Savaitės parodų Lietuvoje kalendorius: spalio 21– 27

Reklama

Publikuota: 2019 m. 22 spalio d. 23:51

Savaitės parodų Lietuvoje kalendorius

Spalis 21 - 27

„XX amžiaus mados šedevrai“

Tapyba, Dizainas, Kita

Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, rengia jau dvyliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Ji skirta pasaulinės mados šimtmečiui. Apžiūrėdami parodą, lankytojai galės stebėti didžiulius mados pokyčius, įvykusius per visą XX amžių. Ekspozicija padalinta į skyrius, atspindinčius svarbiausius mados raidos momentus.

Iš viso parodoje pristatoma šimtas modelių vyriškų ir moteriškų drabužių, taip pat iki trijų šimtų aksesuarų, fotografijų ir portretų.
„Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 30 d.

„Karališkieji tekstilės dirbiniai iš taikaus drakono šalies – Butano Karalystės“

Kita

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai kartu su Butano tekstilės muziejumi rengia parodą „Karališkieji tekstilės dirbiniai iš taikaus drakono šalies – Butano Karalystės“. Parodos tikslas – pristatyti unikalią Butano Karalystės tekstilės kultūrą, skatinti tarpkultūrinį dialogą. Audimas – neatsiejamas nuo kasdienio Butano gyvenimo, o drabužių iš vietinių audinių gamyba tam tikrais aspektais paliečia daugelį visuomenės gyvenimo sričių – socialinę ir kultūrinę, ekonominę ir politinę, apeiginę ir religinę. Audimas iš tradicinio, vien žemdirbių namų ūkiuose paplitusio amato ilgainiui tapo viena svarbiausių meno išraiškos formų Butane. Unikalūs yra ir šalies tekstilės dirbiniai.
„Valdovų rūmuose“ veikia iki gruodžio 22 d.

„Archeologinės avalynės paroda: istorijos ir apie žmones, ir apie batus“

Kita

Ar kada pagalvojote, kad mūsų istoriją gali papasakoti… batai? Batai, kuriuos avime, saugome, dovanojame ar jais puikuojamės? Ką jie pasako apie mus ar anksčiau gyvenusius žmones, jų darbus, nuostatas ir pomėgius, vyravusią politiką? Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Gdansko archeologijos muziejumi kviečia į tarptautinę parodą „200 batų – 700 metų“, kurioje bandys atsakyti į visus šiuos klausimus. Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje veikianti paroda atskleidžia, ką nuo XII iki XVIII amžiaus avėjo miesto aukštuomenė ir eiliniai gyventojai, kokios buvo avalynės mados, iš kur jos atėjo, kas darė joms įtaką. Kiekvienas eksponatas pasakoja apie to meto Gdansko, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Kernavės gyventojų įpročius ir pomėgius, statusą, sunkius laikus ir meilės istorijas. Autentiški įrankiai ir batų rekonstrukcijos pristato batsiuvio amatą ir jo evoliuciją. Kitas itin ryškus šios parodos teminis pasakojimas – vaikų avalynė, kuri kasinėjimų metu aptinkama ypač retai.
„Lietuvos nacionaliniame muziejuje“ veikia iki vasario 9 d.

Justinas Vilutis: „Baimė ryja sielą“

Kita

Justino Vilučio darbų cikle „Baimė ryja sielą“ pasitelkiami įvairūs popkultūros elementai – nuo serialo „Bafi, vampyrų žudikė“ ar filmo „Gremlinai“ iki tokių filmų kaip „Nosferatu. Siaubo simfonija“ ir „Raganos“. Darbuose plėtojami blogio, transformacijos ir svetimumo vaizdiniai, brėžiamos paralelės tarp chaoso ir groteskiškumo, hiperrealumo bei abstraktumo. Taip projektas tampa būdu tyrinėti abjekto būseną ir pirmaprades emocijas – sienas, skiriančias mus nuo išorinės realybės griuvimo.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki gruodžio 29 d.

„Daugiau yra daugiau II“: šiuolaikinis slovakų stiklo ir keramikos dizainas

Keramika, Dizainas

Paroda „Daugiau yra daugiau II“ visų pirma siekiama pristatyti žiūrovams pastaraisiais metais Slovakijoje realizuotus įdomiausius ir ambicingiausius stiklo ir keramikos dizaino sumanymus.

