Nuotrauka iš leidinio „Vilniaus namų statybos kombinatas“ (1969) ir „Lazdynai“, sud. V. Balčiūnas, J. Vanagas (1983).

Rugsėjį Lazdynų gyvenamasis rajonas Vilniuje minėjo penkiasdešimtmetį. Tai ne pirmasis ir net ne didžiausias, bet, be abejo, žymiausias Lietuvoje masinės statybos gyvenamasis rajonas. Ką iš tiesų reiškė Lazdynai tuomet, septintajame dešimtmetyje, ar tikrai tai buvo (o jei taip, tai kuo?) išskirtinis rajonas masinės statybos aplinkoje ir kaip reikėtų šiandien vertinti jo architektūros pripažinimą?

Mikrorajonas – tai radikalių pokyčių sovietinėje statyboje ir architektūroje padarinys. Reformos pradžia laikoma 1954 m. gruodį Maskvoje, SSRS statybos darbuotojų pasitarime pasakyta Nikitos Chruščiovo kalba, kurios esmė buvo statybos proceso atpiginimas ir paspartinimas, visų pirma – gyvenamojo ploto trūkumo SSRS likvidavimas. Tikėta, kad iš standartinių fabrikinių elementų surenkami namai išspręs šią problemą, tą liudija tokie valstybiniai nutarimai kaip „Dėl surenkamųjų statybinių gelžbetonio konstrukcijų ir detalių gamybos tobulinimo“ (1954) ar „Dėl statybų tolesnio industrializavimo, kokybės gerinimo ir kainos sumažinimo priemonių“ (1955). Panašiu metu įdiegti gyvenamųjų namų projektavimą reguliuojantys normatyvai, žinomi kaip SNiP᾿ai (Statybos normos ir taisyklės) ir stambiaplokštės gyvenamosios statybos sistema su visa infrastruktūra galiojo iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo.

Nuotrauka iš leidinio „Vilniaus namų statybos kombinatas“ (1969) ir „Lazdynai“, sud. V. Balčiūnas, J. Vanagas (1983).

Stambiaplokštė surenkamųjų namų statyba nebuvo sovietų išradimas, o gerai prisitaikyta Vakaruose išvystyta sistema, pavyzdžiui, prancūziška Raymondo Camus patentuota stambiaplokščių surenkamųjų namų technologija, kuri buvo panaudota po Antrojo pasaulinio karo (1945–1964 m.) atstatant Le Havre‘o miestą (2005 m. jis buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą). Tačiau Sovietų Sąjungoje ji paplito plačiausiai ir truko ilgiausiai kaip pagrindinė būsto statybos technologija. Mikrorajono koncepcija Sovietų sąjungoje buvo suformuluota tik po 1960 m. įvykusio Maskvos pietvakarių zonos plėtros konkurso, kuriame, remiantis Vakarų Europos naujųjų gyvenamųjų priemiesčių projektavimo pavyzdžiais, nuspręsta gyvenamuosius namus grupuoti į mikrorajonus (9000–12 000 gyventojų). Tuo metu įdiegta pakopinė kultūrinio-buitinio aptarnavimo sistema, apskaičiuota 1000-io gyventojų poreikiams (pvz., kiek tokiam skaičiui gyventojų reikia vaikų darželių, mokyklų, parduotuvių, kultūros įstaigų ir pan.). Pagrindiniu gyvenamojo mikrorajono elementu tapo namų grupė (apie 2000 gyventojų) su parduotuve ir vaikų darželiu; iš tokių namų grupių formuojamas mikrorajonas su savo darželiais, mokykla ir prekybos-buitinių paslaugų centru (apie 10 000 gyventojų). Iš mikrorajonų sudaromas gyvenamasis rajonas (apie 30 000–40 000 gyventojų), turintis pagrindinį prekybos, laisvalaikio (kultūros, sporto) centrą, polikliniką ir pan. Atrodė, kad tokią miesto plėtrą ją bus labai paprasta kontroliuoti, be to nepamirškime, kad tuometinės urbanizacijos kontekste mąstyta tik apie miestų augimą, o ne atvirkščiai.

