Maestro Hermanas Perelšteinas 1969 m. | Michailo Rebio / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Lietuvos muzikos pasaulyje gerai žinomo berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ skirtingas kartas jungia bendra būsena – buvimas ąžuoliukais. Dažnai pabrėžiama, kad į šią sąvoką telpa ne tik muzikavimas, repeticijos ir koncertai, choro veikla peržengia tradicinio muzikinio lavinimo ribas. Tokio kelio pradžią chorui nutiesė maestro Hermanas Perelšteinas (1923–1998), apie kurį daugiau pasakoja knygą „Šefas“ pristatęs Darius Krasauskas.

D. Krasauskas teigia, kad autentiškų pasakojimų ir tokios medžiagos, kuria būtų galima pagrįstai remtis, yra nedaug. Pagrindiniai šaltiniai – tai garso įrašai garsajuostėse, daryti jau atgavus nepriklausomybę, kai H. Perelšteinas tris kartus buvo grįžęs į Vilnių iš Niujorko. Viešnagės metu jis susitikdavo su mokytojais, draugais, „Ąžuoliuko“ dainininkais. Dalis tų susitikimų buvo įrašyti diktofonu į senąsias ir šiandien išlikusias kasetes. D. Krasauskas pasakoja, kad šiuose įrašuose H. Perelšteinas pasakoja apie viską – apie tremtį, gyvenimą Amerikoje, vaikystę, paauglystę, „Ąžuoliuką“ ir kitus dalykus.

Muzika – antraplanis vaidmuo

D. Krasauskas pasakojimą apie maestro pradeda sakydamas, kad meno, muzikos žmonių kelias dažnu atveju būna nulemtas jau vaikystėje, tačiau šiuo atžvilgiu H. Perelšteinas yra kitoks. „Jo tėvai nebuvo profesionalūs muzikai. Dabartine kalba šnekant, tėvas buvo verslininkas, prekybininkas, o mama – namų šeimininkė. Tai buvo turtingi žmonės, mama galėjo sau leisti ilgai niekur nedirbti ir rūpintis namais, savišvieta, vaikų švietimu. Hermanas buvo jaunesnysis sūnus, turėjo penkeriais metais už save vyresnį brolį Dovydą. Gyvenant Kaune abu vaikai gavo puikų išsilavinimą, mokėsi gimnazijose“, – pasakoja D. Krasauskas.

Knygos apie H. Perelšteiną autorius sako, kad dar būdamas trylikos jis įstojo į Kauno konservatoriją, tačiau iš tikrųjų jo paties ir tėvų nuostata buvo tapti mediku, gydytoju. Muzika jo gyvenime iš pradžių buvo tik kaip ugdymo dalis: „Žydų šeimose tėvai dažnai skatina vaikus muzikuoti. Spėju, kad panašiai buvo ir H. Perelšteino šeimoje – muzika buvo kaip išsilavinimo dalis. Jam įstojus į Kauno konservatoriją, ir dėstytojai, ir tėvai pastebėjo jo talentą.“

Matyt, paauglio galvoje taip pat buvo užgimusi mintis apie muzikinį kelią, bet, būdamas septyniolikos, nusprendė muziką studijuoti tik tol, kol baigs konservatoriją. 1940-ųjų rudenį jis įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą ir iki tremties spėjo baigti pirmąjį kursą.

Daugiau žinių apie jo vaikystę tarpukario Kaune nėra. D. Krasauskas sako, kad jau minėtuose garso įrašuose bendrame pasakojimo kontekste vaikystės prisiminimų ne tiek ir daug.

Tremtis

H. Perelšteinas su šeima pateko į pirmąją masinių trėmimų bangą: „Buvo iš anksto sudaryti inteligentų, mokytojų, verslininkų sąrašai. 1941-ųjų birželio 14 d. visa jo šeima buvo areštuota ir nuvežta į Kauno geležinkelio stotį, kur tėvas buvo atskirtas nuo mamos ir sūnaus. Vyresniajam sūnui Dovydui pasisekė, nes likus keleriems metams iki trėmimų jis išvyko studijuoti į Londoną, o toliau mokytis ir gyventi persikėlė į Niujorką.“ Birželio 14-oji H. Perelšteinui reiškė prasidėjusį ir 15 metų truksiantį tremties etapą.

