pixabay.com nuotr.

Jei dabar būtų vasario mėnesis, šiuo metu Venecijos mieste skambėtų muzika, tūkstančiai žmonių slėptųsi po įspūdingomis kaukėmis ir kostiumais, o miesto gatvėse tvyrotų kiek paslaptinga atmosfera. Kitaip tariant, miestas ir jo lankytojai pasinertų į maždaug dvi savaites trunkančią šventę – Venecijos karnavalą, tapusį neatsiejama miesto tapatybės dalimi. Šis spalvingas renginys, anksčiau laikytas šiek tiek nepadoriu, tebetraukia tūkstančius lankytojų, dažnai jiems net nepastebint, kad šimtus metų skaičiuojančios tradicijos kalba ne tik apie nesuvaldomą šėlsmą, bet ir turtingą istoriją, karus bei maištą prieš įvairius suvaržymus.

„Laba diena, gerbiama Kauke“, arba paini karnavalo atsiradimo istorija

Istorikams iki šiol sunku tiksliai pasakyti, kada ir kodėl atsirado Venecijos karnavalas. Įvairūs persirenginėjimai, kaukių dėvėjimas buvo būdingi jau senovės romėnų ir graikų šventėms. Manoma, kad švenčiant Sturnaliją (o vėliau ir krikščioniškasias šventės versijas), buvo ne tik naudojamos kaukės, bet ir apsikeičiama socialinėmis rolėmis – vergai būdavo sodinami prie bendro stalo, o jų šeimininkai jiems patarnaudavo. Viena  legendų pasakoja, kad Venecijos karnavalas galimai prasidėjo 1162 m. po karinės Venecijos respublikos pergalės prieš Akvilėją, kuomet žmonės, švęsdami laimėjimą, susirinko šokti Šv. Marko aikštėje. Visgi šią informaciją galimai paneigia dožo Vitale Falier rašytas dokumentas, kuris pasakoja apie Venecijoje vykusius pasilinksminimus ir juos pirmą kartą pavadina „karnavalu“ dar 1094-aisiais – kone šimtu metų anksčiau nei legendoje minima pergalė! Nors istorikai ginčijasi dėl tikrosios Venecijos karnavalo atsiradimo istorijos ir priežasčių, niekas negali paneigti, kad šventė tikrai egzistavo bent jau nuo XIII amžiaus – tai liudija oficialus dokumentas, karnavalą skelbiantis valstybine švente. XIII amžiaus rašytiniai šaltiniai suteikia ir kiek daugiau informacijos apie kaukių dėvėjimą… Tiksliau tariant, apie draudimus persirenginėti ir slėpti veidus. Panašu, kad jau tuomet venecijiečiai mėgdavo persirenginėjimą, tačiau neretai tai tapdavo grėsme visuomenės ir valdovų saugumui. Dėl kaukių būdavo sunku nustatyti nusikalstančiųjų, maištaujančiųjų ar tiesiog nepaklūstančiųjų tuometinėms normoms tapatybes. Kaukėtiems žmonėms buvo draudžiama užsiimti lošimu (apskritai lošti buvo leidžiama tik tam tikrų švenčių metu) arba lankytis vienuolynuose.

Venecijos karnavalas| Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

„Laba diena, gerbiama Kauke“, – tokiais žodžiais būdavo kreipiamasi į Venecijos karnavalo dalyvius, po įspūdingomis kaukėmis ir kostiumais slepiančius savo tapatybę, socialinę padėtį ir lytį. Į klausimą, kodėl venecijiečiai taip mėgo kaukes ir persirenginėjimą, dažniausiai atsakoma vienbalsiai. Klasių hierarchija, socialinė atskirtis ir „deramas“ ar „nederamas“ gyvenimo būdas stipriai varžė tuometinių žmonių gyvenimus. Visiškas anonimiškumas leido pamiršti įsigalėjusias normas, sunaikindavo bet kokią hierarchiją ir prie vieno stalo pasodindavo tiek valstiečius, tiek aristokratus. Utopiniame karnavalo pasaulyje netrūkdavo ir amoralių pasilinksminimų bei meilės istorijų, ir aršios kritikos valdantiesiems – neretai kaukėtieji šventės dalyviai viešai pašiepdavo valdžios atstovus. Vis dėlto nors valdantieji ir gaudavo nemalonios kritikos, jiems karnavalas irgi buvo naudingas – apsaugodavo nuo galimo maišto, visuomenei bent trumpam laikui suteikdavo džiugesio, leido lengviau pakelti griežtas taisykles.

