pixabay.com nuotr.
Dailės istorikas, menotyrininkas Vladas DRĖMA (1910–1995) turėjo didelę įtaką ne vienai meno istorikų, tyrinėtojų, restauratorių kartai. Jo paskaitos, knygos, straipsniai atskleidžia nepaprastą erudiciją, dėmesį Vilniaus meno ir architektūros paveldui, sukauptą unikalų palikimą. Dalis milžiniško jo archyvo yra paskelbta, publikuota. Tai ir legenda tapęs „Dingęs Vilnius“, ir jau po menotyrininko mirties išleista monografija „Vilniaus Šv. Jono bažnyčia“. Gausybė išrašų nugulė archyvuose, davė pagrindą leidiniams „Vilniaus bažnyčios“, „LDK miestai ir miesteliai“. Archyvinė medžiaga apie atskirus Vilniaus miesto pastatus paskelbta 13-oje „Vilniaus namai archyvų fonduose“ sąsiuvinių. Šioje publikacijoje Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotoja Nijolė BULOTAITĖ atkreipia dėmesį į dviejuose archyviniuose fonduose esančią medžiagą apie Vilniaus universiteto istoriją, pastatus, dailės katedras ir jų studentus.
Medžiagos apie Vilniaus universiteto senųjų rūmų ansamblį yra nemažai, bet netrūksta ir neištirtų, neaprašytų faktų, laikotarpių, o gal ir dar neatrastų archyvuose dokumentų, susijusių su šių pastatų istorija. Tyrinėtojai tradiciškai remiasi universiteto trijų tomų istorijos autoriumi Józefu Bielińskiu (1848–1926), jėzuitų istorikais Ludwiku Piechniku (1920–2006), Stanisławu Załeńskiu (1843–1908), apie jėzuitų pastatus ir architektus rašiusiu Jerzy Paszenda (1932–2012). Rūmus tyrinėjo lietuvių architektai Aldona Švabauskienė, menotyrininkai Vladas Drėma, Stasys Pinkus, Audronė Kasperavičienė.
Žymusis menotyrininkas Vladas Drėma (1910–1995) sukaupė daug archyvinės medžiagos apie atskirus Vilniaus miesto pastatus, paskelbtos 13-oje „Vilniaus namai archyvų fonduose“ sąsiuvinių (Vilnius: Savastis, 1998–2008), bet medžiagą apie Vilniaus universiteto rūmus, matyt, rengėsi leisti atskirai. Jis surinko gausybę informacijos apie šios aukštosios mokyklos pastatų istoriją ir čia dirbusius, studijavusius žmones, ne tik mokslininkus, bet ir dailininkus, statybininkus, architektus, architektūros ir dailės katedrų studentus, dailės katedrų istoriją. „Architektūros paminklų“ leidinio VIII tome (Vilnius: Mokslas, 1984) paskelbtas Drėmos straipsnis „Vilniaus universiteto Didžiojo kiemo pietinis sparnas“, bet daugiau savo surinktos medžiagos apie Vilniaus universiteto rūmus jis nėra publikavęs. Universiteto pastatams skirta keletas knygos „Dingęs Vilnius“ (1991) puslapių. Kai kurie pastatai aprašomi monografijoje „Vilniaus Šv. Jono bažnyčia“ (1997).
Taip jau nutiko, kad su Vilniaus universiteto istorija susijusi menotyrininko sukaupta archyvinė medžiaga buvo padalinta į dvi dalis: viena atiteko Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriui, kita – Lietuvos literatūros ir meno archyvui.
Daugybėje mokyklinių sąsiuvinių, atskirų lapų, lapelių kruopščiai surašyti duomenys iš Lietuvos centrinio istorijos archyvo, Vilniaus universiteto Rankraščių skyriaus, Vrublevskių bibliotekos, Maskvos centrinio archyvo, taip pat ištraukos iš apie tai rašiusių lenkų mokslininkų, istorikų darbų, leidinių. Galima spėti, kad buvo rengiamasi apie tai rašyti ir kaupiama reikalinga medžiaga. Dalis medžiagos spausdinta mašinėle, bet dauguma – rašyta ranka. Kai kas parkeriu, kai kas tušinuku ar paprastu pieštuku.