D. Krasauskas sako, kad pirmieji keleri metai tremtyje buvo košmariški: „Apie jokius muzikinius interesus, kaip juos patenkinti ar ko nors siekti, negalėjo būti nė kalbos, nes žmonės rūpinosi kur kas paprastesniais dalykais – kaip gauti kriaukšlę duonos ir išgyventi.“ Pirmus metus tremtyje Hermano šeima gyveno Altajuje, po to jiems teko persikelti toliau į šiaurę, už poliarinio rato, kur praleido antruosius tremties metus.

„Tai buvo be galo sunkūs metai, tarp daugelio mirusiųjų pateko ir H. Perelšteino mama. Jo tėvas buvo atskirtas, ištremtas į Uralo kalnuose buvusį lagerį. Ten kartu su kitais žymiais Lietuvos žmonėmis buvo apkaltintas esą suformavęs antitarybinę organizaciją, kurios tikslas buvo sukelti riaušes ir maištą lageryje, pabėgti, prisijungti prie nacių ir kartu su jais kovoti prieš sovietų valdžią Lietuvoje. Tai vienas iš daugybės sovietinės teisėsaugos sukurtų absurdų. Nesunku nuspėti, kad už tokius kaltinimus H. Perelšteino tėtis buvo sušaudytas“, – pasakoja D. Krasauskas.

Hermano Perelšteino paso nuotrauka | Nežinomo autoriaus / Kauno regioninio valstybės archyvo nuotr.

Muzika, padėjusi išgyventi

Paties Hermano likimas po pirmųjų metų tremtyje pradėjo lengvėti: „Jis gavo galimybę išvykti į kiek didesnį miestelį – Tiksį. Ten tapo vietinės mokyklos mokytoju. Jo gyvenimas iš karto netapo geresnis, sotesnis ir šiltesnis, tačiau nebeliko kasdienės grėsmės mirti iš bado. Net tremtiniai, dirbę pedagoginį darbą, gaudavo šiek tiek daugiau pinigų, galimybių įsigyti būtiniausių maisto produktų – duonos, kruopų, sviesto.“ Tiksyje H. Perelšteinas mokytojavo ketverius metus, užsitarnavo puikią reputaciją. D. Krasauskas sako, kad išlikusiose tarybinėse jo charakteristikose aprašomas gražus bendravimas su moksleiviais, saviveiklų ir būrelių kūrimas. Net tremtyje jis rado galimybę per darbą su vaikais, spektakliukų jiems statymą ir padainavimus prisiliesti prie kultūros.

Pirmą kartą rimčiau susidurti su muzika jam teko po ketverių metų mokytojavimo Tiksyje išvažiavus į Jakutską, kur įsidarbino muzikos srityje – mišriojo choro koncertmeisteriu. D. Krasauskas mano, kad būtent čia jis pradėjo rimčiau galvoti apie muzikinį kelią: „Ten turėjo ir kitų pedagoginių darbų, bet, spėju, kad šiuo atveju muzika buvo svarbiausias motyvas, leidęs jam suvokti, jog galbūt muzika yra jo kelias. Tai tik spėjimas, nes gyvenant Jakutske studijuoti muzikos jis negalėjo – ten tiesiog nebuvo jokios mokyklos. Todėl vietiniame pedagoginiame institute studijavo biologiją ir chemiją, bet dirbo muzikinį darbą. Taigi, šie metai buvo tokie dvilypiai.“

Maestro Hermanas Perelšteinas su choru. | Algimanto Brazaičio / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Sugrįžimas

D. Krasauskas sako, kad 1956 m. vasaros pradžioje iš tremties sugrįžęs H. Perelšteinas pateko į jam svetimą Vilnių: „Neturėjo nei pinigų, nei dokumentų, tik, kaip pats sakė, su šuns popiergaliu – tremtiniui išduodamu pažymėjimu, kuris nesuteikė teisės nei įsidarbinti, nei pretenduoti gauti butą.“ Pirminis leidimas buvo išduotas Vilniuje pasilikti vos trims mėnesiams. D. Krasauskas pasakoja, kad čia jam padėjo dar nuo tarpukario laikų jo šeimą pažinojęs Kipras Petrauskas. Tuo metu jau žinomas operos solistas ir gana rimtas sovietinės valdžios valdininkas padėjo H. Perelšteinui likti Vilniuje ir nebesugrįžti į Sibirą.

