Kadras iš pirmojo dokumentinio filmo kino istorijoje.

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ kartu su Europos šalių kino forumu „Scanorama“ jau trečius metus iš eilės kviečia simboliškai paminėti kino atsiradimo metines. Vasario 22 dieną kino centre „Skalvija“ kino mylėtojai turės retą progą išvysti 1922 metais sukurtą nebylųjį filmą „Nanukas iš Šiaurės“ (ang. „Nanook of the North“), kuris laikomas pirmąją pasaulyje dokumentika. Seansui gyvai akompanuos improvizacinės muzikos meistrai Arnas Mikalkėnas ir Tadas Petkevičius-Grajauskas.

Pirmas, pasiryžęs nufilmuoti tikrovę

„Nanukas iš Šiaurės“ – ne šiaip „klasikinis“ filmas. Prestižinio britų kino leidinio „Sight and Sound“ 2014 metais darytoje apklausoje, jis buvo išrinktas septinta geriausia dokumentine juosta pasaulyje. Negana to, filmas yra pripažintas pirmu kūriniu, pamėginusiu atvaizduoti „tikrovę“. O tai jo režisieriui Robertui J. Flaherty užtikrino vietą kino istorijoje kartu su tokiais pionieriais, kaip D. W. Griffithas ir S. Eizenšteinas.

Pirmas bandymas – nesėkmingas

Nusprendęs sukurti filmą apie Ungavos pusiasalyje (Kanada) gyvenančius inuitus ir apsiginklavęs 16mm „Bell & Howell“ kamera, 1913-1914 metais, jis nufilmavo apie kilometrą juostos. Montuodamas filmą Toronte, netyčia numetė ant grindų nuorūką, ir visa itin degi nitro-celiuliozinė juosta sudegė.

Dokumentika, grįsta melu

Tačiau J. Flaherty nepasidavė. Vėl surinkęs biudžetą, 1920 metais jis grįžo į atšiaurų Ungavos pusiasalį. Tik šįkart jis buvo tvirtai apsisprendęs pakeisti filmo struktūrą: vietoj to, kad filmuotų visų gyventojų kasdienybę, jis nutarė sukurti vieną pagrindinį personažą, kuris ir tapo filmo centru.

Taip gimė Nanukas. Jį suvaidino eskimas, kurio tikras vardas Allakariallakas buvo ne toks malonus angliakalbei ausiai. Nors trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje inuitai jau medžiojo šautuvais, vardan medžioklės autentiškumo režisierius paprašė naudotis žeberklais ir strėlėmis. Filmavimo trupė net turėjo pastatyti netikrą iglu, kuriame Nanukas gyveno su savo šeima: į tikruosius tiesiog netilpo visa aparatūra.

Tarp meno ir etikos

Allakariallakas nebuvo vienintelis „Nanuko iš Šiaurės“ „aktorius“. Jo žmoną Nilą suvaidino šiaurėje gyvenusi režisieriaus meilužė, kuri, filmavimui pasibaigus, pagimdė Flaherty sūnų Joseph’ą. Deja, režisierius taip ir nepripažino savo sūnaus ir apie jį niekada nepasakojo žurnalistams. O šeštajame dešimtmetyje Joseph’as kartu su didele inuitų grupe Kanados vyriausybės buvo priverstas persikelti giliau į šiaurę.

Nesenstantis kino pasiekimas

Nepaisant visų gėdingų „Nanuko iš Šiaurės“ filmavimo aspektų, filmas iki šiol stebina tuo, kaip įtaigiai režisierius sugebėjo pavaizduoti gyvenimo šiaurėje sąlygas. Filmo vaizdai, 1922 metais turėję tokį pat stiprų įspūdį kaip mėnulio nuotraukos, parodė būdą kurti kiną, kuris gyvuoja ir stebina iki šiol.

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ – Europos šalių kino forumo „Scanorama“ satelitinis renginys, siekiantis pristatyti XX amžiaus pradžios (laikotarpis iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos) kiną plačiajai auditorijai. Bilietais į „Nanukas iš Šiaurės“ prekiauja „Tiketa“, taip pat jų galima įsigyti Vilniaus kino centre „Skalvija“.