D. Mikonytė. Iš Adomo Žudžio projekto „Captured surface“

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako fotografijos ir kitomis disciplinomis dirbanti kūrėja Dalia Mikonytė.

Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?

Mano kūryba yra asmeniška ir kartais sentimentali. Dažniausiai archyvuoju ir reflektuoju savo pačios gyvenimą. 2020 metų kūrinys „bust“ – atsigręžimas į onkosiurrealistinį laikotarpį, asmenines kūno ir išgyvenimo patirtis. Parodos centru buvo video darbas „bust”, sukurtas bendradarbiaujant su menininku Adomu Žudžiu, rašytoja Lina Simutyte ir kompozitore Rūta MUR. Video kūrinys buvo pristatytas ne tik parodoje, bet ir LRT laidų cikle „Indivizijos“.

Vaizdų atkūrimui jame naudota fotogrametrija ir skanografija bei medicininė fotografavimo-skenavimo technika – rentgenas ir magnetinio rezonanso tomografija (MRT).

D. Mikonytė kadras iš video „bust“

D. Mikonytė kadras is video „bust“

Kita parodos dalis – ranka pieštukais ant sienų perpieštos mano kūno tatuiruotės. Tatuiruotės iš mano nuotraukų kurtos kartu su tatuiruočių meistrėmis/menininkėmis Inga Aleknavičiūte, Egle Tamulyte ir Lina White.

Šį kūrinį perpiešiau jau tris kartus – Prospekto galerijoje Vilniuje, si:said galerijoje Klaipėdoje ir Laikinojoje M. K. Čiurlionio galerijoje Kaune.

Nuoroda į proceso video. 

D. Mikonytė. „bust“ parodos ekspozicija

D. Mikonytė. „bust“ parodos ekspozicija

Visą „bust“ projektą vainikavo knyga, kurios materialumu rūpinosi knygų dailininkas Gytis Skudžinskas. Knygos meno konkurse 2022 metais jis apdovanotas už knygos „bust“ sluoksnių gylį ir patirties įkūnijimą subtiliomis tipografinėmis priemonėmis.

D. Mikonyte knyga „bust“

2023 metais dirbau su projektu „Migle“, pristačiau parodą Vilniuje ir Stokholme. Tai kūrinys apie daugiau nei 20 metų trunkančią draugystę, turinčią literatūrinę apraišką – ranka rašomus laiškus. Parodai „Migle“ dariau kontaktinius laiškų atspaudus – fotogramas.

D. Mikonytė. Iš projekto „Miglė”

Šios formos analoginio kontaktinio atspaudo kūrimas artimas laiško rašymui ranka – tiek fotografinis, tiek popieriaus paviršius paliečiamas tiesiogiai. Bendradarbiaujant su Migle taip pat sukurtas analoginės fotografijos ciklas – fotografuota dviguba ekspozicija, taip persidengiant skirtingiems mano ir Miglės laikams ir miestams (Panevėžys, Vilnius ir Stokholmas).

D. Mikonytė. Iš projekto „Miglė”

D. Mikonytė. Iš projekto „Miglė”

Šį projektą taip pat užbaigs knyga, šiuo metu jos darbai jau eina į pabaigą. Apie parodą „Migle“ plačiau papasakoju šiame Lietuvos fotomenininkų sąjungos reportaže: Dalia Mikonyte | Migle

D. Mikonytė. Iš parodos „Miglė”

D. Mikonytė. Iš parodos „Miglė”

Man patinka bendradarbiauti su kompozitorėmis/iais, kitais menininkais, rašančiais žmonėmis. Taip pat svarbus materialumas ir medžiagiškumas – daug mąstau apie fizines priemones ir jų poreikį, dažnai pagaunu save galvojant, kad gal visgi nereikėtų kurti naujų estetiškų šiukšlių, teršti ir taip perkrauto vizualaus meno lauko. Todėl vis grįžtu prie jau sukurtų nuotraukų, asmeninių albumų ir archyvo.

Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintumėt Lietuvos menininkų bendruomenę ir ar laikote save jos dalimi?

Manau, kad svarbus balansas tarp abiejų. Man nepatinka vadintis menininke, tikslesnis apibūdinimas – meno ir kultūros darbuotoja. Manau, kad edukacija yra labai svarbi bet kokio kultūrinio darbo dalis, kaip ir gebėjimas kiekvienam paaiškinti, apie ką tavo kūriniai ir kūrybinis procesas. Aš laikau save Lietuvos meno ir kultūros bendruomenės dalimi, bet nežinau, ar visos tos bendruomenės dalys taip galvoja apie mane.

Koks jūsų santykis su lietuviškąja meno tradicija? Kurie mūsų šalies kūrėjai jus žavi labiausiai?