Maestro Hermanas Perelšteinas 1977 m. | Bernardo Vasiliausko / Dariaus Krasausko asmeninio archyvo nuotr,

Maestro Hermanas Perelšteinas 1977 m. | Bernardo Vasiliausko / Dariaus Krasausko asmeninio archyvo nuotr,

Vilniuje pasodintas „Ąžuoliukas“

Persikėlęs į Vilnių, H. Perelšteinas su savimi atsigabeno nemenką darbo su choru Jakutske patirtį ir dvejus metus studijų muzikos technikume Sverdlovske (dabartiniame Jekaterinburge). D. Krasauskas pasakoja, kad grįžęs į Lietuvą H. Perelšteinas apsigyveno pas giminaitį Vilniuje ir iš karto padavė dokumentus stoti bei neakivaizdiniu būdu studijuoti chorinį dirigavimą tuometinėje konservatorijoje, dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Bebaigdamas paskutinius neakivaizdinių choro dirigavimo studijų metus, H. Perelšteinas jau buvo įkūręs berniukų chorą „Ąžuoliukas“, kuris tuo metu vadinosi Vilniaus automatinės telefonų stoties klubo berniukų choru.

D. Krasauskas sako, kad su „Ąžuoliuko“ įkūrimu yra susijusi legenda: „H. Perelšteino paauglystės metais į Kauną buvo atvažiavęs labai garsus ir vienu geriausių pasaulyje vadinamas Vienos berniukų choras, koncertavęs čia kelis kartus. Viename iš tų koncertų su tėvu lankėsi ir H. Perelšteinas. Pats yra sakęs, kad koncertas jam paliko didžiulį įspūdį, todėl gimė legenda, jog prisimindamas nuostabų choro skambesį H. Perelšteinas pats užsimanė vadovauti taip dainuojantiems berniukams – dėl to jis įkūrė „Ąžuoliuką“. Bet tai informacija, kurios neįmanoma patikrinti.“

Geriausio Lietuvos choro vadovas

D. Krasauskas, daug bendravęs su įvairių kartų ąžuoliukiečiais, sako, kad, žiūrint iš dabarties perspektyvos, H. Perelšteinas buvo gana kontroversiškas vadovas: „Ne vienas vyresnis ąžuoliukietis yra prisipažinęs, kad vadovas yra ne kartą gerokai pliaukštelėjęs per veidą. Tačiau, kaip patys „nukentėjusieji“ sako, visada žinodavę, už ką. H. Perelšteinas taip darydavo už rimtus nusižengimus, pavyzdžiui, kai vaikas nieko neatsiklausęs ir nepranešęs eina maudytis Šventojoje į jūrą. Kitą vertus, tai buvo labai geros širdies ir jautrus vadovas savo berniukams.“

D. Krasauskas mano, kad galbūt čia ir yra didysis paradoksas – tai buvo vadovas, mylintis savo vaikus, bet retkarčiais suduodantis jiems per žandą. „Tai buvo reiklus sau ir kitiems, plačių pažiūrų, nemenkos erudicijos žmogus. Savo pasaulėžiūrą ir meno, grožio suvokimą bandė perteikti vaikams, organizuodavo sekmadienines pamokas, skirtas ne dainavimui, o muzikos klausymuisi. Tų pamokėlių metu vadovas pasakodavo apie kompozitorius ir jų kūrinius“, – apie netradicinį H. Perelšteino mokytojavimą kalba D. Krasauskas.

Jis atkreipia dėmesį, kad dėl savo žydiškos prigimties H. Perelšteinas gebėjo spręsti ir su pinigais, parama ar kita pagalba chorui susijusius klausimus, ir nuo to nukentėti: „Pats yra ne kartą sakęs, kad visi jo uždirbti pinigai konservatorijoje ir „Ąžuoliuke“ dažniausiai būdavo skiriami įvairiausioms choro reikmėms, kasdieniams poreikiams. Sovietiniais laikais buvo susiduriama su daug techninių problemų, o joms spręsti reikėjo nemažai pinigų.

Daug H. Perelšteiną pažinojusių žmonių pažymi jo talentą įtikinamai kalbėtis su įvairiausio rango valdininkais. Kita vertus, žydiškumas jam ne kartą galėjo pakišti koją, nes Sovietų Sąjungoje egzistavo nerašyta antisemitinė nuostata. H. Perelšteinas kaip žydas ir tremtinys turėjo dvigubą neigiamą žymę savo biografijoje. Atsirasdavo žmonių, sakančių, kad „Ąžuoliukui“ – geriausiam Lietuvos chorui – privalo vadovauti ne žydas, o lietuvis. Su tokia neapykanta jis susidurdavo ir konservatorijoje, kur tiesioginis jo viršininkas žemindavo ir jį patį, ir jo studentus, net trukdydavo jiems išlaikyti egzaminus. Tai turėjo būti nepaprastos vidinės tvirtybės žmogus.“

Repeticija | Nežinomo autoriaus / choro „Ąžuoliukas“ archyvo nuotr.

