Foto: pixabay.com
Literatūros tyrinėtoja, VDU dėstytoja Asta Gustainienė analizuoja įvairiuose šaltiniuose publikuojamus geriausios visų laikų švedų rašytojų sukurtos grožinės literatūros sąrašus, nuosekliausiai remiasi švedų interneto svetainėje pateikiamu reprezentatyviu švedų literatūros sąrašu, rekomenduojančiu 10 geriausių visų laikų knygų. Autorė klausia, kiek šios švedams svarbios knygos yra žinomos ir skaitomos lietuvių, kokia jų dalis išversta į lietuvių kalbą, kiek jos sãvos Lietuvos skaitytojams ir kiek reflektuojamos, ar geriausi kūriniai, jų pasakojimai, gali būti priimami kita – kino – medija?
Straipsnio pavadinimą pasufleravo sprindžio storio Peterio Boxsallio sudaryta ir jau prieš dešimtmetį lietuvių kalba išleista knyga – „1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą“. Ši, kaip ir kitos panašaus pobūdžio knygos, patariančios, ką pravartu pamatyti, aplankyti, pažiūrėti, išbandyti 1001 kartą, baugina, nes skaitytojas tokiems sąrašams priešinasi, jo viduje kažkas rėkte rėkia, kad ne viską per savo gyvenimą perskaitysi, ne viską verta skaityti, kad perskaitysi ir atrasi visai kažką kita, nebūtinai iš šio ar kito sąrašo, nes tai, kas „geriausios“ vienam, nebūtinai yra geriausios man, kad bet kokių tokio pobūdžio sąrašų sudarymas yra labai subjektyvus. Ir vis dėlto sąrašai reikalingi, jie gali būti ir neblogas gidas siekiantiems susipažinti su geriausia atskiros šalies literatūra.
Lietuvoje tiek skandinavų literatūra apskritai, tiek jos dalis – švedų literatūra – yra skaitoma, mėgstama, diskutuojama ir įvairiu lygiu reflektuojama (nuosekliausiai apie švedų literatūrą rašo Sigutė Radzevičienė, Silvestras Gaižiūnas, Aurelija Mykolaitytė, Irena Varnaitė, Zita Mažeikaitė). Kiekvienais metais leidyklos pateikia daug naujų švedų literatūros vertimų, ypač gausu detektyvinės ir vaikų literatūros, vos ne kasmet lietuvių skaitytojai gali Vilniaus knygų mugėje susitikti ir tiesiogiai pabendrauti su iškiliausiais Švedijos rašytojais. Taip vien per keletą pastarųjų metų apsilankė Alexanderis Ahndorilas ir Alexandra Coelho Ahndoril, prisidengę Larso Keplerio slapyvardžiu, Ulfas Peteris Hallbergas, Karin Alvtegen, Henrikas Fexeusas.
Žvelgiant į šias tendencijas, atrodo, kad XXI amžiuje išlieka gyvos ir net stiprėja XX šimtmečio pradžios Antano Pakšto, Vaižganto ir kitų Lietuvos bei Švedijos šviesuolių puoselėtos Lietuvos ir Švedijos kultūrinio bei politinio bendradarbiavimo idėjos. Kaip, kalbėdamas apie XX a. pradžios situaciją, pastebi literatūrologas Silvestras Gaižiūnas, „Vaižgantas savo veikaliukuose ‘Aplink Baltiją’ ir ‘Mūsų santykiai su švedais’ bene entuziastingiausiai įvertino švedų ir lietuvių draugystę, įžvelgdamas joje daug žadančią šviesią perspektyvą. Pasak jo, ši draugystė (arba, kaip jis sako, ‘švedų-lietuvių romantika‘) tapo naujo Pabaltijo valstybių grupavimosi pradžia“. Šiandien, po šimto metų, tą draugystę stiprina, lietuviams leidžia pažinti Švediją ir jų geriausia visų laikų literatūra, išversta į lietuvių kalbą. Tik išlieka aktualus klausimas, kaip išsirinkti iš gausybės švedų rašytojų knygų savo knygą (ar knygas)… Kai pamąstai apie geriausią švedų literatūrą, iškart pagalvoji, kas iš švedų yra gavę Nobelio literatūros premiją. Aha. Selma Lagerlöf (pirmoji moteris rašytoja apskritai, 1909), Verneris von Heidenstamas (1916), Erikas Axelis Karlfeldtas. (Prisiminusi šį autorių iškart prisimenu ir jo unikalumą – tai vienintelis rašytojas, gavęs Nobelio literatūros premiją jau po mirties. Kodėl? Pats daugelį metų buvo šios premijos skyrimo komiteto narys, ir buvo tarsi neetiška ją paskirti sau.) Taigi, Karlfeldtui mirus, jam premiją (1931) vis dėlto paskyrė kiti komiteto nariai); toliau – Päras Lagerkvistas (1951), Eyvindas Johnsonas (1974) ir Harry Martinsonas (1974), Tomas Tranströmeris (2011); prisimeni ir kitus švedų rašytojus, pagerbtus ir kitokiais literatūriniais apdovanojimais. (Švedijoje yra ne mažiau kaip 15 svarbesnių ir ne tokių reikšmingų apdovanojimų.) Ir vis dėlto supranti, kad ne visi apdovanotieji yra tapę savi, ne visi jų kūriniai mums svarbūs.
