Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2022 m. 23 gruodžio d. 09:22
Gamtos mylėtojams: 7 Lietuvos regioniniai parkai, kuriuos būtina aplankyti

Bėčionių piliakalnis | Dieveniškių istorinio regioninio parko nuotr.

Vilniaus galerija sudarė sąrašą regioninių parkų, kuriuose galima rasti visko – nuo etnografinių kaimų ir pažintinių takų, iki ežerų, aukštapelkių bei saugomų gyvūnų rūšių.

Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m. spalio 31 d. portale vilniausgalerija.lt

7. Gražutės regioninis parkas (Aukštaitija)

Nors šio parko pavadinimas siejasi ne su žodžiu „grožis“, o su parko teritorijoje plytinčiu Gražutės mišku, jį vis vien galima vadinti vienu gražiausių Lietuvoje. Čia suskaičiuojama net 70 vandens telkinių (vienas iš jų – Antalieptės marios – tęsiasi net 16 kilometrų), o kur dar miškai miškeliai ir juose pasislėpusių bažnyčių bokštai.

Įsivaizduokite: bene dvidešimt minučių riedate per nepertraukiamą girią keliu, kuris, rodos, nenuves niekur. Tačiau staiga akis nuo medžių ir už jų blizgančių ežerų atitraukia Salako bokštas: tai virš miško kyšo aukščiausia iš akmenų statyta bažnyčia Lietuvoje. Žavi ne tik Salako bažnyčia, bet ir ją supantis miestelis: atrodo, kad  laikas čia sustojo jau prieš kone šimtą vasarų. Ir nors miestelio nuotaika pakankamai pakili, čia galima atrasti ir daug paslapties – juk iš viso Salake yra net septynios kapinės.

Gražutės regioninio parko nuotr.

Gražutės regioninio parko nuotr.

Gražutės regioniniame parke yra net 3 pažintiniai takai (nuo 1, 5 iki 5 km) ir dvi pėsčiųjų trasos po 10,5 km.

Daugiau apie objektą skaitykite čia.

6. Dubysos regioninis parkas (Žemaitija)

„Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, / Miškais  lyg rūtom kalnai žaliuoja“, – šias kadaise Maironio parašytas eilutes, atrodo, mokame puikiai. Dubysos charakteris labai dvejopas. Viename jos krante – statūs, miškingi, kone tiesiai į vandenį besileidžiantys šlaitai, kitame – ilgesingi slėniai, vietomis pabarstyti jaukiomis trobelėmis. Būtent „slėnių puse“ ir vingiuoja „Maironio kelias Padubysiu“, kurį drąsiai galima vadinti viena gražiausių trasų Lietuvoje. Rūke paskendusios pievos, upės vingiai ir tik subtilus žmogaus prisilietimas kuria sustingusio laiko pojūtį: lakesnės vaizduotės savininkui gali pasirodyti, kad atsidurta kokiam Apučio apsakyme ar to paties Maironio eilėraščiuose.

Raseinių TIC nuotr.

Raseinių TIC nuotr.

Be abejo,  Dubysa juose minima neatsitiktinai: visai šalia, Bernotuose, yra Maironio tėviškė. Simboliškai sekant Maironio ir jo kūrybos pėdsakais visą trasą keliautojus lydi Maironio eilėraščių posmai: telieka apsidairyti ir ieškoti jiems gyvosios iliustracijos!

Daugiau apie objektą skaitykite čia.

5. Punios šilas, Nemuno kilpų regioninis parkas (Dzūkija)

Aukščiausias Lietuvoje medis, įspūdingi upės skardžiai, juodieji gandrai, partizaninis bunkeris bei kiti žmogaus ir gamtos stebuklai laukia Punios šile – Nemuno kilpų regioninio parko oazėje. Nors Nemunas dažniausiai asocijuojasi su žemais smėlėtais krantais ar jaukiais žaliais slėniais, tačiau būtent čia, Alytaus ir Kauno rajonų sandūroje, didžiausia Lietuvos upė parodo visą savo charakterį augindama įspūdingus skardžius.