Pradėjus statyti stambiaplokščius surenkamuosius namus, pakito ir urbanistinė rajono kompozicija: atsisakyta stalininio laikotarpio planavimui būdingo namų statymo pagal kvartalo perimetrą, įdiegtas laisvas namų išdėstymas. Tiesa, miestų valdžiai kilo klausimas, kur juos geriausia statyti – griauti senus namus ir ir statyti naujus rajonus centre ar naujose teritorijose aplink miestą. Pirmasis variantas žadėjo mažesnes išlaidas infrastruktūrai, tačiau kėlė ir problemų dėl griovimų. Antrasis variantas atrodė brangesnis, tačiau leido paruošti idealias statybos aikšteles, pritaikytas kranams ir surenkamajai stambiaplokštei statybai. Nugalėjo statyba naujose teritorijose – taip miestų valdžia galėjo patogiau reguliuoti miesto plėtrą. Pradėjus miestuose planuoti naujo tipo stambius gyvenamuosius rajonus, teko perimti valdymą ir finansavimą iš įmonių ir organizacijų ir perduoti jį miestų vykdomiesiems komitetams (dabartinės savivaldybės atitikmuo), kurie tapo atsakingi už planavimą ir statybą. Tai galima laikyti svarbiausiu urbanistinės modernizacijos pokyčiu, siejamu su Chruščiovo valdymu.

Nuotrauka iš leidinio „Vilniaus namų statybos kombinatas“ (1969) ir „Lazdynai“, sud. V. Balčiūnas, J. Vanagas (1983).

Nuotrauka iš leidinio „Vilniaus namų statybos kombinatas“ (1969) ir „Lazdynai“, sud. V. Balčiūnas, J. Vanagas (1983).

Nors sovietinių miestų plėtros modelis – mikrorajonas – buvo suformuotas remiantis modernių skandinaviškų „miestų-palydovų“ principais, pagrindiniai statybą lemiantys aspektai buvo ekonomiškumas. Standartinių penkiaaukščių ir devynaukščių rajonai netruko susilaukti kritikos dėl monotoniškumo, net Komunistų partijos kongresuose iš planuotojų ir statybininkų pradėta reikalauti architektūrinės įvairovės. Todėl į pirmuosius apdovanojimus masinės gyvenamosios statybos rajonams reikėtų žvelgti kaip į ideologinį poreikį surasti ir eksponuoti visai Sovietų Sąjungai sėkmingus masinės gyvenamosios statybos pavyzdžius.

Sovietmečiu Vilnius augo itin sparčiai: 1945 m. mieste tebuvo 110 tūkst. gyventojų, 1959 m. – 236 tūkst., o 1979 m. – beveik pusė milijono. 1963 m. teko rengti naują miesto generalinį planą (Vytautas Balčiūnas, Kazimieras Bučas ir kiti), kuriame Vilniaus plėtra numatyta periferinėse teritorijose. Seną miestą upės slėnyje su naujais rajonais turėjo sujungti tiltai ir plačios magistralės į vakarus ir į šiaurę. Kol vakariniame rajone buvo projektuojami Lazdynai (jų statybų pradžia užtruko, nes nebuvo baigtas statyti Lazdynų tiltas), stambių įmonių sankaupa Žirmūnų pusėje užtikrino finansavimą: 1961 m. pradėtas statyti Žirmūnų tiltas, o 1962 m. – Žirmūnų gyvenamasis rajonas, skirtas 45 000 žmonių, sudarytas iš trijų mikrorajonų. Pavyzdiniu tapo pirmasis mikrorajonas (D-18), kurio autorė Birutė Kasperavičienė siaurame 1,5 km ilgio sklype laisvai išdėstė patobulintus serijos I-464A penkių aukštų stambiaplokščius namus (su tipiniais 1–3 kambarių butais) ir rekreacijai numatė panaudoti link Neries upės žemėjantį reljefą. Siekiant silueto įvairovės, Žirmūnuose buvo pastatyti pirmieji devynių aukštų stambiaplokščiai namai (archit. Enrikas Tamoševičius, Mindaugas Bilevičius, 1964), kuriuose įrengti tik vieno kambario butai, vadovaujantis tuo metu populiaria socialine teorija, kad viengungius ir mažašeimius tikslinga sutelkti į didesnius namus arčiau visuomeninio centro. Be to, namams įvairovės teikė naujos apdailos medžiagos (stiklo plastikas, armuotas stiklas, spalvotas cementas) ir spalvinė fasadų įvairovė (baltos, pilkos, juodos spalvų derinys). Centre pastatytas naujas, tik mikrorajonams būdingas objektas – dviejų aukštų visuomeninis centras „Žirmūnai“ su parduotuvėmis, restoranu, biblioteka (tipinį projektą pritaikė archit. Aleksandras Aronas, 1969 m.) ir moderniai sutvarkyta aplinka: aikštė su baseinu ir betonine skulptūra „Džiaugsmas“ (skulpt. Kazimieras Kisielis).

