nuniokotą Vilnių.

S. Žvirgždas atkreipia dėmesį, kad, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915-aisiais J. Bułhakas padarė dvi įdomias fotografijas: „Vrublevskio name, kur dabar yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas, iš antro aukšto fotografavo Muravjovo skulptūros nukėlimą nuo postamento. Vėliau aprašė, kaip pasislėpęs už užuolaidos stebėjo skulptūrą užsėdusius kareivius, meiliai vyniojančius virvę ant Muravjovo kaklo.“

Išliko daug įvairių J. Bułhako nuotraukų – jis fotografavo miesto architektūrą, sugriauto miesto vaizdus, bažnyčias. Nors yra daug miesto fotografijų iš skirtingų – nuo Trijų kryžių, Bekešo ar Gariūnų kalno – taškų iki Pirmojo pasaulinio karo, S. Žvirgždas išskiria karo metų nuotraukas, kai miestas badavo: „Vienoje nuotraukoje yra lenkų valgykla – kai lenkai ir lietuviai dar gerai sutarė, ten buvo labdaros komitetas. Įsižiūrėjus matosi išbadėjusių vaikų veidai. Žiūrint į tas alkanas akis net verkti norisi. Pagauti tokį kadrą – gero fotografo talentas, tai nėra reportažas. Bułhakas fotografijoje buvo pasiekęs aukštą lygį.“

Fotografo palyda

Jano Bulhako fotografija

S. Žvirgždas sako, kad J. Bułhakas fotografavo labai specifiškai, o fotografuoti visad važiuodavo su vežiku. Todėl daugelyje jo nuotraukų galima pastebėti šone laukiantį vežiką.

Tačiau, pasikeitus aplinkybėms, keitėsi ir fotografo lydintieji: „Pirmojo pasaulinio karo metais Bułhakas susipažino su vokiečių leitenantu Giulmanu. Su jo palyda Bułhakas galėjo visur fotografuoti – net Vizičių bažnyčioje, kurioje ilsėjosi ten atvykę kareiviai, o šonuose stovėjo piramidėmis sustatyti ginklai. Jis ten fotografavo laisvai. Bet iš to laikotarpio dalies fotografijų nėra išlikusių.“

Fotoaparatas ir plunksna

S. Žvirgždas primena, kad J. Bułhakas aprašė ir savo fotografavimą: „Fotografavo ne tik Vilnių. Ruščico dvare, išėjęs fotografuoti į laukus, ilgai laukė, kol pasikeis dangus, atsiras įdomi šviesa.

Jis niekad nepasitenkindavo viena fotografija, negailėjo medžiagos. O kai fotografuodavo miestą, irgi žiūrėdavo, kokia yra šviesa, išlaukdavo tinkamos akimirkos. Mieste labai svarbus apšvietimas. Prieš fotografuojant, reikia sustoti ir pagalvoti, ką gali pamatyti, pasirinkti tašką. Bułhakas tai labai gerai mokėjo – o tai buvo ir Erforto, ir Ruščico mokyklų įtaka.“

S. Žvirgždas pažymi, kad pats J. Bułhakas niekada nespausdino savo fotografijų, nors žinojo, kaip tai daryti – tai įrodo 1936-aisiais išleista ir didelio pasisekimo sulaukusi knyga „Šviesos estetika“.

Nuo 1935 m. parašė dvylika nedidelių knygelių, kurių viena – „Per Panerius į Trakus“, kelionės aprašymas. Taip pat gražiai aprašė įvairias Vilniaus vietas: Antakalnį, sodus, Neries upę, Gedimino kalną, Tris kryžius.

Pasak S. Žvirgždo, rašymas padėjo jam fotografuoti: „Prieš ką nors fotografuodamas daug skaitydavo. Vėliau gimdavo knygelė. Visos jo knygelės yra iliustruotos.“

S. Žvirgždas mini ir paskutinį jo darbą – 1939-aisiais išleistą knygą „Pirmi Vilniaus fotografai“, tapusią pirma fotografijos istorija.

Jano Bulhako fotografija

Jano Bulhako fotografija

Jano Bulhako fotografija