Dirbu su fotografijos archyvu, todėl tiesiogine prasme kasdien prisiliečiu prie lietuviškosios meno, konkrečiau –  fotografijos tradicijos. Klasikinei fotografijai jaučiu pagarbą, bet džiaugiuosi, kad fotografijos laukas šiandien yra daug atviresnis ir tarpdiscipliniškesnis, vis labiau tolstantis nuo pavargusios humanizmo tradicijos.

Kasdien susiduriu su savo partnerio Adomo Žudžio kūrybiniais procesais ir kūriniais, kartais jaučiuosi jų dalimi ir tuo pačiu labai jais žaviuosi. Džiaugiuosi, kad jis tęsia mokslus meno doktorantūroje, kur taip pat mokosi iš jau lietuviško meno tradicija tampančių kūrėjų ir teoretikų.

Esu fotografės Mildos Drazdauskaitės gerbėja – neseniai sudariau knygą „Nuotrauka atminčiai“ apie jos kūrybą. Prie šios knygos dirbome kartu su Laima Kreivyte, ją išleido VšĮ „Postidėja“. Mane ypač sužavėjo  Mildos asmeniniai albumai – su tiek kandaus humoro ir nuožmaus polėkio!

D. Mikonytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kiti mano mėgstami su fotografijos medija dirbantys menininkai, „nuobodulio estetai“– Gintautas Trimakas, Remigijus Treigys, Alvydas Lukys, Gintaras Zinkevičius. Dėl ypač kokybiškų fotografinių atspaudų ir temų – Algimantas Kunčius ir Janina Sabaliauskaitė. Man artimi Aurelijos Maknytės, Dariaus Žiūros, Dovilės Bagdonaitės darbai, Eglės Ridikaitės, Rosandos Sorakaitės, Agnės Juodvalkytės tapyba. Labai mėgstu Linos Simutytės, Virginijos Kulvinskaitės tekstus, Aistės Žegulytės, Marijos Kavtaradzės filmus.

 Ar jūsų menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką jūsų kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?

Nemanau, kad reikia idealizuoti kalbėjimo apie fundamentalias temas ar socialines problemas, ypač jei tai ir baigiasi tik kalbėjimu. Man tikrai artimos tiek feminizmo, tiek „kreivos“ temos, bet galvoju, kad kūriniuose apie jas geriau kalbėti subtiliai, netiesiogiai, užuominomis. Kiekvienas kūrinys gali atspindėti daug skirtingų temų – kuo platesnis jų spektras, tuo daugiau ir kultūrinės vertės.

D. Mikonytė iš projekto „bust“

Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis menininkui? Ar jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?

Manau, kad daugumai tenka susidurti su ne motyvacija ir tamsesniais gyvenimo periodais, nepriklausomai nuo to, ar jautiesi menininkas/menininkė. Man atrodo, kad sunkiausia yra labai intensyvus, pilnas ir kultūringas gyvenimas, verdantis ant skurdo ribos – Lietuvos kultūros ir meno darbuotojai yra labai prastai apmokami, turi dirbti per kelis skirtingus darbus ir projektus, kultūros sektoriaus finansavime yra tikrai daug spragų. Sveikintina yra iniciatyva burtis į meno darbuotojų profesinę sąjungą ir siekti oraus atlyginimo, nors panašią funkciją atlieka ir kitos kūrėjų sąjungos. Motyvuoja kitų kultūros žmonių atsidavimas ir nepasidavimas, poreikis palaikyti kokybę net ir esant gana nepalankioms kultūros politikos ar tiesiog aplinkos sąlygoms.

Kokios muzikos klausote? Kokie atlikėjai, grupės yra jūsų klausomų dainų sąrašuose? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su muzika? Ar (ir jei taip – ko?) klausote kūrybinio proceso metu? Jei jūsų gyvenimas turėtų garso takelį, kokia daina, muzikos kūrinys tai būtų?

Savo kūryboje dažnai bendradarbiauju su muzikos kūrėjais. Mano ir Adomo Žudžio projekto „Miestų studijos“ garso autorius yra Pijus Džiugas Meižis.

Video darbo „bust“ muzikinės dalies autorė – kompozitorė ir atlikėja Rūta MUR. Nemažai bendradarbiauju su kompozitoriumi Gregor Dys, esu sukūrusi jam kelis albumų viršelius, jis ne taip seniai grojo mano parodos „Migle“ atidaryme. Šiuo metu vystome su juo naują projektą, kurį planuojame pristatyti Diuseldorfe kitais metais.

Turiu didelį poreikį ieškoti naujos muzikos, kažkuo save nustebinti. Klausau gana įvairios muzikos, kolekcionuoju šiuolaikinės elektroninės muzikos vinilus. Džiaugiuosi gavusi progą juos pagroti draugų renginiuose, bet kol kas esu įrašiusi ir paviešinusi tik vieną „miksą”. Nuosekliai lankau mėgstamos muzikos koncertus, keliauju dėl jų. Paskutiniai, palikę didelį įspūdį, buvo Smerz Kopenhagoje, Kim Gordon Londone ir Death Grips Berlyne.