Kamilė Galkutė | A. Gudo nuotr.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako aktorė Kamilė Galkutė.
– Ką tau reiškia šiuolaikinis globalizacijos / skaitmeninių medijų / ekranų „triukšmo“ kontekstas ir intermedialaus meno tendencijos? Kaip visa tai atsiliepia tau ir tavo kūrybai?
– Skaitmenines medijas stengiuosi naudoti sąmoningai, kaip priemones sužinoti ką nors naujo. Tačiau į visa tai žvelgiu su tam tikru atsargumu – per ilgai sėdint prie ekranų pradeda ne tik mausti kūną, bet apima ir keista „nesusiturėjimo savy“ būsena, kai dėmesys yra visur ir tuo pačiu niekur. Prieš kelis mėnesius išbandžiau miško terapiją. Jos metu gidė pasakojo, kaip mūsų smegenys ir kūnas nedera su šiuolaikybe. Atsiranda praraja tarp itin sparčiai tobulėjančių technologijų ir mūsų, nelabai pakitusių rankiotojų, smegenų, kurioms vis dar labai svarbus paviršių lietimas, grynas oras, žalios spalvos matymas. Žinau, kad neįmanoma atsisakyti šiuolaikybės, bet tuomet stengiuosi ją naudoti saikingai.
– Ar (jei taip – kodėl?) tau svarbus tarpdiscipliniškumas? Ar skirtingų meno rūšių kūriniai papildo vienas kitą, ar konkuruoja tarpusavyje? Koks jų santykis?
– Taip, taip ir dar kartą taip! Jei atvirai, mane daug labiau jaudina šiuolaikinio meno parodos nei lankymasis teatre. Parodose man patinka interpretacijos laisvė, kai, eidama nuo vienos instaliacijos prie kitos, aš kuriu jų tarpusavio santykį, stebiu kaip skirtingi meno kūriniai toje pačioje erdvėje susijungia ar konfliktuoja. Vieni mėgstamiausių ir smalsumą žadinančių procesų buvo su šokėjais Mariumi Pinigiu, Carlos Bibiano (šokio spektaklis „Kūnai“) bei kompozitoriumi Arturu Bumšteinu (vokalinis performansas „Big Pharma“). Jaučiau, kaip bandome ieškoti naujos kalbos, kuri sujungtų aktorystę ir šokį ar garsą. Aišku, čia buvo svarbu stebėti ir jausti, ar scenoje neatsiranda pertkeliaus (juokiasi).
Kamilė Galkutė | A. Gudo nuotr.
– Kokie tavo mėgstamiausi rašytojai, mylimiausios ar didžiausią įtaką padariusios knygos (nebūtinai grožinės)? Koks tavo / tavo kūrybos santykis su literatūra? Galbūt, turi tau įsimintinų literatūrinių ištraukų, citatų, imponuojančių veikėjų? Gal net galėtum sugretinti save su vienu iš jų?
– Mėgstamiausių rašytojų daug, bet dabar į galvą šauna H. Hesse – nekintantis ir amžinas mano knygų bibliotekoje. Taip pat Laura Sintija Černiauskaitė, senovės Graikijos mitai. Didžiausia vaikystės dovana, aišku – „Hario Poterio“, „Žiedų Valdovo“ knygos. Jau suaugus labiausiai išjudino „Narcizas ir Auksaburnis“, „Moteris smėlynuose“, Ovidijaus „Metamorfozės“.
Kalbant ne apie grožines knygas, mane labai dažnai traukia filosofinės knygos, pavyzdžiui K. Saboliaus, Audronės Žukauskaitės darbai. Aišku, kartais trūksta įrankių šias knygas iki galo suprasti, bet jų pasaulio matymas ir kitokia optika labai praverčia kuriant. Pavyzdžiui, vienas įsimintiniausių potyrių mane ištiko skaitant Saboliaus pamąstymus apie O. Koršunovo „Vasarvidžio nakties sapną“. Buvo labai naudinga susipažinti ir nors šiek tiek apčiuopti, kaip spektaklį stebi ir analizuoja filosofas. Taip pat skaitau psichologijos mokslo knygas apie žmogaus elgesį. Tai, vėlgi, kitokia optika, tai žvilgsnis į žmogų iš psichologo perspektyvos. Labai patikusi knyga buvo „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramovič”, kur susijungė meno ir psichologijos optikos.
– Ar galėtum išvardinti 3-5 (arba daugiau) tau labiausiai patikusius filmus? Ar turi mėgstamų kino režisierių? Koks tavo / tavo kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, video menu?
– Labiausiai mane stebinusi meno šaka pastaruoju metu ir yra kinas. Stebiuosi ne dėl atrastų filmų (jų visada buvo, yra ir bus), bet greičiau dėl pokyčio savyje. Atrodo, kad pagaliau ne tik stebiu filmo siužetą, bet ir dalyvauju kaip aktyvus žiūrovas: klausiu, nesutinku, abejoju, skatinu. Ypatingai aktyviai kalbėjausi su filmais „Laisvadienis“, „Aštuoni kalnai“, „Samsara“, „Žydrasis kaftanas“. Studijų metais ypatingai sekdavau kokį nors vieną kino režisierių ir užsikrėsdavau jo kūryba: turėjau Yorgos Lanthimos, Xavier Dolan, Ingmaro Bergmano filmų maratonų fazes. Šiuo metu labiau seku pavienius filmus ir konkrečias dominančias temas. Tikiu, kad be kokia meno sritis yra naudinga dėl jau minėto kalbėjimosi. Kai, kaip kūrėja, analizuoju ir kalbuosi su tapybos kūriniu, instaliacija, kino filmu, mankštinu savo kūrybiškumo raumenis, skatinu vaizduotės veiklą ir taip pasiruošiu darbui su būsimais vaidmenimis.
K. Galkutė spektaklyje „Speigas“ | Asmeninio archyvo nuotr.
– Kokia kūrybinė atmosfera tau reikalinga? Ar turi tam tikrų ritualų, kurie neatsiejami nuo tavo kūrybos proceso? Kuriuo paros metu dirbi produktyviausiai?
– Į profesinį kelią žiūriu atsakingai, pastebėjau, kad mano aktoriniame kelyje mažai netikėtos sėkmės ir šiaip, pasiūlymai neateina labai lengvai. Neretai iniciatyvos turiu imtis pati, todėl man darbe svarbus susikaupimas ir aišku, susikalbėjimas su režisieriumi ir partneriais scenoje. Žinoma, daug dalykų priklauso ir nuo bendro kūrybinės grupės alsavimo. Prieš kiekvieną spektaklį turiu vis kitą pasiruošimo planelį, pavyzdžiui, prieš spektaklį „Laukys“ einu dėlioti scenos centro žymos, nes po kauke kartais sunku orientuotis, prieš „Big Pharmą“ paklausau atpalaiduojančios elektroninės muzikos, žodžiu, ritualą lemia spektaklio specifika ir nuotaika. Nesu vyturys, ryte mėgstu labiau organizacinius darbus, o į praktiką produktyviai kimbu jau po pietų.
„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke.