O kas švedų literatūroje tikrai mano? Ir čia bemat atmintyje iškyla mylimiausieji: Päras Lagerkvistas ir jo „Nykš- tukas“, Marianne Fredriksson ir jos „Simonas ir ąžuolai“, Larsas Gustafssonas ir jo „Bitininko mirtis“, Carola Hansson ir jos „Andrejus“, Axelis Munthe ir jo „Knyga apie San Mikelę“, Stigas Dagermanas ir jo „Vestuvių naktis“, Torgny Lindgrenas ir jo „Gyvatės pėdsakas ant uolos“, dar „Dorė Biblija“, Peras Olovas Enquistas ir jo „Blanša ir Marija“, 2014 metais Vilniaus knygų mugėje viešėjęs Ulfas Peteris Hallbergas ir jo „Šešiolika būdų prisiminti tėtį“. Aišku, vaikų literatūra. Maria Gripe ir visa jos kūryba iškyla net pirmiau nei Astrid Lindgren, Selma Lagerlöf, dar Ulfas Starkas, Svendas Nordquistas, Jujja ir Tomas Wieslanderiai su jų lengvai išprotėjusiais veikėjais, karvėmis, žaismingai besikarstančiomis po medžius ir diskutuojančiomis su varnom… Dar švedų pasakos „Piemenukas ir elfų karalius“. Et, visko nesuminėsi. Bet tai mano. O kokios pačių švedų, žvelgiančių į savo turtingą literatūrą, knygos turi prierašą: „Privalai perskaityti“?
Lenos Andersson knygos „Estera. Romanas apie meilę“ viršelis. Rašytojų sąjungos leidykla, 2016. Dailininkė – Deimantė Rybakovienė
Švedai siūlo: imkit jas ir skaitykit
Atsivertus reprezentatyvią Švedijai skirtą internetinę svetainę Sweden.se ir žvelgiant į literatūrai skirtas skiltis, iškart galima suprasti, kaip Švedija didžiuojasi savo tarptautinio pripažinimo sulaukusiais detektyvų kūrėjais, kurių nuotraukos ir knygų viršeliai puikuojasi vos tik atsivertus šią svetainę. Vis dėlto puslapyje „10 švediškų knygų, kurias privalai perskaityti“, figūruoja visai kiti autoriai ir visai kitos, toli gražu nedetektyvinės knygos. Apskritai interneto svetainė, kitaip nei išspausdinta knyga, gali daug greičiau reaguoti į knygų naujienas, daug dinamiškiau keisti sąrašus, reaguoti į pačias naujausias savo literatūros tendencijas, knygų leidybą, vertinimus, įtaką ir pan. Todėl svetainėje pateiktas geriausių knygų sąrašas yra įdomus daugeliu požiūrių. Pirmiausia jame gražiai dera klasikiniai ir naujausieji kūriniai, net tie, kurie Švedijoje pasirodė vos prieš kelerius metus. Tai stebina, nes šiaip jau tradiciškai geriausieji kūriniai turi būti laiko patikrinti, ir, kaip teigia lektologijos specialistas Emilis Teixidoras, apie knygos vertę jau geriausiai galima kalbėti praėjus šimtui metų po jos pasirodymo. Taigi, norisi atidžiau pažvelgti į sąrašą ir pasvarstyti: a) kiek švedų siūlomos geriausios knygos sutampa su lietuvių vertinimais? b) kiek mūsų leidyklos, kiek mūsų leidėjai leidžia tos elitinės, geriausios literatūros, kaip ji verčiama vertėjų?
1. Lena Andersson. Romanas apie meilę (Egenmäktigt förfarande: en roman om kärlek, 2013). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 (iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė-Ydrauw).
