Menininkų duetas „Pakui Hardware“ – Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda 2024 m. | Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

Straipsnis ir fotografijos perpublikuojami iš portalo bernardinai.lt. Portalui medžiagą parengė Ugnė Tulaitė.

Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos meninio dueto „Pakui Hardware“ bei tapytojos Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) paroda „Uždegimas“ sulaukė nacionalinio pripažinimo. Įtakingi kultūros naujienų portalai Lietuvos paviljoną įtraukė į rekomenduojamų geriausių paviljonų sąrašus, o pirmąją savaitę jis sulaukė 10 tūkstančių lankytojų.

Gražiausiai instaliuotas paviljonas visoje Venecijos bienalėje – štai kaip buvo apibūdinamas Lietuvos paviljonas užsienyje. „Turime prisipažinti, kad tikrai negalėjome prognozuoti tokios pozityvios reakcijos į paviljoną, kadangi bienalėje pristatomi patys stipriausi ir aktualiausi kiekvienos šalies kūrėjai. Tad informacijos, vaizdų ir patirčių tankis išties nepaprastas“, – mintimis apie patirtį Venecijoje dalinasi NERINGA ČERNIAUSKAITĖ ir UGNIUS GELGUDA.

Pokalbis su menininkų duetu „Pakui Hardware“ – apie vyraujančias nuotaikas, visuomenės mąstymą menine ir medicinine prasme bei svetimumo jausmą užsienyje, o vėliau – ir savoje šalyje.

Koks jausmas dalyvauti Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, ypač kai spaudoje teigiama, koks tai prestižas? Ar tai suteikia kokių emocijų, kai visų akys šiuo metu nukreiptos į jus?

Dalyvauti Venecijos bienalėje pirmiausia reiškia atstovauti savo šalies meno scenai. Tad tai nėra vien tik individualus pasirodymas, tai tam tikras šiandienių šalies meno procesų sustabdytas kadras. O procesai Lietuvos meno lauke išties įsibėgėję, ir meno laukas yra kaip niekad aktyvus, daugiabriaunis.

Pristatyti Lietuvos meno sceną iš tiesų buvo nepaprasta atsakomybė, kurią jautėme nuo pirmųjų minučių, sužinoję konkurso rezultatus, iki pat paviljono atidarymo vakaro. Turbūt jusime ir kelerius metus po bienalės uždarymo. Laimė, su šia atsakomybe padėjo tvarkytis darbštūs ir kantrūs projekto bendradarbiai – komisaras Arūnas Gelūnas, architektai Ona Lozuraitytė-Išorė ir Petras Išora-Lozuraitis, kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir João Laia – bei visa muziejaus komanda: projekto koordinatoriai, techninė architektė, viešųjų ryšių vadovė, technikai ir daugybė kitų specialistų. Bendromis pastangomis pavyko sukurti kokybišką prisistatymą, kurį pastebėjo ne vienas meno specialistas ir lankytojas.

Menininkų duetas „Pakui Hardware“ – Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda 2024 m. | Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

Šių metų tema – „Užsieniečiai visur“. Adriano Pedrosa, bienalės kuratorius, San Paulo meno muziejaus direktorius, šią temą įvardijo dvejopai: pirma – kad visur ir visada sutiksi užsieniečius, antra – kad žmogus sau visada užsienietis (šiuo atveju – svetimas). Kadangi, natūralu, Italijoje ar bet kur užsienyje esate užsieniečiai, ar jaučiatės svetimi antrąja prasme?

Natūralu, kad taip. Šį jausmą yra patyręs kone kiekvienas, gyvenantis šiuolaikinėje visuomenėje, kur savanoriškas ar priverstinis žmonių judėjimas tapo neišvengiama kasdienybe. Tokia žmonių apykaita yra itin reikšminga, nes būtent taip istoriškai formavosi unikalios kultūros – perimant ir dalinantis savo papročiais, amatais ar kalba. Šiandien neretai žmonių judėjimas dirbtinai tvenkiamas populistinių pažiūrų politikų, siekiančių greitai įgauti populiarumą ir galią visuomenėje, kurią dėl įvairių baimių bei pačių ekonominio nesaugumo gana lengva paveikti ir ja manipuliuoti.

Patiems teko daugybę kartų gyventi svetimose šalyse ir jaustis išties svetimšaliais, suvokiančiais, kad niekada nebūsime visaverčiai vienos ar kitos šalies gyventojai ar jų kultūros dalis. Tačiau tai nebūtinai yra vien blogas aspektas – ilgą laiką pragyvenęs svetimoje šalyje, net sugrįžęs į savo gimtąjį kraštą, jautiesi ne mažiau svetimas nei svetur. O tai leidžia kiek labiau iš šalies pažvelgti į savos visuomenės ar valstybės ypatumus, problematiką. Tai nėra lengvas buvimo būdas, bet reikalingas, jei norisi dalykus vertinti iš platesnio žiūros taško, mėginant suvokti pasaulį ir kitų akimis.