Parodai atrinkti dizaino darbai yra sukurti jauniausios ir vidurinės kartos autorių, kartu eksponuojamas Bratislavos dailės ir dizaino akademijos Stiklo ir Keramikos studijų studentų dizainas.

Eksponuojami darbai pranoksta tradicinį dizaino objekto, kaip praktiškai pritaikyto daikto, supratimą. Praktiškumas tėra viena tokių objektų savybė – ne mažiau svarbios vizualinės, simbolinės, emocinės ypatybės. Dauguma šių dizaino darbų sukurti kaip originalūs savarankiški kūriniai arba yra nedidelės autorinės kolekcijos dalis.
„Vytauto Kasiulio dailės muziejuje“ veikia iki lapkričio 24 d.

Jūratės Mykolaitytės tapybos darbų paroda

Tapyba

Spalio 23 d. 18 val. Laiptų galerijoje atidaroma Jūratės Mykolaitytės tapybos darbų paroda.
„Laiptų galerijoje“ veikia iki lapkričio 13 d.

Daliutė Ivanauskaitė: „Magnetinis laukas“

Grafika

Daliutė Ivanauskaitė (g. 1958 m. Jurbarko raj., Girkų km.)
1977 m. baigė Kauno J.Naujalio vid. meno mokyklą.
1983 m. baigė Lietuvos dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), grafikos specialybę.
Nuo 1988 m. yra Lietuvos dailininkų sajungos narė.
Kuria estampo, mažosios grafikos, ekslibrio, kaligrafijos, iliustracijos srityse, piešia ir tapo pastele.
Jos kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Tretjakovo galerija (Maskva), M. K. Čiurlionio galerija (Čikaga, JAV), Sakimi dailės muziejus (Okinava, Japonija), Lodzės miesto dailės galerija (Lenkija), Biblioteka Di Bodio (Lomnago, Italija), Kultūros institutas ECOA (Sobral, Brazilija), privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.
„Pylimo galerijoje“ veikia iki lapkričio 9 d.

Donata Minderytė: „Vaizdinis vertimas / Translation Error“

Tapyba

Spalio 24 d. galerijoje „Vartai“ atidaroma jaunosios kartos tapytojos Donatos Minderytės paroda „Vaizdinis vertimas / Translation Error“. Dvikalbiame parodos pavadinime išryškėjanti paklaida nurodo į menininkės plėtojamą vaizdinio vertimo tyrimą. Žodžio vertimas į kitą kalbą ne visada turi tiesioginį atitikmenį, neretai – daugiau nei vieną reikšmę arba tiesiog neturi atitikmens. Analizuodama vaizdus skirtingose medijose D. Minderytė pastebi panašų reiškinį. Tačiau kūryboje ji dėmesį sutelkia į tai, kas vengtina žodiniame vertime – atitolimą nuo originalo, prasmės nyksmą ir vaizdinio pranešimo kaitą. Vaizdo kaip laikmenos melą ir atminties klaidas įgyvendindama tapyboje, D. Minderytė tyrinėja, kas atsiranda ir kas dingsta vaizdo perduodamoje žinutėje.
Galerijoje „Vartai“ veikia iki lapkričio 29 d.

„Mūsų asmenukė“

Tapyba, Skulptūra ir instaliacija

Ką jie visi sako šiais pasiutusiai greitais laikais? Ar (auto)portretu galime papasakoti ne tik apie vieną žmogų, bet ir apie visą visuomenę? (Auto)portretas atspindi santykį tarp vaizduojamo objekto ir autoriaus. Jame menininkas ne tik atskleidžia intymių asmeninių detalių, tačiau ir pavaizduoja konkrečią gyvenimo akimirką. Portretas – būdas parodyti, kaip žmogus keičiasi. Parodoje eksponuojami kūriniai atskleidžia personažų charakterius, pasakoja istorijas, netgi išsako protestą ir perteikia šiuolaikinės visuomenės nuotaikas. Visi darbai vienaip ar kitaip susiję su žodžiu „pokytis“ ir įvairiomis jo prasmėmis: transformacija ir metamorfoze, mūsų reakcijomis į išorinį pasaulį, skirtingų kultūrų poveikiu žmogaus elgesiui, savojo „aš“ interpretacija. Šiuolaikinei menininkų kartai portretas – galimybė pabrėžti vaizduojamo asmens kultūrą ir socialinę aplinką, nulemiančią žmogaus išskirtinumą bei savitumą.
„MO“ muziejuje veikia iki lapkričio 17 d.