Dalis, atitekusi Lietuvos literatūros ir meno archyvui, labiau sutvarkyta, susisteminta, temomis suskirstyta medžiaga, o dalis Vilniaus universiteto bibliotekoje – tai daugybė kruopščiai prirašytų sąsiuvinių ir atskirų lapų, kurių dauguma nesuskirstyti temomis, tik sunumeruoti, nors toji numeracija ne visur aiški ir nuosekli. Lietuvos literatūros ir meno archyve daugiau informacijos apie universiteto pastatus ir istoriją, taip pat pastatų nuotraukų, planų, brėžinių, o universiteto bibliotekai atiteko visa informacija apie dailės, architektūros, skulptūros katedras, universiteto dailės rinkinius ir dailės profesorius, dėstymą.
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas Drėmos archyvas suskirstytas į keturias dalis: F72-1591 – išrašai apie Vilniaus universiteto studentus iš dokumentų, saugomų Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekose, Istorijos ir Centriniame archyvuose (690 lapų); F72-1592 – išrašai apie Vilniaus universitete buvusias dailės katedras (194 lapai); F72-1593 – išrašai apie Vilniaus universitetą (1543–1773) (465 lapai) ir F72-1594 – išrašai apie Vilniaus universitetą (1795–1839) (294 lapai).
Daugiausia medžiagos, susijusios su universiteto pastatais, jų remontu, yra paskutinėse dviejose fondo F72 bylose – nr. 1593 ir nr. 1594. Net keliolika sąsiuvinių skirti Vilniaus universiteto pastatams nuo pat XVI a. iki XIX a. vidurio. Tarp Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje saugomų dokumentų yra ir paties autoriaus neskelbtas rankraštis apie Didžiojo kiemo freskų galeriją „Vilniaus universiteto Akademijos kiemo polichromija“ (spausdintas laikraštyje „Universitas Vilnensis“, 2011, Nr. 5). Tarp dokumentų yra ir žymiojo filosofo Władysławo Tatarkiewicziaus bei dailininko Ferdinando Ruščico straipsnių apie universiteto rūmus spausdintos kopijos ir Drėmos ranka perrašytos straipsnių kopijos su pastabomis. Taip pat yra labai įdomi menotyrininko perpiešta schema ir dokumentų išrašai apie jėzuitų valdas Antakalnyje. Šie dokumentai yra iš Maskvos centrinio senųjų aktų archyvo, iš jų sužinome, kad valda su plytine buvo užrašyta jėzuitams vyskupo Protasevičiaus kaip Šv. Jonų bažnyčios priklausinys, dėl skolų vėliau bylinėtasi su kaimynais.
Lengvai įskaitoma rašysena Drėmos kruopščiai prirašytuose sąsiuviniuose ir atskiruose lapeliuose – žinomi ir nežinomi, primiršti faktai apie Vilniaus universiteto istoriją, jo pastatus, sales, išrašai iš archyvų, periodikos, leidinių lenkų, lotynų, prancūzų, lietuvių kalbomis. Sąsiuviniuose visur pabrauktos jėzuitų mokslininkų, dėstytojų, architektų, dailininkų pavardės, minimos salės, universiteto pastatuose buvusių butų gyventojų pavardės. Tai palengvina skaitymą ir leidžia greičiau rasti dominančius objektus.