Parodos tema – „Uždegimas“ (Inflammation). Šiuo atveju kalbate apie žmogaus ir planetos kūnuose įrašytą istoriją: sistemas, kurios yra tikrosios negalavimo priežastys, užgniaužtą vidinį liepsnojimą. Kaip kilo mintis apie istoriją kalbėti kaip apie uždegimą? Ar įmanoma čia įžvelgti ir kolektyvinę ar kartų traumą?

Uždegimo tematika mus pasiekė gana natūraliai, kadangi jau keleri metai domimės šiuolaikinės medicinos, kūnų ir platesnių ekonominių ar socialinių sistemų santykiais. Ruošiantis parodai Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, ir vėliau Venecijoje, į rankas pateko Rupos Maryos ir Rajo Patelio knyga „Liepsnojantys. Gilioji medicina ir neteisybės anatomija“, kurioje autoriai nepaprastai meistriškai ir įtikinamai susieja žmogaus ir planetos kūnus per uždegimo sąvoką, parodydami, kaip esame vienas nuo kito priklausomi ir kaip kenkdami vienam darome žalą kitam. Taip jie sujungė biologiją, ekonomiką, ekologiją ir kolonializmo istoriją, kadangi, jų požiūriu, šiandienius žmogaus ir planetos uždegimus iš esmės lėmė kapitalistinio kolonializmo įsigalėjimas, atėjęs iš Europos.

Taigi savo instaliacijoje, kaip, beje, ir keliuose ankstesniuose kūriniuose, kritiškai žvelgėme į Vakarų modernybės kosmologiją, kuri grįsta skirčių produkavimu – mąstymo nuo kūno, žmogaus nuo gamtos, savo nuo svetimo. Tai leido „pagrįstą“ kito – ar tai būtų žmogus, ar gamtos resursai – išnaudojimą. Taigi uždegimų istorija – individualių, kolektyvinių ar kosminių traumų ir priespaudos istorija.

„Pakui Hardware“ ir Marijos Teresės Rožanskaitės paroda „Uždegimas“ („Inflammation“) 2024 m. Lietuvos paviljonas 60-ojoje tarptautinėje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje | Ugniaus Gelgudos nuotr.

„Pakui Hardware“ ir Marijos Teresės Rožanskaitės paroda „Uždegimas“ („Inflammation“) 2024 m. Lietuvos paviljonas 60-ojoje tarptautinėje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje | Ugniaus Gelgudos nuotr.

Galima įžvelgti kolektyvinę traumą kaip labai lietuvišką mintį – dažnai prisimename įvykusius genocidus, tremtį. Sakoma, kad šalyje likęs ir homo sovieticus mentalitetas. Ar paroda susijusi su jūsų tautybe ar istorija šiuo atžvilgiu?

Paviljone mūsų kūriniai tiesiogiai nenurodo į būtent sovietinės sistemos opresijas, veikiau jais siekiama pakviesti ieškoti kitokios kosmologijos ar prieigos prie pasaulio būdų, kurie būtų grįsti ne atskirtimi ir išnaudojimu, o susietumo atradimu ir stiprinimu. Sovietinį kontekstą svariai įvedė būtent Marijos Teresės Rožanskaitės kūriniai, pristatyti bendroje instaliacijoje paviljone. Jos tapytos scenos iš tuometinės medicinos lauko ar nerimastingi kosminiai peizažai taip pat sujungė žmogaus ir gamtos istorijas.

Marijos Teresės Rožanskaitės kūryboje taip pat galima atrasti medicinos temų, pavyzdžiui, rentgeną, vaizduojamus neuronus. Ar čia jūsų inspiracija, ar noras subendrinti dviejų menininkų darbus?

Rožanskaitės kūryba aktyviau susidomėjome jau 2018 metais, o tiesiogiai į jos kūrybą referavome dar 2020-aisiais, pristatydami instaliacijų trilogiją, skirtą virtualios medicinos ir robotinės chirurgijos temoms. Mus patraukė neprastai šiuolaikiškas menininkės gebėjimas sulieti žmogaus ir medicinos aparatų kūnus, taip pat fragmentuoti ir abstrahuoti kūnus, paverčiant individus į būsenas ar fragmentus, kuriuos tiesiog praryja įvairios medicininės žarnelės, draperijos ir įrankiai. Tad šis dialogas tikrai nėra dirbtinai išgalvotas, jis yra ilgai besitęsiančio tyrinėjimo rezultatas.

Spaudoje rašoma, kad Lietuvos paviljonas tapo iš tiesų labai populiarus – netgi rašoma, kad jis pateko į lankomiausiųjų sąrašą. Gal išgirdote ar žinote, ką mano lankytojai ar menotyrininkai apie šią parodą? Kokie komplimentai ar pastebėjimai skrieja „Pakui Hardware“?