„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

Tapyba, Grafika, Fotografija, Skulptūra ir instaliacija, Kinas, Performansas, Kita

Kaip laukiniai ir euforijos pilni 90-ieji pakeitė mus ir mūsų mąstymą? Šioje parodoje naujai ir interaktyviai pristatomas jau istorija tapęs Lietuvos 10 dešimtmetis – didelių lūžių ir pokyčių dešimtmetis, suformavęs mus. Paroda atskleis laiko(laikmečio) prieštaringumą – ir euforiją, ir transformacijos sudėtingumą, visuomenę valstybės kūrimosi pradžioje. Žvilgsnis į tai, kas esame mes. Susijungs menas, kultūra ir to meto kasdienybės istorijos. Šalia muzikos, mados, rinkos ir Gariūnų ekonomikos, užgimusios mafijos ir popkultūros atsiras šio laikotarpio MO kolekcija: videofilmai, instaliacijos, performansai, tapyba.
„MO muziejuje“ veikia iki vasario 23 d.

Eduardas Balsys: „Apie meistriškumą“

Fotografija, Kinas, Kita

Parodoje į kompozitoriaus Eduardo Balsio kurtą muziką žiūrima kaip į bendravimo būdą. Tai muzika, kuri pasakoja, siūlo paveikias emocines patirtis, įtraukiančias ne tik garsais, bet ir vizualumu. Tai gali būti stingdantis karo gaudimas, užburianti jūros bangų mūša, svajinga nostalgija vietai, kurioje dar nebuvai. Paroda kompozitorių pristato kaip plataus spektro muzikos kūrėją, kūrusį simfoninius, kamerinius, sceninius kūrinius, o taip pat ir kino, teatro muziką bei estradines dainas. Paroda sudaryta iš itin įvairaus pobūdžio eksponatų: garso įrašų, kino, dokumentinių filmų ištraukų, fotografijų, tekstinių dokumentų, autentiškų objektų. Parodos ekspozicija grindžiama Balsio kūrybai būdingu kinematografiško pasakojimo principu, eksponuojama NDG mažojoje parodų salėje ir vestibiuliuose.
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki sausio 12 d.

„Didžioji gatvė“

Tapyba, Grafika, Fotografija, Kita

Paroda „Didžioji gatvė“ tęsia Lietuvos sostinės įkūrimo 700-osioms metinėms pažymėti skirtą Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklą „Vilniaus gatvės“. Reikšmingo Vilniaus jubiliejaus 2023 m. išvakarėse vykdomu miesto sociotopografiniu muziejiniu tyrimu siekiama atskleisti sostinės gatvių raidą, jų kultūrinį ir kalbinį heterogeniškumą, priminti svarbesnius įvykius, reiškinius, supažindinti su vilniečiais ir jų kasdienybe. Didžioji gatvė – viena seniausių ir reikšmingiausių Vilniaus miesto gatvių. Ja ėjo Valdovų kelias, čia pastatyta miesto rotušė, Šv. Kazimiero bažnyčia, cerkvės, didikų rūmai, išplėtota miestui svarbi infrastruktūra. Kaip formavosi ši senoji gatvė, koks gyvenimo būdas ir įpročiai siejo jos gyventojus – atsakymų į šiuos ir kitus klausimus bandoma ieškoti ikonografijoje, artefaktuose, archyviniuose dokumentuose.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki sausio 12 d.

„Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“

Fotografija

Roko Pralgausko kūrybą apibūdinti išties sudėtinga: viena vertus, naujoje menininko serijoje „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“ kuriamos savotiškos kasdienybės mizanscenos, kita vertus, šį ciklą „pertraukiantys“ eilėraščiai atriboja nuo buities ir verčia fotografijose ieškoti mylimosios pėdsakų. Vis dėlto ilgiau žvelgiant į seriją susidaro jausmas, kad menininkas pateikia netobulą mūsų tikrovę, tokią tolimą šiandieniame estetikos pasaulyje, kur kone kiekvienas blykstės išdegintas kadras atliepia paskutines dizaino madas.
„Lietuvos fotografijos galerijoje“ veikia iki lapkričio 9 d.