Oficialus Lietuvos reprezentacinis muzikos kolektyvas

D. Krasauskas sako, kad ankstyvojo „Ąžuoliuko“ istorija kiek netikėta. Per pirmuosius trejus–ketverius choro gyvavimo metus H. Perelšteinas nuo vienbalsių dainelių sugebėjo pasiekti ne pasaulinį ar geriausią lygį Lietuvoje, bet tam tikru gandu tapusį lygį. Gandas apie berniukų chorą pasiekė net Maskvą: „Ąžuoliukui“ skaičiuojant penktus metus, iš Maskvos į Vilnių jo pasiklausyti atvažiavo tuometinis Maskvos konservatorijos rektorius. Iš koncerto jis išsivežė puikų įspūdį. Garsas apie „Ąžuoliuką“ Lietuvos ribas peržengė būtent dėl šio rektoriaus atsiliepimų.“

Kai žinia apie berniukų chorą pradėjo plisti plačiau už Lietuvos ribų, prasidėjo choro gastrolės po tuometines sovietines respublikas. D. Krasauskas pasakoja, kad choras ne sykį dalyvavo įvairiuose renginiuose kaip Lietuvai atstovaujantis kolektyvas: „Beje, „Ąžuoliukas“ buvo vienas iš penkių oficialiai pripažintų Lietuvos reprezentacinių muzikos kolektyvų. H. Perelšteinas labai tikslingai siekė choro kokybės, repertuaro įvairovės, europinio lygio. Sakyti, kad tai buvo visame pasaulyje žinomas kolektyvas – per drąsu, bet kad Europoje jis būtų galėjęs varžytis su geriausiais kolektyvais – tikriausiai taip.“

Choras „Ąžuoliukas“ prieš išvykdamas į Prancūziją. | Marijono Baranausko / choro „Ąžuoliukas“ archyvo nuotr.

Pirmosios repeticijos ir koncertai

„Pirmosios choro repeticijos vyko Vilniaus ryšių klube, kuris buvo dabartinėje Dominikonų gatvėje. Ten choras praleido pirmuosius vienus savo metus. Po metų persikėlė į Mokytojų namus – ši vieta ilgam tapo choro namais, ąžuoliukiečiai čia iki pat šių dienų. Pirmosios repeticijos data nėra žinoma, bet tai įvyko 1959 m. rugsėjo viduryje, pabaigoje arba spalio viduryje“, – sako D. Krasauskas.

Praėjus pusei metų nuo pirmosios choro repeticijos, sausio 6 d. Vilniaus automatinės telefonų stoties klubo berniukų choras pirmą kartą žengė į sceną. D. Krasauskas užsimena apie kai kur minimą faktą, kad tą koncertą tiesiogiai filmavo televizija, tačiau jis pats, rengdamas knygą apie H. Perelšteiną, sakosi neradęs jokių tai įrodančių šaltinių. „Pirmasis koncertas nebuvo itin svarbus choro likimui. Ne muzikine, bet biurokratine prasme svarbesnis choro pasirodymas buvo kažkokiame valdininkų susirinkime. Svarbiausia buvo tai, kad šiame pasirodyme chorą išgirdo kultūros ir švietimo ministrai. Per tai choras pelnė žinomumą valdžios sluoksniuose. Vėliau tai pravertė tariantis dėl įvairių dalykų ir renginių, pavyzdžiui, vasaros stovyklos, kurios su itin retomis išimtimis vyksta kiekvieną vasarą iki pat šių dienų“, – pasakoja pašnekovas.

Išvykimas

1979 m. spalio mėnesį H. Perelšteinas emigravo. „Formaliai jis vyko į Izraelį, o iš tiesų iškeliavo į Niujorką. Tai susiję su sovietine biurokratija. O emigracijos priežasčių įvairiems žmonėms skirtuose laiškuose jis nurodo bent aštuonias. Tai buvo antisemitizmas, nuovargis po ilgo ir sunkaus kasdienio darbo su choru, stiprus neigiamas spaudimas konservatorijoje“, – apie H. Perelšteino pasirinkimą išvykti iš Lietuvos pasakoja D. Krasauskas.