Skirtingais laikmečiais minimos ir skirtingos festivalio datos. Manoma, kad anksčiau šventės prasidėdavo netgi spalio mėnesį ir tęsdavosi iki pavasario. Vis dėlto vėlesniais metais bažnyčios nurodymu karnavalas baigdavosi prieš Gavėnią. Bažnyčia karnavalą traktavo kaip nešvankų ir nedorybingą, tad tam tikrus šventės akcentus stengėsi apriboti, o karnavalą įspausti į griežtus rėmus.

XVII-XVIII a. karnavalas jau buvo garsus ir už Venecijos ribų, jis tapo neatsiejama miesto įvaizdžio dalimi, o į šventę neretai plūsdavo ir minios svetimtaučių. Manoma, kad tuometinių karnavalų metu jau būdavo įsikūrusios įvairios kostiumų ir kaukių parduotuvės, aikštėse pasirodymus rengdavo akrobatai ir žonglieriai bei aukšto lygio teatro trupės.

pixabay.com nuotr.

Deja, 1797 m. kritus Venecijos Respublikai, iš aikščių ilgiems metams pasitraukė ir pats karnavalas. Bijodami galimų perversmų, prancūzai, o vėliau ir austrai, karnavalo linksmybes uždraudė. Visgi tradicijos gyvavo ir toliau – venecijiečiai apie uždraustus pasilinksminimus pasakodavo savo savo vaikams, o mažesnėse Murano ir Burano salose karnavalas tebevykdavo. Praėjus kone dviems šimtams metų po Venecijos karnavalo draudimo, 1979-aisiais, nuspręsta šventę atgaivinti. Skaičiuojama, jog Venecijos karnavaluose kasmet dalyvauja apie 3 milijonai žmonių, rengiama šimtai pasirodymų, į vieną įspūdingą renginį supinamos senos ir naujos tradicijos.

Kaukės: į kokius veikėjus įsikūnijama ir kodėl?

Tuo, kad karnavalo metu venecijiečiai tikrai nešiodavo kaukes, neleidžia suabejoti anksčiau aptarti rašytiniai dokumentai. Visgi kaukes venecijiečiai noriai nešiodavo ir kitomis progomis. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad venecijiečiams slėpti veidus buvo leidžiama net 6 mėnesius per metus! XVIII amžiuje tam tikrose vietose nešioti kaukes būdavo netgi privaloma, pavyzdžiui, ištekėjusioms moterims būdavo liepiama prisidengti veidus einant į teatrą, taip saugant šeimos garbę. Kaukės buvo dėvimos ir įvairių oficialių švenčių, pokylių metu. Šiandien karnavalui būdingos kelių rūšių kaukės.

„Bauta“ – taip vadinamas venecijiečių itin pamėgtas kostiumas, sudarytas iš visą veidą dengiančios baltos kaukės, juodo apsiausto ir juodo galvos apdangalo. Juo venecijiečiai rengdavosi įvairiomis progomis. Ši apranga buvo būdinga vyrams, tačiau nereikia pamiršti, kad, slepiant savo tapatybę, visais kostiumais galėdavo vilkėti ir moterys.

Karnavalo kaukės. | unsplash.com nuotr.

Visgi moterys dažniausiai rinkdavosi kiek kitokias kaukes, vadinamas „Moretta“. Tradiciškai jos būdavo apvalios formos ir juodos spalvos. Papildomai moterys jas puošdavo įvairiais šydais ir priderindavo galvos apdangalus. Šios kaukės dengdavo ir jas nešiojančiųjų burnas, todėl ilgainiui buvo padarytas specialus mygtukas, galėdavęs atverti kaukės „lūpas“ ir leisdavęs paprasčiau bendrauti.