Remigijus Kriukas: „Dykumos vėjas“

Kita

„Dykumos vėjas“ – tai atskiroje galerijos erdvėje eksponuojama žymaus, pasaulyje pripažinto lietuvių stiklo menininko, studijinio stiklo studijos “Glasremis” įkūrėjo ir tarptautinio meninio stiklo simpoziumo „Glass Jazz“ organizatoriaus Remigijaus Kriuko solinė instaliacija. R. Kriuko kūrybos pagrindas – sudėtingų technologinių niuansų išpildymas, kūrėjo galimybių dirbant su itin sudėtinga ir kaprizinga karšto stiklo medžiaga persvarstymas. Remigijaus meninio stiklo objektai inspiruoti gamtos elementų, stichijų, menininkas ekspresyviai karščiu „įšaldo“ charakteringas abstrakčias formas, tįsią stiklo masę paversdamas išskirtiniu, žvilgsnį traukiančiu reginiu. Kūriniuose naudoja bespalvio optinio stiklo struktūras, taikliai derindamas jas su ryškių spalvų detalėmis. Instaliacija „Dykumos vėjas“ – įkvėpta gamtos garsų, kvapų ir vaizdų, galerijos erdvėje susiliejančių į vieną patyriminę erdvę.
Galerijoje „Arka“ veikia iki lapkričio 7 d.

„Nevilniečiai“

Kita

Esminė projekto idėja – ieškoti šalies provincijoje talentingų autorių kūrinių, ir pristatant juos Vilniuje, suvokti, ar egzistuoja kultūrinis endemizmas Lietuvoje? Endemizmas gamtoje, tai gyvybės rūšių prisitaikymas gyventi geografiškai izoliuotose erdvėse, pavyzdžiui salose, ežeruose, senose pelkėse. Ar kartais nujaučiama Vilniaus auditorijos reakcija į provincialų kūrybą nėra vilnietiško kultūrinio endemizmo išraiška? Ar Vilnius atpažįsta savo kūrybines šakneles provincijoje?
„Medalių galerijoje“ veikia iki lapkričio 6 d.

Matas Janušonis: „Vidinis kiemas“

Skulptūra ir instaliacija

Vidinis kiemas“ – tai daugiau būsena, kurioje jausmai, prisiminimai bei vizijos randa savo tvarką ir vietą. Čia jautiesi ramus ir viską dėlioji kaip tik nori, nevaržomai ir nekreipdamas dėmesio. Tai kontrastas tam fasadiniam – visiems matomam reprezentaciniam kiemui, kuriame dažniausiai būna svarbu, kaip atrodai iš šalies.

Mano kūriniuose persipina reprezentacinių, kičinių papuošimo detalių, apskritai vaizdų naudojimas, ir mano formalūs komentarai apie tai. Tarsi filtruoju masinio vartojimo įvaizdžius, transformuoju juos iki tokio pavidalo, kuris tiktų „pasidėti“ į mano vidinį kiemą. Pasižiūri, kaip tai dera su jau esančiais kieme daiktais, jauti kokias nors sąsajas, tęstinumą.
„Meno nišoje“ veikia iki spalio 31 d.

„GRADVILOS. Kunigaikščių istorija ir paveldas“

Tapyba, Kita

„Šiame varde atpažįstama Lietuva“, – maždaug taip XVI a. apie kunigaikščius Radvilas, pasiekusius savo galybės apogėjų, kalbėjo amžininkai. Ir iš tikrųjų, ištarus žodžių junginį „kunigaikščiai Radvilos“ daugeliui ne tik lietuvių, bet ir lenkų, baltarusių ar ukrainiečių – buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos Abiejų Tautų Respublikos tradicijos paveldėtojų – mintyse ir prieš akis pirmiausiai iškyla senoji Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, jos istorija, siekis išsaugoti valstybinį suverenumą, tarptautinė politika ir karyba, gausus ir turtingas meninis paveldas bei mecenatystės iniciatyvos, konfesiniai santykiai, kultūra, mokslas, ūkis ir kt.
„Valdovų rūmuose“ veikia iki sausio 12 d.