LCVA nuotrauka

D-18 mikrorajonas atspindėjo Lietuvos urbanistams tuo metu būdingą susižavėjimą skandinaviškais gyvenamaisiais rajonais, kurie jau buvo pažįstami iš gana dažnų kelionių į Suomiją ir Švediją. Nors D-18 mikrorajonas nebuvo išskirtinis, tačiau pasižymėjo gera kraštovaizdžio ir gyvenamųjų namų kompozicija, tad SSRS architektų sąjungos kūrybinėje apžiūroje 1967 m. jam buvo skirta pirmoji premija. Ši sėkmė paskatino LSSR architektų sąjungą pateikti mikrorajono kandidatūrą 1968 m. SSRS Valstybinei premijai. Komisijos nariai pastebėjo, kad tai yra pirmasis apdovanoti teikiamas masinės statybos objektas, tad ir kriterijai jam turi būti taikomi specifiniai. Pripažinę, kad pats urbanistinis sprendimas nėra unikalus (nors ir geras), ekspertai įvertino Lietuvos specialistų pagerintą standartinę gyvenamųjų namų seriją. Buvo vienbalsiai nutarta, kad Žirmūnai demonstruoja kūrybišką požiūrį į masinę gyvenamąją statybą, o apdovanojimas turės paskatinti panašius individualizavimo sprendimus ir kituose masinės gyvenamosios statybos objektuose, todėl buvo pasiūlyta į apdovanotųjų sąrašą įtraukti ne tik mikrorajono planuotoją, bet ir namų serijos gamintoją, architektą ir konstruktorių.

Lazdynai – sovietinės masinės gyvenamosios architektūros proveržis

Po Žirmūnų nemažai naujų SSRS pavyzdinių industrinių miestų ir reikšmingesni masinės gyvenamosios statybos rajonai buvo apdovanoti SSRS valstybine premija, tačiau tik Lazdynų gyvenamasis rajonas Vilniuje buvo įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – Lenino ordinu. Kas lėmė tokią Lazdynų sėkmę? Ar iš tiesų jis buvo geriausias, pademonstravęs naujas planavimo idėjas, išsprendęs gyvenamųjų rajonų monotoniškumo problemą? Gal tai buvo tik formalus vertinimas nutarus „pagerbti“ ir masinės architektūros kūrėjus, pademonstruoti nusivylusiems šalies statybininkams ir gyventojams, jog masinė surenkamoji statyba vis dar turi šviesią ateitį? Rašant apie Lazdynus buvo minimi keli nuolat pasikartojantys išskirtinumo aspektai –standartinių namų komponavimas kalvotame reljefe; standartinių projektų ir butų planų pagerinimas; gamtinė aplinka ir kraštovaizdžio dizainas; pėsčiųjų alėjos ir ir patogus susiekimas rajone. Verta šiuos aspektus aptarti šiandienos žvilgsniu ir pasiaiškinti, kodėl Lazdynai taip sužavėjo visą socialistinį bloką.

Nuotrauka iš leidinio „Vilniaus namų statybos kombinatas“ (1969) ir „Lazdynai“, sud. V. Balčiūnas, J. Vanagas (1983).