Viename iš sąsiuvinių, skirtų puošniajai Pranciškaus Smuglevičiaus salei, Drėma aprašo, kad 1832 m. uždarius universitetą šioje salėje, tuo metu vadintoje Aula, vykdavo gubernijos dvarininkų sąjungos rinkimai. Vilniaus kariniam gubernatoriui Nikolajui Dolgorukovui leidus, 1836–1837 m. žiemą joje buvo sustatyti dideli apelsinmedžiai ir gėlės, kurių vėliau nesiryžta išnešti, kad nebūtų pakenkta lepiems augalams. Matyt, salę atlaisvinti norėjo Medicinos-chirurgijos akademija, o valdininkai nesiryžo to daryti be gubernatoriaus leidimo, todėl ši istorija išliko jų atsakyme akademijai. Kitame sąsiuvinyje pateikiama informacija iš laikraščio „Kurjer Wileński“ apie tai, kad šioje salėje 1852–1853 m. vykdavę koncertai sutraukdavo daug klausytojų.
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Didelė menotyrininko archyvo dalis pateko į Lietuvos literatūros ir meno archyvą. Tarp gausybės vertingos sukauptos informacijos – net keturi neskelbtos medžiagos aplankai, skirti Vilniaus universiteto rūmams: „Vilniaus universitetas Collegium magnum“ (universiteto pastatų istorijų apžvalga) ir trys aplankai (pavadinti I, II ir III tomais) medžiagos „Vilniaus universitetas“, čia ji sudėliota temomis. Pirmasis „Collegium magnum“ aplankas, matyt, jau buvo rengiamas spaudai, nes tekstas rišliai suskirstytas temomis, o štai kituose trijuose aplankuose medžiaga sudėta panašiai kaip jau minėtuose po Drėmos mirties išleistuose 15-oje sąsiuvinių „Vilniaus namai archyvų fonduose“. Tai šaltinių išrašai lotynų, lenkų, rusų ir lietuvių kalbomis. Kaip tik šioje archyvo dalyje daugiausia įdomios informacijos apie universiteto pastatus, jų remontą, architektus, čia buvusius butus.
Iš Drėmos atrinkto 1836 m. rašto ištraukos Medicinos-chirurgijos akademijos rektoriui sužinome, kad Bažnyčios (dabar Konstantino Sirvydo) kieme nuo senų laikų buvo auginamos gėlės bažnyčiai puošti, taip pat vėdinami, džiovinami bažnyčios rakandai, skalbiniai. Vėliau kieme pradėta auginti tabaką, daržoves. Rašte bažnyčios tarnautojai skundžiasi, kad akademijos kiemas užgriozdintas visokiomis ūkinėmis šiukšlėmis, nebegalima per jį patekti į bažnyčią. Dėl to kaupiasi lietaus vanduo, drėksta ir žaliuoja bažnyčios siena. Prašoma kiemą atlaisvinti. Iš susirašinėjimo sužinome, kad kieme buvo ir didelis universiteto rakandų sandėlis, kurio rakto akademijos prezidentas nenori ir negali atiduoti į svetimas rankas.
Tarp stropiai išrankiotų faktų apie universiteto kiemus ir pastatus randame daug įdomių, negirdėtų dalykų. Pavyzdžiui, sužinome, kad Didžiojo kiemo viduryje 1773–1774 m. liustracijos akte minimas šulinys su keturiais stulpais ir prietaisu vandeniui iškelti, o Spaustuvės kieme prie įėjimo kabėjęs varpelis.
Pasirodo, dabartiniame bibliotekos trečiojo aukšto, vadinamajame Direkcijos arba Mažosios ekspozicijos, XXI–XXII koridoriuje visi šiaurinės pusės kambariai virš durų turėjo stiklinius langelius (iš 1773–1774 m. liustracijos akto). Galima tik spėlioti, kam jie buvo skirti. Gal papildomai šviesai įleisti, o gal drausmei palaikyti?
