Foto: pixabay.com

Rašytoja Astrida Lindgren ne tik sukūrė vaikystę pakeitusius, unikalius ir žaismingus personažus, bet ir pati nugyveno ne mažiau spalvingą gyvenimą. Nuostabi vaikystė, sunkus paauglystės tarpsnis ir nesibaigiantis maištas – ne viską griaunantis, tačiau kviečiantis į pasaulį pažvelgti kitomis akimis. Kviečiame sužinoti 10 įdomių faktų apie rašytoją ir jos visą pasaulį sužavėjusias istorijas.

10. Nukirpti plaukai

Astrida buvo pirmoji moteris savo miestelyje, nusirėžusi ilgus plaukus. Šiandien tai neatrodo labai didelė provokacija, tačiau anuomet paskatino be galo daug apkalbų. Kaip pasakoja pati rašytoja, miestelyje tai buvo tokia naujovė, kad žmonės sustodavo ir prašydavo jos pakelti skrybėlę, kad galėtų geriau apžiūrėti šukuoseną. Na, o su tokiais plaukais grįžusi namo būsima rašytoja ne ką mažiau nustebino ir namiškius – pastarieji ilgai nežinojo, ką pasakyti, ir tiesiog nejaukiai tylėjo.

9. Sunki paauglystė ir nėštumas

Nors rašytojos vaikystės galėtų pavydėti kiekvienas vaikas – ji kasdien nevaržomai žaidė ir svajojo su savo broliu bei seserimis, paauglystė Astridai buvo kur kas sunkesnė. Kaip sako autorė, vieną dieną ji tiesiog suvokė, kad nebegali daugiau žaisti ir nuo tada tapo maištinga mergina. Būdama aštuoniolikos, rašytoja pastojo, šokiruodama konservatyvią gimtojo miestelio bendruomenę. Astrida ilgai slėpė savo nėštumą, bet, galop, buvo priversta išvykti į Stokholmą. Rašytoja pagimdė sūnų Larsą, tačiau paliko jį augti globėjų šeimoje. Nors Astrida sūnų lankė kiek tik išgalėdama, jai ši istorija buvo be galo skausminga.

8. Motinystė

Rašytojos vaikai ne kartą patvirtino, kad Astrida nebuvo tipinė motina. Kitaip nei daugelis to meto mamų, Astrida nebijojo pati elgtis kaip vaikas – kartu su sūnumi ir dukra laipiojo po medžius ir įsitraukdavo į įvairiausius žaidimus. Astrida nebuvo viena tų motinų, kurios sėdi ant suoliuko ir žiūri į savo žaidžiančias atžalas. Ji norėjo žaisti pati ir tuo mėgaudavosi tiek pat, kiek ir jos mažyliai.

7. „Pepė Ilgakojinė“

„Pepės Ilgakojinės“ idėja iš tiesų priklauso visai ne Astridai, bet jos dukrai Karin. Vieną dieną sunkiai susirgusi ir lovoje priversta gulėti mergaitė paprašė mamos papasakoti istoriją apie išgalvotą veikėją. Rašytoja, nieko nelaukusi, tai ir padarė. O paskui, praėjus nemažai laiko, šį istorijų rinkinį surašė savo dukrai kaip dovaną. Tuo pačiu jo kopiją nusiuntė ir į vieną leidyklą… tikriausiai nereikia pasakoti, kuo tai baigėsi!

Astrida Lindgren | Foto: wikipedia.org

6. Knygų personažai

Dažnai knygų personažų idėjos ir istorijos gimdavo visai netikėtai arba pasitelkus vaikystės prisiminimus. Pavyzdžiui, neklaužada Emilis iš Lionebergos buvo autorės išsigelbėjimas, prižiūrint savo trejų metų anūką. Jam pratrūkus nenumaldomai verkti ir rėkti, Astrida lyg niekur nieko paklausė, ar jis nenorėtų išgirsti istorijos apie Emilį. O štai Padaužų kaimo vaikai buvo įkvėpti jos tėčio kaime nutikusių įvykių.

5. Nuomonės formuotoja

Astrida buvo ne tik viena žymiausių Švedijos rašytojų, bet ir įtakinga visuomenės veikėja. Rašytoja aktyviai kovojo prieš bet kokį smurtą prieš vaikus, pasisakė už ekologinių problemų sprendimą, o vienas gyvūnų apsaugos įstatymų netgi buvo pavadintas Astridos vardu. Iki pat senatvės rašytoja publikavo įvairius straipsnius ir nevengė išsakyti savo nuomonės visuomenei svarbiomis temomis.

4. Neieškojo žodžio kišenėje

Astrida pasižymėjo ne tik rašytojos talentu, bet ir aštriu liežuviu. „Sunkus lyg alaus butelis. Labai didžiuojuosi“, – šiais žodžiais Astrida atsiėmė Švedijos akademijos apdovanojimą. Kita žymi istorija įvyko su Boris Pankinu, sovietų ambasadoriumi Stokholme. Kadangi Karlsonas buvo itin populiarus jo šalyje, jis prasitarė autorei, kad dvi knygos, kurias turi kiekviena rusų šeima – tai biblija ir „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Neieškodama žodžių kišenėje, Astrida atšovė: „Nežinojau, kad Sovietų Sąjungoje biblija yra tokia populiari“.

3. Rašytojos senatvė ir mirtis

Nors su laiku rašytojos klausa ir regėjimas pradėjo ženkliai blogėti, kone iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų ji atsakinėjo į skaitytojų laiškus ir rūpinosi aplinkosaugos problemomis. Visgi, kaip pasakoja autorė, telefonu kalbėdama su savo seserimis, ji dažnai pokalbį pradėdavo žodžiais „Mirtis, mirtis, mirtis“ – tai buvo savotiškas priminimas, jog mirtis neišvengiama, ir tuo pačiu – būdas pasijuokti iš situacijos sentimentalumo. Astrida pasaulį paliko (ir kas žino, į kurį iš savo įsivaizduojamų pasaulių iškeliavo) 2002 metais. Ją palydėjo tūkstančiai žmonių, o laidotuvėse apsilankė ir karališkoji šeima. Na, o procesijoje kartu žingsniavo ir baltas žirgas – taip buvo paženklinta autorės kūryba, jos unikalumas ir viso Astridos Lindgren gyvenimo žaismingumas.

2. Stulbinami pasiekimai

Astrida iš viso parašė 34 knygas, kurių didžioji dauguma sulaukė nepaprasto skaitytojų pripažinimo. Rašytojos kūriniai išversti net į 107 kalbas! Ji pelnė kelias dešimtis apdovanojimų, tarp kurių – ir žymusis Hanso Kristiano Anderseno medalis, dažnai vadinamas vaikų literatūros Nobelio premija. Beje, rašytojos garbei pavadintas asteroidas, o jos atvaizdas puošia 20 Švedijos kronų banknotą. Skaičiuojama, kad pasaulyje buvo parduota apie 165 milijonai autorės knygų kopijų.

1. Kur susitikti su Astrida galima šiandien?

Žinoma, teisingiausias atsakymas būtų – knygose! Tačiau yra ir dar kelios vietos, kurios saugo rašytojos atminimą. Pavyzdžiui, „Astridos Lindgren pasaulis“ Švedijoje, laikomas viena populiariausių šalies atrakcijų – jame galima susitikti su knygų personažais, pažiūrėti filmų, pasiklausyti muzikos. O nuo 2015 metų galima aplankyti ir rašytojos namus Stokholme.