Tikriausiai daugelis yra matęs ir „Medico della peste“ kaukę, kuri savo ilga nosimi primena snapą. Ši kaukė atsirado Prancūzijoje ir buvo nei kiek nesusijusi su karnavalu. Tokie veido apdangalai buvo naudojami maro metais, siekiant apsisaugoti nuo užkrato. Šis ankstyvasis „respiratorius“  buvo pripildomas įvairių žolelių, prieskonių ir gerą kvapą skleidžiančių augalų. Šios kaukės venecijiečiams buvo itin aktualios, nes miestas ne sykį išgyveno didžiulius maro protrūkius, nusinešusius tūkstančius gyvybių.

„Arlekino“ kaukė buvo pasiskolinta iš itališkosios komedijos. Jai būdinga dirbtinė šypsena, spalvoti drabužiai, kabantys varpeliai ir plunksnos. Tradiciškai Arlekino personažas būdavo įsimylėjęs Colombiną – dar vieną karnavalo veikėją. Pastarosios kaukė dažniausiai dengia tik pusę veido, yra pagražinama aukso, sidabro spalvomis ir plunksnomis.

Kaip festivalis atrodo šiandien?

Šių dienų Venecijos festivalis susideda iš didžiulės oficialios programos, numatančios kultūrinius, muzikinius renginius, eisenas ir kitas veiklas, nuolat organizuojami ir privatūs vakarėliai bei šventės, į kuriuos patenka tik išskirtiniai svečiai, o bilietų kainos neretai būna įkandamos nedaugeliui. Vis dėlto Venecijos karnavalui dažniausiai būdingi keli svarbiausi pasirodymai ir renginiai.

Vienas jų – „Angelo skrydis“, kaip manoma pirmą kartą atliktas dar XVI amžiuje. Jo metu patyręs akrobatas tarp stogų ištiesia lyną, kurį turi pereiti stebint tūkstantinei miniai. Deja, ilgus metus žiūrovus džiuginęs pasirodymas kartą pasibaigė nesėkmingai ir kuriam laikui tradicija buvo primiršta. Visgi šiandien „Angelo skrydis“ dažniausiai yra neatsiejama renginio dalis, dažniausiai atliekama pasitelkiant įvairias technikas ir kūrybinius sprendimus.

Dar vienas renginio akcentas – Marijų šventė, kaip manoma siekianti dar X amžių. Pagal venecijietišką tradiciją kasmet, sausio 31 dieną, jaunavedžių poros buvo sutuokiamos San Pietro di Castello bažnyčioje, o šia proga mieste vykdavo šventės, šokiai, būdavo ruošiamos vaišės. Dvylikai neturtingų miesto merginų taip pat buvo leidžiama susituokti, o jų sutuoktuvių išlaidos – kraičiai, apranga, papuošalai – padengiami. 973 metais, vykstant vienai tokių švenčių, į miestą įsiveržė piratai, kurie, išžudę didelę dalį šventės dalyvių, pagrobė ne tik merginų kraičius, bet ir pačias merginas. Vis dėlto venecijiečiams pavyko merginas ir turtus susigrąžinti, o šis įvykis šventei suteikė iki tol neregėtą svarbą. Ši šventė atgyja Venecijos karnavalo metu. Žinoma, poros oficialiai nebetuokiamos, tačiau pagal senąsias tradicijas renkama dvylika Venecijos merginų, kurioms tenka garbė žengti eisenoje.

Marijų šventė, Venecijos karnavalas| Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

Marijų šventė, Venecijos karnavalas| Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

Norintiems pajusti karnavalo dvasią verta atkreipti dėmesį ir į šventės skanumynus – Frittelle ir Galani. Šie desertai mena senus venecijiečių pamėgtus saldėsius, o pavasarį atsiranda ne tik Venecijos kepyklėlėse, bet ir visoje Italijoje.

Be jokios abejonės, įvairiausių tradicijų, reikšmių ir istorijos detalių yra ir kituose Venecijos karnavalo akcentuose. Niekas nesuskaičiuos ir kiek šių akcentų laikui bėgant nebeliko, kiek jų buvo pakeista kitomis, naujiems laikams aktualesnėmis pramogomis. Vis dėlto aišku tėra viena – iki šių dienų Venecijos karnavalas traukia savo žaismingumu, džiugesiu ir nevaržoma laisve, kurią užtikrina tapatybę, amžių ir lytį slepiančios kaukės, leidžiančios pamiršti kasdienius vaidmenis ir pasijuokti iš visuomenės primestų standartų.