Galiniame šio koridoriaus vakarinės pusės kabinete ir dviejuose gretimuose šiaurinėje koridoriaus pusėje kurį laiką buvo įsikūręs dailininkas Pranciškus Smuglevičius (1800 ar 1803 m. universiteto planas). Apie tai liudija universiteto stogo remonto dokumentai, juose surašyta, virš kieno butų buvo remontuojamas stogas. Kabineto, kuriame dabar dirba bibliotekos direktorės, koridoriaus pietryčių dalyje lubų plafone buvo freska. Jos kontūrus galima nuspėti iš lubose išlikusio plafono. Žinome, kad čia gyveno karališkasis astronomas ir universiteto rektorius Martynas Počobutas (1728–1810), vėliau – rektorius Jonas Sniadeckis (1756–1830).
Net penki išrašų puslapiai skirti informacijai apie universiteto rūmų iliuminacijas įvairių iškilmių proga. Duomenys apima 1794–1826 m., taigi tai laikotarpis Rusijos imperijos sudėtyje, praradus valstybę. Šie išrašai iš finansinių ataskaitų, kur skaičiuojamos išlaidos už rūmų papuošimą imperatorienės ar caro gimtadienių ir karūnavimo progomis, pergalės prieš Napoleoną proga, Vilniuje lankantis gubernatoriui ir kt. Kartais tokių išlaidų pasitaiko kelis kartus per metus, o kartais – tik kas keletą metų. Tokiomis progomis buvo piešiamos carienės ar caro monogramos, prie Šv. Jonų bažnyčios ir Vyskupų (dabar Universiteto) gatvės vartų įrengiamos arkos, apšviečiami universiteto pastatų langai. Pavyzdžiui, 1802 m. lankantis carui sumokėta už 180 lempučių įrengimą, dailidėms ir staliams už konstrukcijų įrengimą. Kartais ataskaitoje priskaičiuojama iš karto dviem progoms įrengtos iliuminacijos ir tik nurodomos vietos, vartai, nedetalizuojama, kokios tai iliuminacijos. Dažnai minimi apšviečiami vartai prie Šv. Jonų bažnyčios, vartai ir varteliai į Vyskupų gatvę. Keletą kartų ataskaitose minimas dailininkas Jonas Rustemas (1756–1830) ir architektas Karolis Podčašinskis (1790–1860), projektuojantys šventines dekoracijas, tarp jų nurodomi transparantai, arkos, paveikslai, kolonos, obeliskai.
1819 m. rugsėjį Rustemui ir Podčašinskiui buvo pavesta suprojektuoti ir įrengti optinius vartus priešais Šv. Jonų bažnyčios vartus, minint caro Aleksandro I apsilankymą Vilniuje. Iš aprašo sužinome, kad taip pat sumokėta už stulpelius žvaigždėms, kurios buvo išdėliotos Šv. Jono ir Vyskupų gatvėse ir apšviestos. Kelis kartus minimas ir policijos nurodymas įrengti apšvietimą imperatorienės gimtadienio proga bei išbalinti universiteto namų sienas. Gausiai naudojamos apšviestos lajinės žvakės, kurias tokiomis progomis turėjo deginti ne tik universitetas, bet ir miesto gyventojai, kurių langai išeidavo į Pilies, Vyskupų ir kitas pagrindines gatves. Apie tokias apšvietimo prievoles laiške motinai juokaudamas dėl nuolatinių išlaidų žvakėms rašė ir istorikas profesorius Joachimas Lelevelis (1786–1861), vienu metu gyvenęs universiteto bute, kurio keturi langai išeidavo į Pilies gatvę.
Abiejuose archyvuose saugomoje informacijoje daug išrašų apie įvairius pastatų remontus, per kuriuos atsiskleidžia ir universiteto rūmų gyventojų buitis, rūpesčiai, kasdienis universiteto gyvenimas. Įdomu, jog, kaip savo laiškuose skundėsi motinai istorikas Joachimas Lelevelis, daugelis dėstytojų, profesorių, gimnazijos mokytojų nuolat keičia savo gyvenamąsias vietas, kraustosi iš buto į butą. Todėl grįžęs į profesoriaus vietą po poros metų istorikas neberanda savo kolegų, nes visi persikraustė. Tai liudija ir Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje išlikę XIX a. pradžios centrinių rūmų planai, kuriuose daugumos pažymėtų butų gyventojų pavardės buvo nubrauktos ir užrašytos kitos.