Beveik iš visų pusių Nemuno apsuptas Punios šilas kažkuria prasme izoliuotas nuo aplinkinio pasaulio: čia spengia tyla, čia nėra jokio eismo, čia dienų dienom neapsilanko žmonės (kai kurie miško kvartalai neliesti net 50 metų, o kitus saugo rezervatai). Besidomintiems istorija verta aplankyti ir partizaninio karo ženklus – Dainavos apygardos partizanų štabo bunkerį.

Punios šilas | Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Pasijauskite tyrinėtojais ir tiesiog pasivaikščiokite po šias Nemuno pakrantes.

Daugiau apie objektą skaitykite čia.

4. Dieveniškių istorinis regionininis parkas (Dzūkija)

Garsusis į Baltarusijos pusę kyšantis „pypkiagalis“  – tikra laiko kilpa ne tik žemėlapyje, bet ir realybėje. Čia, Dieveniškių istoriniame regioniniame parke, laikas savotiškai sustojo net kelis kartus: pirmąjį – slenkant ledynmečiams, paskutinįjį – dar XIX-ame amžiuje.

Įvairias išsaugotas gamtos paslaptis galite sužinoti Dieveniškių regioninio parko lankytojų centre arba Gaujos mokomajame pėsčiųjų take, vingiuojančiame šalia skaidriosios Gaujos upės. Būtent vertingame jos slėnyje aptikta virš 90 rūšių samanų ir net virš 400 rūšių augalų. Nors Dieveniškių kilpos gamta nuostabi bei vis dar išlaikiusi gana laukinį pradą, pats parkas pabrėžtinai vadinamas istoriniu (atkreipkite dėmesį – tai vienintelis regioninis parkas su tokiu „raktažodžiu“ pavadinime). Ko gero, tai ir bene vienintelė Lietuvos vieta, kur išlikęs toks platus ir vis dar apgyvendintas etnokultūrinis kompleksas: net 13 gatvinių kaimų su autentiška struktūra bei nemažai senosios buities elementų.

Bėčionių piliakalnis | Dieveniškių istorinio regioninio parko nuotr.

Dieveniškių istorinio regioninio parko nuotr.

O kad išlepę turistai nesiskųstų, jog Dieveniškių kilpoje „vien tik trobos“, jos pakraštyje, visiškai pačiame pasienyje, išdygo dar ir renesansinė (XVI a.) pilis. Netoli stovi ir gana išskirtinės architektūrinės manieros Norviliškių bažnytėlė.

Daugiau apie objektą skaitykite čia.

3. Kurtuvėnų regioninis parkas (Žemaitija)

Tarp Ventos ir Dubysos pasislėpęs Kurtuvėnų regioninis parkas puikiai pažįstamas Šiaulių ar Kelmės gyventojams, tačiau dar ne visai atrastas keliautojų iš tolimesnių Lietuvos kampelių. Vis dėlto po daugybės klajonių po įvairiausias šalies vietas labai norisi dar kartą pirštu bakstelėti būtent čia – tai vienas tobuliausių pasirinkimų mėgstantiems kiek ilgesnes nei simbolinio ilgio pėsčiųjų  trasas (bent 4-6 km) ir tiems, kurie svajoja kuo ilgiau žygiuoti ežerų pakrantėmis.

Kurtuvėnų regioniniame parke be abejonės atrasite net tik gamtos, bet ir žmogaus sukurtų perliukų. Vienas iš jų – Kurtuvėnų dvaro kompleksas, kuri galima vadinti viso parko šerdimi. Ir nors pagrindinis dvaro pastatas neišliko (galima pamatyti tik jo terasą), ne ką mažiau susižavėjimo sulaukia įspūdingo dydžio ir grožio dvaro svirnas, statytas prieš daugiau nei 200 metų.

Kurtuvėnų regioninio parko nuotr.

Kurtuvėnų regioninio parko nuotr.

Daugiau apie objektą skaitykite čia.