Ši knyga tik prieš ketverius metus pirmąkart pasirodė Švedijoje ir buvo gana greitai išversta į lietuvių kalbą. Čia, pas mus, į ją bemat buvo atkreiptas dėmesys. Pirmiausia populiariame Lietuvos kultūriniame interneto portale bernardinai.lt išspausdintas pagal užsienio spaudą parengtas gana išsamus straipsnis „Įtrūkis tarp kalbos ir tikrovės yra literatūros pagrindas“, kurį skaitydamas gali gana išsamiai susipažinti tiek su pačia rašytoja, su jos pastangomis derinti žurnalistiką ir rašymą, tiek su jos įsivaizdavimu, koks būtų tas idealusis jos kūrybos skaitytojas ir ką reiškia gauta Augusto premija. Be to, per kelis mėnesius po knygos pasirodymo lietuvių spaudoje skaitėme ir dar keletą straipsnių, knygos recenzijų. Literatūrologė Jūratė Čerškutė straipsnyje „Du totalūs tekstai apie šėlą: gydantis nuo meilės ir svaiginantis nuo vaizduotės“ lygina iš pažiūros sunkiai palyginamus kūrinius: Lenos Andersson „Estera. Romanas apie meilę“ ir populiaraus lietuvių rašytojo, eseisto Kęstučio Navako 2016 metais pasirodžiusį romaną „Vyno kopija“. Įžvalgi pasirodė ir Jurgos Mandrijauskaitės recenzija apie Andersson „Esterą“, ypač jos mintis, kad šiame romane svarbūs tik du dalykai – tekstas ir romano atmosfera, aprašomos realybės ir kalbos santykis. Čia visai nesvarbu, kaip baigsis siužetas, nes tu bijai, nenori, kad šis meistriškai parašytas tekstas kada nors baigtųsi.
Apibendrinant galima pasakyti, kad pas mus išverstas ir išleistas šis romanas susilaukė didelio atgarsio, net didesnio nei daugelis lietuvių autorių kūrinių.
2. Majgull Axelsson. Balandžio ragana (Aprilhäxan, 1997). – Vilnius: Alma littera, 2001 (iš švedų kalbos vertė Giedrė Žirgulytė).
Šis kūrinys, lietuviškai pasirodęs tik XXI a. pradžioje, iki šiol nėra atkreipęs didesnio literatūrologų dėmesio, nors Švedijoje susilaukė pačių įvairiausių literatūrinių apdovanojimų ir pagyrų. Vis dėlto skaitytojai savo internetiniuose tinklaraščiuose noriai dalijasi knygos refleksijomis, aktualizuoja ir svetur išsakytą kritinę mintį. Tarkim, tinklaraštyje žmogus, pasirašęs slapyvardžiu „Maištinga siela“, gana išsamiai nagrinėja romaną „Balandžio ragana“ ir ne tik išsako individualų santykį su juo, bet ir aktualizuoja svetur susiformavusią šio kūrinio literatūrologinę refleksiją:
Štai keletas kritikų pasisakymų apie „Balandžio raganą“:
Literatūriniai „Balandžio raganos“ nuopelnai – nepaprasta intelektualinė įtampa, išradinga kompozicija ir pasakojimo jausmingumas, kokio seniai nebuvome matę (Birgit Muunkhammar); Niekada nesu skaičiusi taip įžvalgiai aprašytos namų neturėjimo, vidinės laisvės ir nuolatinio pasirengimo peržengti įprastas normas būsenos, kurioje atsiduria asmenys, bandantys peršokti iš vienos visuomenės klasės į kitą. Ir niekada taip taikliai nebuvo nušviestas represinis globos ir socialinės rūpybos sistemų pobūdis. Tokios skaitytojų išsakytos mintys, įžvalgos praplečia ir kitų šio romano skaitytojų horizontą. (GiaBergstrom – Edvards).
3. Marianne Fredriksson. Simonas ir ąžuolai (Simon och ekarna, 1985). – Vilnius: Alma littera, 2004 (iš švedų kal- bos vertė Giedrė Žirgulytė).
„Simonas ir ąžuolai“ – romanas, kuriame tyrinėjama labai dažna šiuolaikinėje literatūroje dviejų vaikinų brandos istorija. Tačiau šioje knygoje svarbiausias yra ne tik išmoningas pasakojimas, bet ir, ypač, sukurta nepaprasta, tiesiog mistinė jo atmosfera, kuri perteikia neišsakytas paslaptis, atskleidžia tai, kaip pasąmoniniai dalykai veikia žmonių santykius. Keliamas klausimas, ar įmanoma artimiesiems bent ką vieniems nuo kitų nuslėpti. Ar reikia bandyti? Šis kūrinys pirmasis iš sąrašo, kuris turi ir kinematografinę versiją. Tiesa, kalbėdamas apie grožinio kūrinio ir jo ekranizacijos santykį lektologas Emilis Teixidoras yra gana kategoriškas:
„Viena priežasčių, kodėl kinematografinės versijos beveik visada nusileidžia literatūros kūriniams, pagal kuriuos jos statomos, yra ta, kad kinas eliminuoja galimybę įsivaizduoti, kurią mums teikia skaitymas, mums patiems ‘kurti’ ar ‘realizuoti’ įvykių ar veikėjų vizualizaciją“. Be abejo, galima rasti kontrargumentų tokiems teiginiams. Taip pat galima rasti ekranizacijų, kurios net geresnės, paveikesnės (išplečiančios prasmių lauką) už patį grožinį kūrinį. Fredriksson romaną 2011 metais ekranizavo režisierė Lisa Ohlin. Filmas apkeliavo daugybę kino festivalių, o pačioje Švedijoje nacionalinių kino apdovanojimų metu buvo nominuotas net 13-oje kategorijų, dviejose nugalėjo.