Pirmiausia verta atkreipti dėmesį į masinės statybos gyvenamųjų rajonų projektavimo specifiką ir su tuo susijusią architektų tarpusavio hierarchiją. Naują gyvenamąjį rajoną, skirtą 40 000 gyventojų ir sudarytą iš keturių mikrorajonų, 1962 m. buvo pavesta projektuoti Vytautui Edmundui Čekanauskui ir Vytautui Brėdikiui. Jie buvo jauni, ambicingi, jau pradedantys garsėti visuomeninių pastatų architektai (pvz., Čekanauskas tuo metu jau buvo „pastatęs“ Kompozitorių namus, projektavo Parodų rūmus Vilniuje, Brėdikis – gyvenamąjį kvartalą Antakalnyje, projektavo Vilniaus autobusų stotį), o tai buvo naujiena mikrorajonų srityje. Įprastai tokių rajonų projektavimas buvo pavedamas urbanistams (dar dažniau – urbanistėms) ir apibūdinamas kaip standartinių namukų „pastumdymas“ plane, tolimas nuo architektūrinės kūrybos. Žinoma, nereikia pamiršti, kad Lazdynų autoriams talkino dar apie 150 specialistų, tarp jų ir talentingos planuotojos.

Lazdynuose Brėdikis su Čekanausku pasiūlė išsaugoti esamą vietovės reljefą ir taip sukurti įvairesnį rajono siluetą. Jie kalbėjo apie didžiausią įtaką padariusią suomių, švedų (Tapiola, Vällingby, Farsta) ir prancūzų (Tulūzos naujasis Le Mirail kvartalas) naujųjų miestų architektūrą, tačiau visuomet pabrėždavo ir Vilniaus senamiesčio jaukių kiemų kompoziciją bei silueto įvairovę, kurią siekę perteikti Lazdynuose. Viename dokumentiniame siužete architektai netgi teigia, esą „Senamiesčio erdves norėję pervesti į socialistinį mastelį“. Mažiau yra žinoma, kad Brėdikis su Čekanausku jau turėjo mikrorajonų projektavimo patirties, kai 1960–1962 m. planavo Burbiškes Vilniuje, masinės statybos rajoną, skirtą 30 000 gyventojų, kur su kolegomis Jaunium Makariūnu, Algimantu ir Vytautu Nasvyčiais pakankamai laisvai fantazavo gyvenamosios architektūros tema. Projektas liko neįgyvendintas dėl netinkamai miesto valdžios parinktos teritorijos Kirtimų–oro uosto zonoje, tačiau kai kurias idėjas pavyko pratęsti dirbant prie Lazdynų.

Nuotrauka iš leidinio „Vilniaus namų statybos kombinatas“ (1969) ir „Lazdynai“, sud. V. Balčiūnas, J. Vanagas (1983).

Nuotrauka iš leidinio „Vilniaus namų statybos kombinatas“ (1969) ir „Lazdynai“, sud. V. Balčiūnas, J. Vanagas (1983).

