Raganų kalnas 1981 m. | Neringos muziejų archyvo nuotr.
Raganų kalnas – unikalus Juodkrantės medinių skulptūrų parkas po atviru dangumi, kuriame eksponuojama apie 100 Lietuvos tautodailininkų ir menininkų darbų.
Skulptūrų įvairovė
Raganų kalnas su skulptūrų ekspozicija – darnus gamtos ir žmogaus kūrinys, padalytas į dvi dalis: šviesiąją ir tamsiąją. Šviesiojoje dalyje prie plataus tako sutiksite žinomus lietuviškų pasakų veikėjus, įkūnijančius tradicines vertybes bei primenančius Kuršių nerijos istorijos akcentus. Tai milžinai Neringa ir Naglis, dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, žvejys Kastytis. Toliau kelias siaurėja, tamsėja: čia buriasi slibinai, pro pragaro vartus žengia Liuciferis bei raganos su velniais. Maršruto ilgis – 1,5 km.
Juodkrantės klimatas medžio skulptūroms nėra labai palankus. Tačiau Neringos muziejininkai įsitikinę, kad išsaugoti išskirtinį kompleksą – garbės reikalas: jau beveik du dešimtmečius čia reguliariai rengiami medžio drožėjų simpoziumai, kurių metu skulptūros rūpestingai restauruojamos.
Išskirtinis gamtos objektas
Raganų kalnas – vieta, įdomi ne vien dėl žmogaus rankomis sukurtų medžio skulptūrų. Visas kalnas, kuris atrodo tarsi būtų specialiai supiltas ekspozicijai su pasivaikščiojimų maršrutu, iš tiesų yra išskirtinis Kuršių nerijos gamtos kūrinys – 42 m aukščio ištęstos pasagos formos, vadinamoji parabolinė, kopa.
Anksčiau nuo kopos viršaus buvo matomi smėlynai, tačiau ilgainiui jos šlaitai apaugo pušimis. Tai – vienas iš nedaugelio Kuršių nerijoje išlikusių sengirės plotų. Didžioji Raganų kalno skulptūrų dalis išdėstyta aplink vaizdingąjį Eglių slėnį (vok. Tannental) – natūralų miško amifiteatrą.
Raganų kalnas 1981 m. | Neringos muziejų archyvo nuotr.
Iš užmaršties prikelta tradicija
Sukurti šioje vaizdingoje vietovėje meninę ekspoziciją po atviru dangumi XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje paskatino tuomet dar atsargus istorinės Juodkrantės praeities gaivinimas.
XIX a. Kuršių nerija dėl savo kraštovaizdžio, tuomet čia sukurtų poilsio tradicijų bei populiarumo buvo lyginama su Prancūzijos Rivjeros pakrante. Sumanių vietos gyventojų pastangomis Juodkrantė iš mažo žvejų kaimelio per kelis dešimtmečius virto europinio lygio kurortu, kurio aukso amžius tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Ji garsėjo ne vien puošniomis vilomis, maudyklomis bei gydyklomis, restoranais bei parduotuvėmis, bet ir pasivaikščiojimo takais miške.
Be to, dabar dažniau Raganų kalnu vadinamas objektas pirmiausia žinomas kaip Jono kalnas: XIX a.–XX a. pr. Mažosios Lietuvos gyventojai čia kasmet švęsdavo Jonines. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo čia susirinkdavo muzikantai ir chorai iš Tilžės, Rusnės, Klaipėdos. Pasakota, esą ypatingos atmosferos kalnas nuo neatmenamų laikų buvęs ne tik žmonių, bet ir velnių bei raganų susibūrimų vieta.
Kūrė kelerius metus
Įkvėptas pasakojimų apie Juodkrantės ir kalno praeitį, vietos girininkas Jonas Stanius sumanė atgaivinti juos skulptūrų pavidalu. 1979 m. į pirmąją kūrybinę stovyklą, kuri buvo surengta Tarptautinių vaikų metų proga, susirinkę liaudies meistrai sukūrė 25 skulptūras. Projektui vadovavo skulptorius Steponas Šarapovas ir architektas Algimantas Nasvytis. 1979–1981 m. surengti iš viso trys tokie simpoziumai, kurių metu 50 medžio meistrų ir kalvių sukūrė dar 71 skulptūrą. Įkvėpimo kūrėjai sėmėsi iš lietuvių etninės kultūros paveldo: pasakų, tautodailės.
Išsamiau apie Raganų kalną ir kitas lankytinas Kuršių nerijos vietas – Neringos muziejų interneto svetainėje www.neringosmuziejai.lt.