4. Jonas Jonasson. Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo (Hundraåringen som klev ut genom fönstret och försvann, 2009). – Vilnius: Obuolys, 2012 (iš švedų kalbos vertė Astra Alba).
Tiek Jonassono kūrinys, tiek jo kinematografinė versija – labai sėkmingi. 2009 metais pasirodžiusi knyga 2015-aisiais buvo ekranizuota. Filmo režisierius – Felixas Herngrenas. Tai istorija apie senuką, kurį senelių namų kolektyvas rengiasi sveikinti su garbingiausiu 100 metų jubiliejumi. Atskleidžiamas pats to sveikinimo absurdiškumas (socialinei darbuotojai iškyla jau pirminė būsimos šventės problema – kaip sutalpinti 100 žvakučių ant būsimo torto?). Nuo pat pirmųjų puslapių, o filme nuo pirmųjų kadrų rodomas socialinės globos įstaigų, kuriose tarsi imituojama šeima, jos santykiai, absurdiškumas. Nenorėdamas dalyvauti farse ir drauge norėdamas galbūt paskutinįkart išgyventi laisvę, savarankiškumą, nepriklausomybę nuo jį apribojusios institucijos, senolis pabėga. Šis filmas puikiai išlaiko ir perteikia knygos emociją; už nepakartojamą juodąjį humorą ne viename kino festivalyje filmas buvo apdovanotas žiūrovų simpatijų prizu.
5. Jonas Hassen Khemiri. Allt jag inte minns, 2015.
Tai vienintelė knyga iš dešimtuko, kuri nėra išversta į lietuvių kalbą. Vis dėlto į šį autorių Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, buvo atkreiptas ypatingesnis dėmesys 2012 metais per Šiaurės šalių bibliotekų savaitę („Įvairialypė Šiaurė“), kada jaunimui buvo pasiūlyta skaityti Jono Hasseno Khemiri knygą „Viena akis raudona“ („Ett öga rött“). Apie šią knygą renginio organizatoriai sakė taip: „Jono Hasseno Khemiri kūrinys ‘Viena akis raudona’, kaip ir ‘Avietinių laivelių kapitonai’, debiutinis jo romanas, pasižymi humoru, ypatingu – kiek nestabiliu – pagrindinio veikėjo charakteriu ir aštria politine potekste“.
Selmos Lagerlöf knygos „Sakmė apie Gestą Berlingą“ viršelis. Leidykla „Žaltvykslė“, 2008. Dailininkė – Deimantė Rybakovienė
6. Selma Lagerlöf. Sakmė apie Gestą Berlingą (Gösta Berlings saga, 1891).
Tai tas kūrinys, kurio dėka Selma Lagerlöf, laimėjusi anoniminį literatūros konkursą, tapo rašytoja. Tai neabejotinai vienas savičiausių jos kūrinių, kurio ir žanrą, ir siužetą sunku nusakyti: atskiros dalys rašytos net dešimt metų (dėl to justi stiliaus, paties rašymo pokyčiai), knyga įtraukia pirmiausia nepakartojama savo dvasia. Kaip pastebi nuosekliau šio kūrinio recepciją bei vertimus tyrinėjęs Silvestras Gaižiūnas:
Pirmą kartą „Sakmė apie Gestą Berlingą“, pavadinta „Padavimu apie Gostą Berlingą“, lietuvių kalba trim atskirais tomeliais išėjo 1931 metais. Tai buvo J. Kazėno vertimas su H. H. Ewerso įžanginiu žodžiu apie romano autorę. Antrą kartą kūrinys buvo išleistas 1982 metais (R. Rimantienės vertimas).
Filmą pagal šį Selmos Lagerlöf romaną 1924 metais pastatė režisierius Mauritzas Stilleris. Jame pagrindinį vaidmenį sukūrė kino legenda Greta Garbo (prasigėrusį kaimo pastorių, bet meniškos sielos Gestą suvaidino Larsas Hansonas). Beje, šis filmas 1975 metais Švedijos filmų instituto restauruotas ir atnaujintas.
7. Johan Ajvide Lindqvist. Įsileisk mane (Låt den rätte komma in, 2004). – Vilnius: Obuolys, 2010 (iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė).
Šis talentingai parašytas romanas pasirodė tada, kai labai populiari buvo vampyrų tema. Kūrinys gerokai skiriasi nuo kitų panašios tematikos labiau į paauglius orientuotų romanų, yra stipresnis. 2008 metais pagal šį romaną sukurtas to paties pavadinimo romantinis siaubo filmas (rež. Tomas Alfredson). „Obuolio“ leidykla, internete reklamuodama knygą „Įsileisk mane“, iškart ją susieja su kino filmu ir teigia, kad pati knyga priklauso serijai: Tik geriausia knyga virsta filmu. Šios kino juostos populiarumas pačių įvairiausių filmų festivaliuose toks didelis, kad net neįmanoma išvardyti visų susižertų apdovanojimų. Populiarumu, ko gero, filmas lenkia net pačią knygą.