Lazdynuose architektai siekė patobulinti standartinius serijos I-464 namus bendradarbiaudami su Vilniaus miestų statybos projektavimo instituto (MSPI) Tipinio projektavimo skyriaus specialistais Broniumi Krūminiu, Vidu Sargeliu, Vaclovu Zubrumi. Patobulintos serijos I-464-LI penkiaaukščiai, devynaukščiai ir dvylikaaukščiai namai buvo pritaikyti statybai terasomis kalvotame reljefe; suprojektuotos kampinės sekcijos, leidžiančios įvairiau „išlankstyti“ penkiaaukščius, bet dar svarbiau – buvo gerokai patobulinti ir butų planai (nors ir privalomai laikytasi 1–4 kambarių butų gabaritų normatyvų). Įdomu, kad stambiaplokščiai dvylikaaukščiai ekonomiškai nepasiteisino, bet architektai išsireikalavo leidimo juos statyti kaip vertikalius akcentus dėl kompozicinio sumanymo. Tokie patobulinimai brangino statybas, tačiau architektus palaikė Lietuvos komunistų partijos centro komitetas ir Vykdomojo komiteto vadovybė, o Vilniaus namų statybos kombinato direktorius Šmuelis Liubeckis, jau apdovanotas už Žirmūnus, sutiko vėl eksperimentuoti, gamindamas patobulintą seriją. Vėliau pastatyti šešiolikos aukštų „bokštai“ (archit. Česlovas Mazūras) jau buvo statomi iš monolitinio gelžbetonio. Tokia namų įvairove Sovietų Sąjungoje labai didžiuotasi, spaudoje nuolat buvo akcentuojama, kad Lazdynuose panaudota net 15 tipų namų. O štai Viltė Janušauskaitė savo tyrime pastebėjo, kad 1976 m. Vokietijos Demokratinėje Respublikoje išleistoje knygoje, skirtoje naujiems socialistiniams rajonams, Lazdynų autoriai įvertinti dėl to, kad sugebėjo sukurti kompozicinę įvairovę, naudodami tik (!) 15 namų tipų.

Dar vienas Lazdynų aspektas, susilaukęs įvertinimo – tai standartinių visuomeninių projektų modifikavimas. Lazdynai buvo sudaryti iš keturių mikrorajonų, kurių kiekviename buvo suprojektuota po mokyklą, porą darželių, maisto prekių parduotuvę ir mikrorajono centrą (administracinio-prekybinio-buitinio aptarnavimo kompleksą). Visi šie objektai privalomai buvo statomi pagal tipinius projektus, tačiau Lazdynuose mikrorajonų centrus „Erfurtą“, „Lazdynus“, „Papartį“ siekta individualizuoti ir daug dėmesio skirti viešųjų erdvių dizainui – įrengti tuo metu madingi lėkšti baseinai, apželdinimas, monumentalūs meno kūriniai – Teodoro Kazimiero Valaičio skulptūra „Vėtrungė“ ir Gedimino Karaliaus „Rytas“. Jaunas architektas Česlovas Mazūras, naudodamas tipinius surenkamuosius elementus, sukomponavo naujovišką terasinę mokyklą, tačiau dar svarbesnis buvo jos vidinis planavimas, suardant įprastą sovietinę koridorinę sistemą ir įdiegiant kekėmis sugrupuotas klases aplink nedideles bendrąsias erdves.

Marijos Drėmaitės nuotrauka

Marijos Drėmaitės nuotrauka

Gamtinė aplinka, įvairių aukščių ir įvairiai sukomponuoti namai, išsaugoti natūralūs ir specialiai suprojektuoti nauji želdiniai drauge su pėsčiųjų takais, natūralaus akmens mūro sienelėmis ir moderniomis skulptūromis kūrė skandinaviško priemiesčio įspūdį. Be to, Lazdynuose tarp namų buvo palikta daugiau erdvės, nei numatyta normatyvuose, nes architektams pavyko motyvuoti tai sudėtingu reljefu. Reikia paminėti ir tai, kad Lazdynų gyvenamajame rajone buvo pastatyti beveik visi visuomeniniai pastatai, kurių įgyvendinimas sovietiniuose mikrorajonuose įprastai stipriai vėluodavo arba apskritai neįvykdavo. Tiesa, nutylėta, kad pagrindinis rajono visuomeninis centras, į kurį turėjo vesti visos pėsčiųjų alėjos ir kurį Č. Mazūras drąsiai „pakabino“ virš magistralės (Kosmonautų prospekto, dab. Laisvės pr.), panašiai kaip Vällingby rajono centras buvo „pakabintas“ virš geležinkelio linijos, nebuvo pastatytas dėl lėšų trūkumo. Iš to grandiozinio sumanymo pavyko pastatyti tik atskirus objektus – kino teatrą „Lazdynai“, polikliniką ir plaukimo baseiną.

