Pažaislio architektūrinis ansamblis. Alėja į foresterijos pusę. | Kęstučio Stoškaus nuotr., 2004 m.
Mitai, legendos, pasakojimai apgaubia paslaptingus ir menkai pažįstamus objektus, žmones ar įvykius. Būtent toks žmonėms atrodė Pažaislio vienuolyno ansamblis. Miškuose XVII a. II-ojoje pusėje pastatytas, itin meniškai turtingas vienuolynas ir bažnyčia, kur vienuoliai laikėsi griežtos šv. Benedikto regulos, skirtingai nei dauguma kitų vienuolių (jėzuitų, pranciškonų, dominikonų) nesireiškė visuomenėje ir gyveno asketiškai it atsiskyrėliai. Nenuostabu, kad toks vienuolynas greitai apaugo įvairiais pasakojimais. Dauguma jų užrašyti XIX a. pradžioje, todėl, spėjama, juos paveikė romantizmas. Tačiau negalima atmesti, kad kai kurie pasakojimai tarp žmonių sklandė ir anksčiau.
Keistos vietos vienuolynui aiškinimai: fundatoriaus nuodėmės ir velnių siautėjimas
Keistai atrodė Pažaislio vienuolyno fundatoriaus LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco motyvai miškuose, atokiau nuo gyvenamųjų vietų, įrengti prabanga tviskantį vienuolyną. Ne pastatyti bažnyčią miesto centre, ne įsirengti prašmatnius rūmus, bet milžinišką sumą išleisti uždaram ir paslaptingam vienuolynui. Nors tikslios sumos, kiek išleista statant vienuolyną, nebuvo žinoma, tarp žmonių sklandė pasakojimai, kad fundatorius išleido net 8 statines aukso (kai kuriose versijose – 8 milijonus auksinų). Kodėl? Viena versija aiškino, kad Pacas nusidėjo ir piktavališkai pasinaudojo miške jaunute mergina (ar savo pavaldine) ir todėl, atgailaudamas, įrengė tokį didelį vienuolyną.
Kita versija aukštino Pacą: kadaise Pažaislio kalnas buvo velnių susibūrimo vieta, o Pacas, norėdamas išardyti nelabųjų pamėgtą vietą, pastatė čia vienuolyną. Savo 1664 m. vienuolynui užrašytoje fundacijoje K. Z. Pacas minėjo tik pamaldžius vienuolyno kūrimo aspektus, pats mielai Pažaislyje viešėjo statybų metu.
Pažaislio architektūrinis ansamblis | Kęstučio Stoškaus nuotr., 2004 m.
Pažaislio architektūrinis ansamblis iš šiaurės pusės | Kęstučio Stoškaus nuotr., 2004 m.
Meistriška sienų tapyba suklaidino švedų karalių
Paskalų sulaukė ir ansamblio meninis interjeras. XIX amžiaus I-osios pusės keliautojas literatas Vladislovas Sirokomlė pasakojo, kad vienuolyno patalpose tebesanti švedų karaliaus Karolio XII bato palikta dėmė.
XVIII amžiaus pradžioje šis lankėsi Pažaislyje, sužvarbo, užėjo į vienuolyną ir pamatė prie sienos besikūrenusį židinį. Apsidžiaugė, priėjo arčiau. Tačiau nusivylė, nes pastebėjo, kad tai tik ant sienos nutapyta degančios židinyje ugnies imitacija. Purvinu batu taip spyrė, kad žymė dar po šimto metų buvo matoma. Tokioms legendoms sėkmingai plisti padėjo kalbos apie puikų meninį ansamblio įrengimą, o šių legendų kertinė ašis – puiki sieninė tapyba vienuolyne, apgavusi ir švedų karalių.
Nematyta šiuose kraštuose architektūra paskatino pasakojimą, kad vienuolyną statė toks italas Ludovico Fredo, kuris vėliau įstojo į vienuolyną, čia mirė ir buvo palaidotas. Tokia versija vėliau buvo perimta ir Pažaislio tyrinėtojų bei, kaip rimtai paliudyta, cituota iki XX a. vidurio. Iš tikrųjų nėra žinomas nei vienas kamaldulis vienuolis architektas, o statybos darbams samdomais architektais (kurių dirbo bent keli) rūpinosi pats fundatorius. Tikrai žinoma, kad vienuolyne buvo tūlo architekto portretas (dabar neišlikęs), o tai, matyt, sukėlė kalbas, kad jis – vienuolis.
Mitais apaugusi vienuolių kasdienybė
Pažaislio architektūrinis ansamblis. Bažnyčios bokšto fragmentas iš pietų pusės. | Kęstučio Stoškaus nuotr., 2004 m.
Nemažai kalbų sukėlė ir paslaptinga atsiskyrėlių kamaldulių vienuolija. Buvo pasakojama, kad tarp savęs nebendraujantys vienuoliai sutikę vienas kitą tik teištaria „memento mori“ („atmink, kad mirsi“), miega celėse padėtuose karstuose, po galva pasikišę plytą.
Kamaldulių vienuolijos nuostatai buvo griežti, propagavo atsiskyrėlišką gyvenimo būdą, taigi sklandžiusios kalbos buvo perdėtos. Vienuoliai kelis kartus per dieną susitikdavo bendroms pamaldoms, bendrai dirbo vienuolyno darbus, jiems buvo numatytas laikas paskaitoms ir bendravimui, vienuolyne buvo priimami svečiai, slaugomi ligoniai. Tačiau vienuoliai akcentavo susimąstymą ir pasišventimą maldai, todėl apmąstymai apie amžinybę buvo jų mąstymo ir pašnekesių dalis.
Ant saulės laikrodžio išliko lotyniškas įrašas: „Sic memor occasus sole cadente tui“ („Saulei leidžiantis atmink, kad nusileis ir tavo saulė“). Buvo pasakojama, esą vienuolyno varpinės bokštas toks aukštas todėl, kad tai vienintelė vieta, iš kur niekur neišeinantys vienuoliai gali pasižvalgyti po pasaulį.
Stebino ir tai, kad kamalduliai nevalgė mėsos. Literatas Julijus Ursinas Niemcevičius XIX a. pradžioje tikino matęs priplėkusio vandens sklidinus indus, kuriuose vienuoliai, nevalgantys mėsos, augino maistui vėžlius. Konkrečiai nei apie vėžlius, nei apie jūrų gėrybes reguloje nieko nebuvo rašoma, tik trumpai nurodoma nevalgyti „jokių keturkojų, dvikojų ir paukščių“. Tačiau dar iki šiol vedžiojant po vienuolyną kartais pasigirsta iš XIX a. vidurio mus siekianti istorija, kad dekoratyviniuose šuliniuose, bažnyčios šventoriuje, vienuoliai maitino ir augino vėžlius, kuriuos paskui valgydavo…
Mindaugas Paknys
Šis tekstas originaliai publikuotas kaip Vilniaus universiteto projekto „Orbis Lituaniae“ dalis. Daugiau iliustruotų pasakojimų apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją, jos gyventojų kasdienybę, iššūkius ir atradimus skaitykite čia. Vilniaus Universiteto parengtai informacijai taikoma CC BY licencija.