8. Mikael Niemi. Populiari muzika iš Vitulos (Populärmusik från Vittula, 2000). – Vilnius: Alma littera, 2004 (iš švedų kalbos vertė Giedrė Žirgulytė).
Romane „Populiari muzika iš Vitulos“ rašytojui Mikae- ui Niemi pavyko perteikti nepakartojamą „Beatles“ kartos paauglių gyvenimo realybę, XX a. antrosios pusės patirtį, troškimą laisvės, troškimą kurti muziką, troškimą augti kitaip nei prieš tai buvusi karta. Susitinka du berniukai, kurie negali susišnekėti, nes vienas kalba švediškai, o kitas suomiškai. Kaip užmegzti draugystę, kaip susikalbėti? Tebūna tos draugystės patvirtinimas – drauge suvalgytas nosies turinys. O vėliau ne kartą balansuojama ties gyvybės ir mirties riba, kai tenka įrodyti, kad gali drauge su kaimo vyrais gerokai išgerti alkoholio, kai tenka gyvenimo dalykus suvokti ir išsiaiškinti suomiškos pirties karštyje, kai reikia patikrinti draugystę. 2004 metais Reza Bakheris pastatė kino filmą tuo pačiu pavadinimu. Iki šiol šis režisierius geriausiai ir žinomas kaip tik šiuo savo filmu, sulaukusiu tiek žiūrovų simpatijų, tiek palankių kritikos atsiliepimų. Apskritai šiame filme galbūt sėkmingiausiai pavyko perteikti XX a. antrosios pusės Švedijoje vyravusią kultūrinę, politinę atmosferą, tą aplinką, kurioje ir susitiko du būsimi bičiuliai.
9. August Raudonasis kambarys, Hemsio salos žmonės (Hemsö borna, 1887). – Vilnius: Vaga, 1989 (iš švedų kalbos vertė Eugenija Stravinskienė).
„Hemsio salos žmonės“ – bene dažniausiai iš visų Strindbergo romanų minimas privalomų perskaityti knygų sąrašuose. Jo tema paprasta. Jaunas vyras įsidarbina atokios Švedijos salos apleistame ūkyje, kurio savininkė – nebejauna našlė. Užsimezgę jausmai tarp samdinio ir našlės ūkio šeimininkės kelia klausimų. Meniškai tyrinėjami žmonių santykiai, pasirinkimai, aiškinamasi motyvai. Kas veikėjus skatina elgtis taip, kaip jie elgiasi? Šis Strindbergo kūrinys turi daug komiškų elementų, meistriškai atskleidžia tai, kas paslėpta, be to, yra labai kinematografiškas. Tarsi stop kadruose nupiešiami atskiri vaizdai, kurie tiesiog beskaitant romaną kilte iškyla prieš akis. Neatsitiktinai veikalas sulaukė tiek daug kinematografinių versijų. Pirmąkart jis buvo pastatytas 1919 metais („The People of Hemso“, rež. Carl Barcklind), antrąkart šio kūrinio ėmėsi režisierius Sigurdas Wallénas ir pastatė jį 1944 metais; trečiąkart „Hemsio salos žmonės“ ekranizuoti dar po dešimties metų, 1955-aisiais jį režisavo Arne Mattssonas.
10. Jalmaras Sioderbergas [Hjalmar Söderberg]. Rimtas žaidimas, Daktaras Glasas (Den allvarsamma leken, 1912). – Vilnius: Vaga, 1971 (versta iš rusų kalbos).
Hjalmaras Söderbergas savo romane „Rimtas žaidimas“ kalba apie tai, kaip netinkami atskirų žmonių pasirinkimai griauna visų aplinkinių ir jų pačių gyvenimus, kokia yra aistros ir neištikimybės kaina. Tik pernai šį kūrinį ekranizavo gerai žinoma Švedijoje režisierė Pernilla August. Ji sukūrė tikrai įspūdingą kostiuminę dramą, kuri Scanoramos festivalyje 2016 metų rudenį buvo parodyta ir Lietuvoje.
Apibendrinant visą interneto puslapyje „10 švediškų knygų, kurias privalai perskaityti“ pateiktą sąrašą, galima pasakyti, kad jis pasirodė ir įdomus, ir toks, kurio rekomendacijos iš esmės nekelia vidinio pasipriešinimo. Skaitydamas šį sąrašą, džiaugiesi tuo, kad net devynias knygas iš dešimties galima perskaityti lietuviškai ir tik viena iš tų dešimties („Rimtas žaidimas“) yra išversta ne iš originalo kalbos. Ar šios sąrašo knygos geriausios? Tai subjektyvu. Aš pati iš šio sąrašo išbraukčiau „Įsileisk mane“ ir tikrai įrašyčiau Pärą Lagerkvistą.