Simboliška, kad Lazdynus juosianti gatvė buvo pavadinta Architektų gatve. Įkvėpta gerų atsiliepimų, Lietuvos SSR architektų sąjunga Lazdynus pateikė 1974 metų Lenino premijai (svarbu žinoti ir tai, kad Vilniaus miesto vyriausias architektas Gediminas Valiuškis buvo ilgametis Lenino ir Valstybinių premijų architektūros komisijos narys). Lazdynus aplankė ne viena delegacija, įvairių žinybų atstovai, o Lenino premijų komiteto Architektūros sekcijai buvo surengta Lazdynų apžiūra sraigtasparniu, pateikta daugybė palankių publikacijų Lietuvos, sąjunginėje ir užsienio spaudoje. Pastarųjų pavadinimai ir antraštės tiksliai perteikia tą euforiją, kurią kėlė Lazdynų architektūra: „Saulėti kvartalai“, „Architektūros ir landšafto harmonija“, „Grožis kiekvienam“, „Architektų gatvė“, „Kūrybiškumas masinėje gyvenamojoje statyboje“ ir pan. Pasak Čekanausko, įtakingas Maskvos vyriausiasis architektas, apžiūrėjęs Lazdynus, įvertino: „Reljefas išnaudotas sėkmingai.“ Ši vėliau sustabarėjusi frazė padėjo Lazdynams ne tik tapti sovietinės urbanistikos etalonu, bet ir pavyzdžiu visam Rytų blokui.  Ideologiškai buvo svarbu pademonstruoti, kad masinė gyvenamoji statyba vystosi teigiama linkme, todėl greta Čekanausko ir Brėdikio pasiūlyta apdovanoti ir Lazdynų statytojus – inžinierius statybininkus Algimantą Kleinotą ir Vincentą Šileiką. Akcentuotas ir įvairių projektuotojų bendradarbiavimas, todėl apdovanojimui pristatyti Miestų statybos projektavimo instituto vyriausiasis architektas Vytautas Balčiūnas ir pats Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Gediminas Valiuškis. Iškalbingas ir toks faktas, kad 1974 metų Lenino premijai taip pat pristatytas Jono Avyžiaus romanas buvo bendru sutarimu atidėtas 1976 metams, kad nesukeltų nereikalingos konkurencijos Lazdynams (manyta, kad Lenino premija gali būti skirta tik vienam objektui iš nacionalinės respublikos).

Marijos Drėmaitės nuotrauka

Marijos Drėmaitės nuotrauka

Marijos Drėmaitės nuotrauka

Marijos Drėmaitės nuotrauka

Lazdynų apdovanojimas aukščiausia sovietine premija neturėtų stebinti. Tuo metu sovietinė masinė gyvenamoji statyba buvo tapusi nuolatiniu kritikos taikiniu ir dėl monotoniškumo, ir dėl prastos statybų kokybės. Taigi ideologiniame fronte buvo būtini kokybiški pavyzdžiai. Šiame kontekste Lazdynai pademonstravo (galimą) šviesią masinės statybos ateitį. Paradoksalu, tačiau visi Lazdynų „pasiekimai“ buvo pasiekti apeinant, peržengiant arba pakeičiant sovietinius masinės statybos gyvenamųjų rajonų planavimo normatyvus bei reikalavimus. Dairydamiesi į Vakarus, Lietuvos architektai, planuotojai ir inžinieriai stengėsi standartiniams sovietiniams „kumetynams“ suteikti bent šiek tiek orumo. Tiesa, gerasis pavyzdys taip ir liko tik pavyzdžiu, nes griežtėjantys ekonominiai reikalavimai apgyvendinti kuo daugiau žmonių hektare lėmė namų tankinimą ir aukštinimą. Vėliau statyti masinės statybos rajonai Justiniškės, Šeškinė, Fabijoniškės Vilniuje, Kalniečiai, Eiguliai ir Šilainiai Kaune jau nebepasiekė Lazdynų lygio.

Marija Drėmaitė yra architektūros istorikė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė. Straipsnis yra Lietuvos mokslo tarybos projekto „Gyvenamoji architektūra sovietinėje Lietuvoje“ (S-MOD-17-21) sklaida.

Publikuota portale bernardinai.lt