Universitetas turėjo nemažai rūpesčių dėl kariuomenės, kuriai kartkartėmis tekdavo užleisti dalį patalpų ar kiemų. Keliose ataskaitose minimos išlaidos, kai reikėdavo valyti arklių mėšlą ir išvežti šiukšles kariuomenei stovint mieste. Panašių atvejų buvo ir po 1794 m. sukilimo, kai teko valyti Didįjį ir kitus universiteto kiemus bei pastatus. Taip pat, 1833 m. Vilniaus policmeisteris reikalavo nudažyti visus universiteto pastatus žalia spalva, kaip nurodė karo gubernatorius. Tam buvo perkamos kalkės ir dažai.
Iš kruopščiai surinktos informacijos taip pat sužinome, kad universiteto architektas turėjo prievolę rengti universitetui priklausančių pastatų planus. Viename lape randame išrašą, kad 1835 m. vidaus reikalų ministras pareikalavo pateikti visų Medicinos-chirurgijos akademijos pastatų, anksčiau priklausiusių universitetui, planus. Tačiau trūko vadinamosios Šv. Jono kolegijos antro ir trečio aukštų planų. Šiuos trūkstamus planus parengė architektas Tomas Tyšeckis (1824–1861), kuris buvo architekto Karolio Podčašinskio mokinys.
Daug dėmesio universitetas skiria ir iškilmingiems renginiams, kai puošiama aula. Štai 1791 m. laikraščio „Gazety Wileńskie“ liepos mėnesio numeryje pirmoji naujiena – aprašomas iškilmingas Lietuvos vyriausiosios mokyklos metų užbaigimo posėdis, kurio metu apdovanoti medaliais geriausi absolventai, kalbą pasakė teisės politinių mokslų profesorius Jeronimas Stroinovskis. Laikraštyje rašoma, kad Akademijos salė, kurioje vyko posėdis, buvo gražiai išpuošta, sienos išmuštos damastu ir papuoštos festonais (dekoro motyvas, vaizduojantis žemyn nusvirusią gėlių pynę). Jos centre ant pakylos pastatytas sostas su baldakimu ir karaliaus portretu, o sostą supo studentai, pasidabinę respublikos kavalerijos mundurais, ir kadetų korpuso jaunimas su kardais, o kiti su baltomis apykaklėmis, neturtingieji iš konviktų su savo mundurais. Visi tvarkingai išsirikiavę su būgnais, vėliavomis ir skambant kareiviškai muzikai nužygiavo į Akademijos kiemą ir ten iškilmingai pasiruošę pasveikino Akademijos senatą ir garbingus svečius.
1823 m. užfiksuojamos ir išlaidos šveicaro aprangai, medžiaga baltoms kelnėms, liemenei, munduro apsiuvams, diržui ir kepurei.
Taigi Drėmą domino ne tik pastatų istorija, bet ir universiteto tradicijos.
Peržvelgus taip kruopščiai surinktą medžiagą atrodo, kad Drėma planavo išleisti atskirą leidinį, skirtą Vilniaus universiteto pastatams. Deja, to padaryti jis nespėjo. Lankydamasi archyvuose pastebėjau, kad juos varčiusių asmenų – vos vienas kitas. Taigi jie laukia tyrėjų dėmesio. Ši publikacija ir skirta tam, kad atkreiptume dėmesį į gausią sukauptą archyvinę medžiagą. Jei nekiltų noras išleisti bent dalį apie Vilniaus universitetą surinktos medžiagos, tai gal pavyktų sudominti studentus, dailės istorikus atkreipti dėmesį į Drėmos surinktą medžiagą ne tik apie Vilniaus universiteto pastatus, bet ir apie dailės katedras ir čia studijavusius asmenis.
Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Nijolė Bulotaitė (2024 m., nr. 2)
