Kazio Varnelio namai-muziejus. S. Samsono / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

„Albinas Elskus buvo šviesos režisūros virtuozas, kultinė asmenybė JAV vitražo pasaulyje, tačiau jis vis dar menkai žinomas Lietuvoje“, – teigia lapkričio 6 dieną Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Kazio Varnelio namuose-muziejuje atidaromos parodos „Albinas Elskus. Dangiškoji šviesa“ kuratorius doc. Žydrūnas Mirinavičius. Ši paroda – pirmoji galimybė Lietuvoje išsamiau susipažinti su išskirtinės asmenybės, atsidavusio pedagogo ir unikalaus vitražisto A. Elskaus kūryba.

Albinas Elskus (1926–2007) – dailininkas vitražistas, tapytojas, eseistas, aistringas buriuotojas. Didelę gyvenimo dalį praleidęs išeivijoje JAV, jis tapo legendine figūra ir vienu didžiausių autoritetų vitražo pasaulyje. 2000-aisiais JAV vitražo asociacijos apdovanotas už viso gyvenimo kūrybą, o jo parašytas tapybos ant stiklo vadovas „The Art of Painting on Glass“ (liet. „Tapymo ant stiklo menas“) perleistas keletą kartų ir iki šiol laikomas geriausia šio žanro studija.

Piešimas ant tapetinio popieriaus, karas ir meninių svajonių išsipildymas

A. Elskaus gyvenimo kelionė buvo panaši į kitų tautiečių, pasitraukusių iš Lietuvos, likimus. Už sunkų darbą, talentą ir atsidavimą menui jam buvo atlyginta sėkme, kolegų pripažinimu, apdovanojimais.

Būsimasis vitražistas gimė 1926 m. Kaune. Tėvas Petras Bielskis-Elskus buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas ir su šeima gyveno laikinojoje sostinėje. Dar mokydamasis gimnazijoje A. Elskus piešė ir liejo akvareles. Tuo metu buvo sunku gauti reikiamų medžiagų, tad būsimasis vitražistas piešė ant tapetinio popieriaus. Antrojo pasaulinio karo metais susižavėjęs vitražu, negalėjo jo visapusiškai mokytis.

„Nuėjęs į Meno mokyklą Kaune (Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas – red. past.), pirmiausia pamačiau anksčiau čia studijavusių mokinių padarytus vitražus. Mokytojas buvo Stasys Ušinskas. Tada sau pasakiau, jog vitražai ir yra tai, ką aš darysiu. Vitražai yra man. Tačiau dėl karo tuo metu nebuvo galima gauti spalvoto stiklo nei jokios kitos medžiagos. Visa, ką darėme, buvo ant popieriaus. Ir gana greitai mokykla buvo uždaryta“, – kultūros mecenatei ir dailėtyrininkei Beatričei Kleizaitei-Vasaris yra pasakojęs A. Elskus.

Artėjant okupacinei SSRS kariuomenei jaunas menininkas pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į JAV. Čia pradėjo karjerą didelėse vitražo dirbtuvėse Čikagoje ir Niujorke, ilgainiui įsteigė nepriklausomą vitražo studiją. Per pusę amžiaus trukusią karjerą sukūrė didelės apimties vitražų daugiau nei šimtui JAV ir Kanados šventovių. Perpratęs gotikinių vitražų paslaptis, menininkas užliejo JAV šventoves darniai aranžuojama dangiška šviesa, kurioje biblinės istorijos įvaizdinamos derinant klasikinius komponavimo principus su šiuolaikinio abstrakčiojo meno, neorealizmo citatomis, į visumą susilieja dangaus ir žemės stichijos, emociniai ir racionalūs pradai.

„Albiną Elskų kaip menininką JAV vitražo pasaulis nepaprastai vertina, jis – ypatingas dailininkas, žmogus, kuris suformavo tvirtą, savitą tapybos ant stiklo techniką ir metodiką, parašė šios meno rūšies vadovėlį, nuolat vedė kursus ir meistriškumo pamokas JAV, Kanadoje, Japonijoje. Daug šiuolaikinių vitražo dailininkų laiko A. Elskų savo mokytoju. Jis – kultinė asmenybė JAV. Ištarus jo vardą, aplinkui pasigirsta susižavėjimo kupini balsai. O štai Lietuvoje apie šią asmenybę žinome labai mažai. Norėjosi šį iškilų žmogų parodyti ir Lietuvoje. Pagaliau su savo kūryba jis grįžta į Lietuvą“, – parodos rengimo motyvą įvardija kuratorius.

Vitražistas Albinas Elskus / Albino Elskaus šeimos archyvo nuotr.

„Dangiškoji šviesa“

Pirmieji vitražai buvo kuriami gotikinėms bažnyčioms puošti, pakylėti žmogaus sielai iki Dievo pajautos. Ž. Mirinavičius teigia, kad parodos kontekste religinė konotacija nėra būtina, bet atkreipia dėmesį į išskirtinį vitražo meno poveikį žmogiškajai patirčiai.

„Vitražas – šviesos menas, tai skaidrus spalvotas stiklas languose, atsuktas į dangų, šviesą ir saulę. Jis užmiega, kai saulė nusileidžia, ir atgimsta, atgyja, kai ji šviečia. Stebuklinga, kad vitražo langai patys tampa šviesos šaltiniu. Poetiškai kalbant – jis nušviečia žmogaus mintis ir patį žmogų“, – pasakoja parodos kuratorius.