Jis drąsiai teigia, kad didžiausias skausmas išvykstant H. Perelšteinui buvo palikti „Ąžuoliuką“: „Kiek teko skaityti laiškų, rašytų įvairiems žmonėms, beveik visur „Ąžuoliukas“ minimas kaip brangiausias kūdikis, kurį teko palikti. Kad berniukų choras jam tebebuvo svarbus jau gyvenant Niujorke, įrodo ir tai, kad jau antraisiais emigracijos metais jis ten taip pat subūrė berniukų chorą. Tačiau pasirodė, kad kapitalistinė aplinka kur kas mažiau tiko mėgėjiškam muzikavimui. Nepaisant to, tas choras gyvavo ketverius metus iki H. Perelšteiną ištikusio infarkto, po jo jis dirbti nebegalėjo.“

Maestro Hermanas Perelšteinas savo bute Niujorke. | Algimanto Žižiūno / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Atminimas, gyvas tekstuose

H. Perelšteino atminimas Lietuvoje įprasmintas tik Vilniuje, kur dar 1979 m. buvo pasodintas ąžuolas prie Lietuvos nacionalinio muziejaus ir paminklo Mindaugui, ten taip pat yra ir memorialinė lentelė. Didesnė memorialinė lenta yra ant buvusių Mokytojų namų sienos. Taip pat visai neseniai Vilniaus filharmonijoje buvo atidengtas bareljefas, skirtas H. Perelšteinui. D. Krasauskas prisimena ir 1994 m. gero maestro draugo, buvusio švietimo viceministro Vytauto Jakilaičio išleistą knygą H. Perelšteino garbei. 2022 m. lapkričio pradžioje pasirodė ir paties pašnekovo knyga apie „Ąžuoliuko“ įkūrėją ir vadovą – „Šefas“.

„Pirmosios knygos „Mes iš „Ąžuoliuko“. Vieno choro istorijos“ turinys lengvesnis – tai buvo ąžuoliukų pasakojimai apie tai, kas buvo smagu, linksma, netikėta dalyvaujant „Ąžuoliuke“. Vyresnės kartos ąžuoliukiečiai dažnai minėdavo H. Perelšteiną. Ir man ėmė kirbėti mintis, kad tai yra didelio masto asmenybė, nusipelniusi tekstinio įprasminimo. Ši mintis iš pradžių mane šiek tiek nupurtė, nes atrodė, kad prie didelės asmenybės labai sunku prisiliesti. Tačiau daugiau patyrinėjus ir pasidomėjus ta baimė ėmė nykti. Ji visiškai pranyko, kai suradau jo tremties dokumentus. Tada supratau, kad apie tą žmogų noriu parašyti plačiai. V. Jakilaitis savo knygoje apie tremtį rašė labai nedaug, remdamasis tik kitų žmonių pasakojimais, o mano rankose atsidūrė visas pluoštas dokumentų, kurie man papasakojo, kaip jam sekėsi gyventi visus tuos sunkius penkiolika metų tremtyje“, – apie knygos „Šefas“ sumanymą pasakoja jos autorius.

D. Krasauskas sako, kad rengti tokią knygą nebuvo paprasta, nes nuo pirmo interviu iki knygos išspausdinimo praėjo šešeri metai kruopštaus ir kone kasdienio darbo, išskyrus kelerius pandemijos išbrauktus metus: „Man tai buvo labai įdomu. Bedirbamas supratau, kad tai, ką tuo metu dar rašiausi į juodraščius, yra nauja ne tik man, bet ir visiems ąžuoliukams arba pažinojusiesiems H. Perelšteiną. Toks naujovių atradimas vedė į priekį.“

Knygos autorius juokauja, kad šešerius metus kasdien bendravo su H. Perelšteinu, kartais priversdamas su juo bendrauti ir savo artimuosius. Per šį laiką D. Krasauskas suprato, kad H. Perelšteino gyvenimas gali būti suprastas kaip pamoka pasiryžti siekti užsibrėžtų tikslų, nepaisant sunkumų, kai šlovė ir geri įvertinimai netampa esminiu motyvu judėti į priekį.

Už pagalbą rengiant vaizdo pasakojimą dėkojame žurnalistui Dariui Krasauskui, VšĮ berniukų ir jaunuolių chorui „Ąžuoliukas“ ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui.

Dariaus Krasausko knygą „Šefas“ apie Hermaną Perelšteiną rasite azuoliukas.lt.

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.