Turime prisipažinti, kad tikrai negalėjome prognozuoti tokios pozityvios reakcijos į paviljoną, kadangi bienalėje pristatomi patys stipriausi ir aktualiausi kiekvienos šalies kūrėjai, tad informacijos, vaizdų ir patirčių tankis išties nepaprastas. Iš daugelio meno specialistų dažniausiai girdėjome komplimentus dėl instaliacijos daugiasluoksniškumo – tiek konceptualiąja, tiek vizualiąja, tiek istorinės aplinkos ir šiuolaikinio meno simbiozės prasme.

Svarbų vaidmenį suvaidino ir skirtingų kartų meninis pokalbis, drauge pristatant ir Rožanskaitės kūrybą – tokių sprendimų nacionaliniuose paviljonuose būna gana reta. Stipriai lankytojų patirtis veikė ir paviljono architektų bei šviesos dailininko Eugenijaus Sabaliausko kurta aplinka, taip pat specialiai šiai parodai mūsų sukurtas garso takelis, švelniai struktūruojantis parodos laiką ir animuojantis skulptūrų bei pačių žiūrovų kūnus.

Turbūt jūsų darbas sulaukia ir daug įvairių interpretacijų, ypač kai toks iškalbingas kūrinys? Kokios interpretacijos labiausiai dominuoja užsienyje?

Kiekvienam lankytojui paroda surezonuoja unikaliai, kadangi visi atsineša savo įkūnytas asmenines ir kolektyvines patirtis bei istorijas. Tačiau daugeliui artimas pasirodė mūsų perteiktas kūnų trapumas, sukurtas per aliuminio nervinių sistemų erdvinius piešinius bei juose pulsuojančius stiklo elementus (jis paveikiai perteiktas ir Rožanskaitės darbuose), ir siekis iš to trapumo veikiau pasisemti tam tikro įgalinimo, tam tikros prieigos prie aplinkos, kur trapumas būtų suvokiamas kaip teigiama savybė, padedanti kurti ryšius, o ne kaip kažkoks trūkumas.

Taip pat meditatyvi paviljono aplinka, garso takelis, šviesų choreografija padėjo išsiskirti iš bendro bienalės turinio, kadangi šiame paviljone buvo ne tik kritiškai žvelgiama į priespaudos išraiškas per mūsų regiono istoriją, bet ir kviečiama judėti tam tikro gijimo link.

„Pakui Hardware“ ir Marijos Teresės Rožanskaitės paroda „Uždegimas“ („Inflammation“) 2024 m. Lietuvos paviljonas 60-ojoje tarptautinėje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje | Ugniaus Gelgudos nuotr.

Jūsų pseudonimas „Pakui Hardware“ turi daug simbolių: saviironija ir atsitraukimas, kadangi jūsų asmeniniai vardai negauna tiek dėmesio, bei svetimumas, nes pavadinimą sukūrė jūsų bičiulis kuratorius. Kituose interviu minėjote, kad šis anonimiškumas suteikia absoliučią laisvę, tačiau ar nėra kokių neigiamų aspektų gyventi už kadro?

Iki šiol džiaugiamės šiuo sprendimu, nes jis vis dar neleidžia lengvai identifikuoti kūrėjų kilmės ar su savimi nešamos istorijos ar konteksto. Tai vis dar leidžia laisviau eksperimentuoti, nesitapatinti tiesiogiai su studijoje gimstančiais kūriniais, leisti jiems gyventi autonominį gyvenimą.

Daugelyje jūsų interviu girdisi techninė kalba: hibridinis peizažas, tarpusavio santykis kaip USB jungtis, kritinio mąstymo injekcija. Tačiau kalbant apie praeitį – šios kalbos nesigirdi, verčiau netgi juntamas romantiškas žvilgsnis. Koks jūsų santykis su praeitimi ir dabartimi?

Įdomus pastebėjimas – nei praeities, nei ateities neromantizuodavome. Veikiau atvirkščiai, nebent, žinoma, kalbėtume apie praeitį, kurioje vyravo Marijos Gimbutienės aprašytas Senosios Europos Deivės garbinimo kultas, lėmęs taikią ir nehierarchišką socialinę sanklodą. Tiek praeitis, tiek ateitis verta kuo akylesnio kritinio žvilgsnio, kadangi jos neišvengiamai viena kitą formuoja ir lemia. Tokias pavojingas įsivaizduojamos praeities interpretacijas, lemiančias ne tik savos, bet ir viso regiono ateitį, galime aiškiai matyti didžiosios kaimynės dabartyje. Tad savo kūryboje taip pat taikome kritinį požiūrį, kuriuo bandome narplioti įvairių sistemų ir veikėjų sąsajas bei poveikius.

Taip pat domėdamiesi kitokiomis kosmologijomis – tokiomis kaip jau minėtoji Gimbutienės aprašyta gilanija ar kitų kraštų ikikrikščioniškomis kosmologijomis ir mitologijomis, mėginame ieškoti kitokių buvimo pasaulyje būdų. Tokie istoriniai pavyzdžiai leidžia suprasti, kad šiandien vyraujančios ideologijos, hierarchijos ar ekonominės sistemos nėra kažkokia nepakeičiama neišvengiamybė, tiesiog reikia pradėti judėti paties mąstymo transformacijų link.