Šioje vietoje noriu atkreipti dėmesį į vertėjus. Vertėjos Agnė Kudirkaitė-Ydrauw, Eugenija Stravinskienė, Rimutė Rimantienė, Virginija Jurgaitytė, Astra Alba išvertė po vieną, o Giedrė Žirgulytė net tris aptarto sąrašo knygas („Simonas ir ąžuolai“, „Balandžio ragana“, „Populiari muzika iš Vitulos“). Kas teminiu požiūriu vienija visus šioje svetainėje siūlomus būtinai perskaityti kūrinius? Meniškai tyrinėjamas moters įsimylėjimo, meilės ir gijimo iš meilės mechanizmas („Estera. Romanas apie meilę“); kaip prigimtinis neįgalumas gali būti didesnio, ypatingo žinojimo apie pasaulį ir kitus prielaida („Balandžio ragana“); kaip savo pasąmone galì būti susijęs su kad ir nepažįstamais savo gimdytojais („Simonas ir ąžuolai“); kaip pasipriešinti iš tiesų represinei sočios visuomenės socialinių tarnybų struktūrai, kaip vaduotis iš „privalomos“ specialistų meilės ir dėmesio („Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir pabėgo“); kaip kasdienybėje įžvelgti pasaką ir net nepalankiausiomis gyvenimo aplinkybėmis, kada, atrodo, netenki įprasto pagrindo po kojomis, nepaliauti džiaugtis („Sakmė apie Gestą Berlingą“); kaip pasinerti į šalia gyvenančių vampyrų pasaulį („Įsileisk mane“); kas yra svarbiausia dviejų vaikinų draugystei, kurios jau pati pradžia paženklinta negalėjimu susišnekėti ir pastangomis atrasti nekalbinę kalbą („Populiari muzika iš Vitulos“); kokie tikrieji žmogaus veiksmų motyvai („Hemsio salos žmonės“); kokios santuokinės neištikimybės pasekmės („Rimtas žaidimas“).
Kaip matyti, beveik visi aptartieji „privalomi“ kūriniai yra sėkmingai ekranizuoti, ir pagal šias knygas pastatyti filmai kai kuriais atvejais populiarumu (pvz., „Įsileisk mane) lenkia net pačias knygas.
Švedijos institutas 2002 metais lietuviškai išleido gerai žinomo Švedijoje istoriko Larso O. Lagerqvisto knygą „Švedijos istorija“, kurioje apmąstoma šalies istorija ir žymiausieji kultūros istorijos faktai nuo ledynmečių pabaigos iki pat XXI a. pradžios. Kaip šioje reprezentatyvioje knygoje pristatoma šalies literatūra? Kaip svarbiausią rašytoją, reprezentuojantį šalį, Lagerqvistas pirmiausia išskiria Augustą Strindbergą. Be to, jis teigia, kad bene mylimiausias Švedijoje yra rašytojas Vilhelmas Mobergas ir jo 1949 metais sukurtas veikalas „Emigrantai“, pagal kurį pastatytas populiarus filmas dilogija. 1995 metais išleistoje T. K. Derry knygoje „Skandinavijos istorija“ skyriuje „Indėlis į civilizaciją“ autorius, žvelgdamas į visą Skandinavijos literatūros kontekstą, teigia, jog didžiausią indėlį turėjo ne švedų ar danų, bet būtent norvegų literatūra su Knutu Hamsunu ir Sigrid Undset. Vis dėlto Derry, kaip ir prieš tai minėtas Larsas O. Lagerqvistas, išskiria du švedų rašytojus: Pärą Lagerkvistą ir jo romanus „Nykštukas“ bei bibliniais motyvais parašytą „Barabą“, taip pat jau minėtą Vilhelmą Mobergą ir jo trilogiją apie emigraciją į Naująjį pasaulį. Beje, Lietuvoje turime vienintelį šio rašytojo (Vilhelmo Mobergo) kūrinio vertimą, atliktą Eugenijos Stravinskienės 1981 metais. Tai romanas „Vyro moteris“. Daugelis taip pat turėjo galimybių pamatyti įspūdingą Mobergo romano apie švedų emigraciją į JAV XIX a. viduryje ekranizaciją: filmą „Emigrantai“ sukūrė įžymusis švedų režisierius Janas Troelis 1971 metais. Pagrindinį Kristinos vaidmenį sukūrė jaunutė kino žvaigždė Liv Ullmann. Dar vienas žinynas, kuriame šalia geriausių pasaulio autorių iškyla ir švedai, yra 2002 metais Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute išleistas „Kas, kada ir kieno parašyta?“ Iš švedų rašytojų čia minimi tik Astrid Lindgren, Eyvindas Johnsonas, Selma Lagerlöf, Augustas Strindbergas ir Päras Lagerkvistas.