2. Dzūkijos nacionalinis parkas (Dzūkija)

Pakeliauti po Dzūkiją smagu vien dėl dzūkiškų pavadinimų: čia teka šalciniai ir galima maudytis Kastinyje, čia kaip mėlyna akis pelkėje mirksi Aklažeris ir gražiausiomis vietomis vingiuoja Dziackagiris. Būtent juo – Dziackagirio pažintiniu pažintiniu taku (7 ir 10 km) ir rekomenduojama keliauti tiems, kurie nori vienu metu atsikąsti kuo daugiau Dzūkijos. Čia pražygiuosite ir jaukius etnografinius kaimus, ir jau minėtus šalcinius, ir aukštapelkę, ir miškus miškelius ir net žemyninę kopą. Iš tiesų, pėstute ar dviračiu keliaujant po Dzūkiją sunku patikėti, kad nesi etnografiniame spektaklyje: tvarkinguose senutėlių pirkių kiemuose vietiniai valo grybus, prie kiekvienos tvoros iškeltuose inkiluose čirška varnėnai, o siauromis gatvelėmis (dzūkiškai ūlyčiomis) rieda daugiau vežimų negu automobilių. Tačiau tai – jokiu būdu ne minusas, o pats didžiausias pliusas: šių apylinkių gyventojai kaip reta sugebėjo išsaugoti ir išpuoselėti savo paveldą.

Zervynų kaimas | R. Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Musteikos kaimas. | D. Kosinskaitės nuotr.

Meškos šiknos pelkė. | D. Kosinskaitės nuotr.

Bene labiausiai vietine egzotika padvelkia atsidūrus prie žemyninės Gaidžio (Klonio) kopos, kuri yra vis dar gyva ir slenkanti.  Visai šalia Gaidžio kopos – ir Meškos šikna. Tai graži, tiesiog pavyzdinė aukštapelkė, kurioje galima išvysti ne tik daugybę pelkei būdingų augalų (andromedų, vaivorų, bruknių), bet ir,  žinoma, „meškos šikną“. Na, o jeigu jos čia ir nepamatysite, keliaukite dar piečiau – į Musteikų kaimą (piečiausią Lietuvos gyvenvietę), kur jau oficialiai buvo užfiksuota paskutinė Lietuviška meška. Žinoma, Musteikas verta aplankyti ir dėl bitininkystės paveldo.

Daugiau apie objektą skaitykite čia.

1. Aukštadvario regioninis parkas (Dzūkija)

Aukštadvario regioniniame parke puikuojasi spygliuočių miškai, dailios Strėvos bei Verknės upės, šventi šaltiniai ir net 77 ežerai. Puikiausias būdas šio parko degustacijai – diena žygiuojant keturiolika kilometrų vingiuojančia „Rangavos žiedo“ trasa.

Visa Lietuva, be abejo, yra labai graži. Tačiau lengviausia tai įvertinti vietose, iš kurių atsiveria plačiausi horizontai. Būtent taip ir yra Aukštadvario regioniniame parke: pasirodo, dzūkai turi ne tik grybų, uogų, bet dar ir dailias kalvas! Vien dėl šios priežasties išvykos į parką malonumas prasideda dar automobilyje, pakeliui į startą: keliukais vingiuojant aukštyn ir žemyn belieka dairytis tolumoje šmėžuojančių ežerų, o netrukus – ir didingų Aukštadvario bažnyčios bokštų. Būtent Aukštadvaryje ir galima pradėti kelionę „Rangavos žiedu“: pats šalia ežero įsikūręs miestelis tikrai turi savo aurą, visu grožiu čia alsuoja tiek istorija, tiek vietą supanti gamta.

Trakų TIC nuotr.

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

„Rangavos žiedas“ kerta ne tik nuostabius gamtos peizažus, bet ir nykstančius kaimus bei kitas simbolines vietas, kurių, važiuodamas automobiliu, kažin ar pastebėtumei. Visai šalia ir apsamanoję žydų kapai, ir kuklūs paminklai Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems vokiečiams, ir ilgesingi mediniai lietuvių kryžiai. Regis, kad žygiuoji ne keliolika kilometrų į priekį, o keliolika dešimtmečių atgal.

Daugiau apie objektą skaitykite čia.

Linkime (iš naujo) atrasti gražiausius Lietuvos kampelius! Daugiau apie įvairius šalies objektus skaitykite čia.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!