Parodos kuratorius pats yra vitražistas, tad ir santykis su eksponuojamais kūriniais ypatingas. „Vitražistas turi atsakingai elgtis su šviesa – suvokti jos poveikį interjerui, pastatui ir žmogui, esančiam viduje. Tam tikra prasme vitražisto užduotis – režisuoti šviesą. Albinas Elskus – vitražo režisūros virtuozas: komponuodamas spalvas, derindamas kompozicijų dinamiką, grafiką, pasirinkdamas įvaizdžius, jis puikiai suprato šviesos poveikį ir kaip spalvota vitražinė šviesa gali paveikti vidaus interjerą“, – dalijasi Ž. Mirinavičius.

Kuratorius teigia, kad A. Elskus gebėjo derinti iš pažiūros skirtingus tikslus: gyvybingai ir drąsiai komponuoti, bet kartu gerbti ir interjerą, kad šviesa pernelyg jo neužgožtų, o veikiau pildytų ir skaidrintų.

„Albinas Elskus gebėjo labai jautriai žvelgti į interjerą ir išgirsti, ko jam reikia: vienur naudojo šviesias, kitur tamsesnes spalvas, pasitaikydavo ir atvejų, kai tapydavo skaidriais, labai šviesiais pigmentais ant šviesaus stiklo“, – teigia parodos kuratorius.

Kameriniai vitražai, eskizai ir vitražisto darbo stalas

Parodoje eksponuojami menininko tapybos darbai, akvarelės, piešiniai. Viena centrinių ašių – kamerinio mastelio menininko vitražo darbai.

„Atsivežti didžiųjų A. Elskaus darbų nėra įmanoma, tačiau džiugu, kad galime eksponuoti mažesniuosius darbus. O į didžiuosius – jų svorį, mastą, užmojį ir ambicijas – leis pažvelgti 2006 m. Gyčio Lukšo sukurtas dokumentinis filmas „Dieviškoji šviesa“. Autorius pats buvo nuvykęs į JAV, lankėsi A. Elskaus darbo vietoje, filmavo jo kūrinius. Tai – unikalus dokumentas, leidžiantis artimiau prisiliesti tiek prie A. Elskaus kūrybos, tiek prie asmenybės“, – sako Ž. Mirinavičius.

Įsivaizduojant vitražus, prieš akis iškyla didžiuliai kūriniai, puošiantys bažnyčių ar pasaulietinių pastatų langus. Parodoje „Albinas Elskus. Dangiškoji šviesa“ eksponuojami kamerinio pobūdžio vitražai. Parodos kuratorius Ž. Mirinavičius atskleidžia vitražisto darbo specifiką ir atsako į klausimą, kodėl vitražo kūrėjo kūrybinėje biografijoje apskritai atsiranda kamerinio pobūdžio vitražai.

„Vitražisto pagrindinė duona – monumentalūs darbai, bet juk esame dailininkai, norime dalyvauti parodose, tyrinėti ir kultivuoti naujas idėjas, technikas. Norime tobulėti meistrystės ir amato požiūriu: geriau komponuoti, geriau tapyti, geriau jausti šviesą. Nuolat kuriame nedidelio formato darbus, kurie keliauja ir į parodas, tampa privačių kolekcijų dalimi, atsiranda muziejuose. Kameriniuose darbuose dažnai atsiskleidžia ir noras eksperimentuoti“, – pasakoja parodos kuratorius, mokslininkas ir vitražistas Ž. Mirinavičius.

Šviesa – bene svarbiausias vitražo meno elementas. Kūrinys atsiskleidžia vis kitaip prisipildęs ryto, dienos, vakaro šviesos. Net keičiantis metų laikams kūrinys pasirodo kitoniškai. Panašiai kaip ir monumentalių vitražų atveju, kad atgytų, kameriniai vitražai turi susidurti su natūralia šviesa.

„Būtų idealu, jei parodose vitražai būtų eksponuojami ant lango. Juk vitražas – kinetinis menas. Vitražas yra gyvas“, – teigia parodos kuratorius.

Svarbus parodos elementas – atkurtas vitražisto darbo stalas, atskleista menininko darbo virtuvė.

Kuratoriaus teigimu, A. Elskus svarbus ir kaip pedagogas, parašęs vitražo pasaulyje reikšmingą vadovėlį „Tapymo ant stiklo menas“. Ši knyga – dar nepralenkta mokymo priemonė, savotiška vitražistų biblija.

Albinas Elskus ir Kazys Varnelis: vienas mokytojas, panašūs likimai ir šilti žodžiai

Albino Elskaus darbų paroda neatsitiktinai atsiranda Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Kazio Varnelio namuose-muziejuje. Abu menininkai – panašaus likimo žmonės. Jie mokėsi pas tą patį mokytoją – Stasį Ušinską Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, abu karo metais iškeliavo į Vokietiją, o vėliau daugybę metų gyveno JAV.

Anot Ž. Mirinavičiaus, Kazys Varnelis apie Albiną Elskų atsiliepė pozityviai. „Man teko su K. Varneliu bendrauti šešerius metus. Jis įprastai labai santūriai išsakydavo komplimentus kitų dailininkų atžvilgiu, tačiau A. Elskų asmeniškai labai gerbė. Jis ne kartą man sakė, kad A. Elskus – pats geriausias JAV vitražistas. Jeigu jau K. Varnelis apie jį taip sakė, tai reiškia labai daug“, – šypsosi parodos kuratorius Ž. Mirinavičius.

Parodą koordinavo dr. Daiva Vaišnienė, architektūrą kūrė Gabrielė Černiavskaja, grafinį dizainą – Justinas Dadonas.

Paroda „Albinas Elskus. Dangiškoji šviesa“ Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks nuo 2024 m. lapkričio 6 d. iki 2025 m. rugpjūčio 31 d. Parodos atidarymas – lapkričio 6 d., 18 val., LNM Kazio Varnelio namuose-muziejuje.