Dar kartą grįžtu prie straipsnio pradžioje minėtos knygos „1001 knyga, kurias privalai perskaityti per gyvenimą“. Leidinys įdomus tuo, jog čia atskirų šalių knygos surado sau vietą tarp visame pasaulyje geriausių visų laikų knygų. Kokios knygos, kokie švedų autoriai patenka į šį geriausiųjų iš geriausiųjų sąrašą? Simboliška, kad tarp 1001 knygos čia minimi tik dešimties švedų autorių parašyti kūriniai. Šiame sąraše net trys Augusto Strindbergo romanai („Raudonasis kambarys“, „Hemsio salos žmonės“, į lietuvių kalbą abu vertė Eugenija Stravinskienė, „Atviroje jūroje“ – Nida Matiukaitė); Selmos Lagerlöf „Sakmė apie Gestą Berlingą“ (vertė Rimutė Rimantienė); Astrid Lindgren „Pepė Ilgakojinė“ (vertė Eugenija Stravinskienė), Päro Lagerkvisto „Barabas“ (vertė Zita Mažeikaitė), Görano Tunströmo „Kalėdų oratorija“ (vertė Eugenija Stravinskienė), Marianne Fredriksson „Simonas ir ąžuolai“; Henningo Mankellio „Beveidžiai žudikai“, Pero Olovo Enquisto „Blanša ir Marija“ (vertė Zita Mažeikaitė). Šiame sąraše netikėta rasti vieną vaikų literatūros kūrinį („Pepė Ilgakojinė“) ir vieną detektyvinį romaną (Mankellio „Beveidžiai žudikai“).
Žvelgiant į kapitalinius sąvadus, tokius kaip „1001 knygos, kurias privalai perskaityti per gyvenimą“, nepalieka dvejopas jausmas: viena vertus, išties pagirtinas kolektyvinis sumanymas apmąstyti geriausią literatūrą visuminiu būdu, bandant išryškinti tikrai visų laikų svarbiausius rašytojus ir jų kūrinius; kita vertus, pačia savo esme tokio pobūdžio leidiniai priklauso tam tikram laikotarpiui (nors ir fiksuojami kanoniniai laiko išbandyti dalykai). Deja, į tokius sąrašus nepatenka labai daug geriausios naujausios literatūros. Tarkim, „1001 knyga, kurias privalai perskaityti per gyvenimą“ lietuvių kalba pasirodė prieš 10 metų (2007), originalas pasirodė dar metais anksčiau. Vadinasi, šis sąvadas jau nebeapima beveik dešimtmečio literatūros. Todėl gana įžvalgi pasirodė tokia Emilio Teixidoro mintis:
Esama knygų sąrašų, kuriuose pateikiami literatūriniu požiūriu pripažinti kūriniai, tačiau nėra efektyvaus kūrinių sąrašo, užkrečiančio noru skaityti, nes vienintelis skonis neegzistuoja, nėra tokio paties lygio skaitytojų ar universalios temos, sužadinančios viso pasaulio smalsumą.
Privalomoji literatūra ir populiarieji detektyvai
Tik atsivertus Švedijos literatūros oficialų Švedijai skirtą tinklalapį literatūros skiltyje puikuojasi vienas labiausiai žinomų šiuolaikinių Švedijos autorių – Stiegas Larssonas, o šalia su pasididžiavimu parašyta, kad „švedų grožinė literatūra yra tarp daugiausia verčiamų literatūrų pasaulyje“. Toliau pastebima, kad būtent trys detektyvų rašytojai – Stiegas Larssonas, Camila Lackberg ir Henningas Mankellis – padėjo pritraukti tarptautinių skaitytojų“ . Vis dėlto peržvelgus daugelį pačių geriausių visų laikų švedų literatūros sąrašų, tik viename aptinkamas detektyvinis kūrinys – Mankellio „Beveidžiai žudikai“, nors švedų detektyvai yra viena iš labiausiai tarptautinio pripažinimo, daugybės vertimų sulaukusi švedų literatūros dalis. Kuo šis Mankellio kūrinys išskirtinas, kokia motyvacija jį įrašyti tarp nedaugelio Švedijos geriausiųjų? Anot rašytojos Theodoros Sutcliffe, „ji nusipelno ir papildomo dėmesio, nes reprezentuoja XX a. pabaigos Skandinavijos šiuolaikinio detektyvinio romano atsiradimą ir iškilimą“. Tarp populiariausių ir labiausiai į kitas kalbas verčiamų autorių yra minima ir Karin Alvtegen, kurios šešios knygos išleistos lietuvių kalba, o pati rašytoja prieš kelerius metus dalyvavo Vilniaus knygų mugėje. Kadangi galima pažvelgti į rašytojos knygų visumą, pagyventi visame jos sukurtame literatūriniame pasaulyje, galima pasakyti, koks tas pasaulis yra, kas jame ypatinga. Tai detektyvai, kuriuose detektyvas nėra svarbiausias dalykas. Geriausi detektyvai parašomi ten, kur visuomenė yra stabili, kur tikima saugumu ir tikima, jog kada nors viskas bus gerai, viskas išsispręs ir įsivyraus taika, teisingumas Žemėje. Lietuvoje Švedijos ambasados iniciatyva kelerius metus vyko kilnojamoji paroda, skirta švedų detektyvams. Pirmasis parodos lakštas buvo Švedijos žemėlapis su pažymėtomis svarbiausių Švedijos detektyvų veiksmo vietomis. Pažymėti taškai apima visą žemėlapį, pasiskirstę tolygiai. Tai reiškia, kad, žiūrint į detektyvų visumą, galima pasakyti, jog blogis į visuomenę gali įsiveržti iš bet kur. Reikia būti budriems. Blogis žmoguje, blogis visuomenėje ir pan. Vis dėlto reikia grįžti prie minties, jog detektyvas visada rodo tikėjimą, kad visa, kas vyksta, net ir blogi dalykai, visuomenėje, bus atskleista, nusikaltimai išaiškinti ir visa baigsis gerai. Dažnai geriausi švedų detektyvų rašytojai kaip iš per mažų marškinėlių laipsniškai išsiveržia ir iš juos po truputį ėmusios varžyti aiškios ir gana schemiškos detektyvo formos: nusikaltimas – detektyvas ir nusikaltimo tyrimas – skaitytojo klaidinimas (tikrasis nusikaltėlis turi būti netikėtas, nustebinti), – laiminga pabaiga (nusikaltimas išaiškintas, kaltieji nubausti). Dėl šių priežasčių, pavyzdžiui, Karin Alvtegen (vienas jos romanų – „Missing“ lietuviškai – „Dingusioji“ tapo Didžiosis Britanijos televizijos mini serialu) susitikime Vilniaus knygų mugėje pasakojo, kaip sunku pripažintam detektyvų kūrėjui pradėti kurti nebe detektyvinę literatūrą. (Jos šeštasis romanas „Tikėtina istorija“ jau nebe detektyvinis.) Beje, skaitant iš eilės visus šios rašytojos kūrinius, justi, kaip autorė tolsta nuo detektyvinio elemento – nusikaltimas daugeliu atvejų tampa tik prielaida giluminei žmogaus psichikos literatūrinei analizei. Ką reiškia mano nelaimingumas, nesusiklostęs įvaikinto vaiko gyvenimas prieš tikrą kančią („Kaltė“), kas nulemia, kad trisdešimčiai metų užsidarau savo apkūnaus kūno nelaisvėje ir neišeinu iš namų, ir kas turi atsitikti, kad po tiek metų ryžčiausi išsiveržti iš tokio kalėjimo („Gėda“)? Kas gali išties patikėti mano nekaltumu, kai visi yra prieš mane – nekaltas vaikas, įžiūrintis giliau nei tai, kas akivaizdu („Dingusioji“), kaip tragiškai keršto planas gali atsisukti prieš patį keršytoją („Išdavystė“), kas gali slypėti už nepagrįstų rašytojo kūrybinių ambicijų – nusikaltimas dėl šlovės („Šešėlis“), kaip sąmoningai prarasta vyro, turtingo verslininko, tapatybė gali pozityviai keisti ir gyvenimą („Tikėtina istorija“)? Beje, sukūrusi nedetektyvinį šeštąjį romaną, rašytoja turėjo pakeisti leidyklą, nes ši nesuprato, kaip detektyvų karalienė staiga drįsta sukurti nebe detektyvą, o kažką visiškai kita.
Apibendrinant galima pasakyti, kad, žvelgiant į švedų rekomenduojamos geriausios jų literatūros sąrašus, jie mus, lietuvius, nuteikia gerai: turime beveik visos geriausios švedų literatūros dalies vertimus. Galima pritarti literatūrologei Aurelijai Mykolaitytei, teigiančiai: „Gana gausūs vertimai liudija intensyvius kultūrinius mainus, vykstančius tarp Lietuvos ir Švedijos. Stengiamasi neužmiršti klasikų, bet daugiausia dėmesio sulaukia šiuolaikiniai autoriai, ypač romanų kūrėjai“. Todėl knygų leidėjai turėtų gana atidžiai įsižiūrėti į pačių šalių, šiuo atveju – Švedijos, siūlomus jų geriausios literatūros sąrašus. Ir tada besidžiaugiant, jog didžiuma knygų išverstos, iškart reikėtų pamąstyti, kada tai buvo padaryta (ar nepasenę vertimai?) ir ar visos geriausios knygos išverstos iš originalo kalbos. Būtina atkreipti didesnį dėmesį į Jono Hasseno Khemiri kūrybą. Bet kuriuo atveju renkantis knygas vis tiek galioja šis patarimas: „Rinkis knygą taip apgalvotai, tarsi rinktumeisi draugą“. Taip yra pasakęs XVII amžiaus anglų poetas Wentworthas Dillonas, ir į jo mintį šiandien kaip niekada reikia įsigilinti… Drauge galima tvirtai pasakyti, kad jei ne tikrų draugų, tai bent gerų pažįstamų, bendraminčių tarp švedų rašytojų kiekvienas skandinavų literatūros mėgėjas tikrai gali rasti.
Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Asta Gustainienė (2017 m., nr. 2)