„Baltos kandys“

Kita

Visus „Baltų kandžių“ kūrinius, medžiagiškus ir medialinius, lydimus judesio, garsų, kaip ir sustingusius, vienija ypatingas intymumo ir viešumo derinys. Tekstilės magija menininkėms slypi jos tradicijos nepertraukiamume. Iš čia ir tekstilės kūrimo kaip tėkmės įvaizdis. Tėkmės įvaizdžiui sustiprinti pasitelkiami ir laiko fenomeną eksploatuojantys menai: performansai, akcijos, video filmai, fotografijos ir galiausiai centrinis eksponatas – interaktyvi instaliacija „Suktinis“. Vaizdų tėkmė čia sukasi ratu ištirpdydama erdvės ir laiko ribas. Iš tekstilės ir judesio kuriama efemeriška, spalvinga ir džiugi patirtis.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki lapkričio 3 d.

Koenraad Dedobbeleer: „As Long As it Is Striven after, it Goes on Expanding“

Kita

Dedobbeleerio solo paroda sumanyta specialiai ŠMC Didžiajai salei ir įkvėpta šio pastato architektūros bei ją keitusio laiko ženklų. Visi parodoje pristatomi kūriniai sukurti 2019 m., didelė jų dalis buvo suprodiusuoti Vilniuje būtent šiai parodai. Atsižvelgdamas į tai, kad paroda šioje erdvėje vyksta ypatingu laiku – netrukus po jos pastatas užsidarys rekonstrukcijai – menininkaskelia klausimus apie skirtingais laikotarpiais čia besiformavusius architektūrinius ir dizaino sluoksnius ir parodų eksponavimo kultūras. Dedobbeleeris atveria 9-ojo dešimtmečio mozaikinio betono grindų dangą, randa būdą panaudotidaug metų ŠMC tarnavusius ekspozicinius skydus bei grąžina į salę seniai nebenaudojamus šviestuvus, kuriuos aptiko archyvinėse pastato nuotraukose. Meno parodų ir jų ekspozicijų istorija, jų politiniai kontekstai – tai Dedobbeleerio kūrybai būdingos temos, apie kurias jis subtiliai kalba ne tik kurdamas siurrealius, pusiau funkcinius objektus ir architektūrines intervencijas, bet ir savo kuratorine ir pedagogine veikla.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki lapkričio 6 d.

Jonas Rustemas: „Veneros gimimas“

Tapyba

Lietuvos dailės istorijos kontekste „Veneros gimimas“ yra įdomus ne tik kaip mitologinio žanro J. Rustemo kūryboje pavyzdys (Lietuvoje daugiau jų neturime), bet ir kaip XIX a. pradžios Vilniuje dar gana retas moters aktas, tikėtina, tapytas iš natūros. J. Rustemas ne kartą piešė ir tapė aktus – tą liudija skirtingo laikotarpio dailininko kūriniai („Vergių pardavimas“, „Mauduolės“ ir kt.). Vilniaus universitete savo mokiniams jis taip pat duodavo piešti gyvą modelį. Tiesa, tuomet universitete aktams pozuodavo tik vyrai. Moterų aktai, kaip ir ankstesniais amžiais, buvo piešiami dailininkų dirbtuvėse, o jiems pozavo dailininkų žmonos ir mylimosios. Taip buvo ir šį kartą.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ rodoma iki gruodžio 31 d.

Rūta Butkutė: „Somersault“

Skulptūra ir instaliacija, Keramika, Kita

Spalio 24 d. 18 val. galerija (AV17) kviečia į skulptūros, instaliacijos ir performanso menininkės Rūtos Butkutės solo parodos „Somersault“ atidarymą. Tai – pirmoji Olandijoje gyvenančios menininkės personalinė paroda Lietuvoje, kurioje sujungiamos skirtingos medijos: skulptūra, video menas, keramika ir performansas. Parodoje autorė analizuoja gana retai Lietuvos šiuolaikinio meno lauke sutinkamą fenomeną – judančio objekto choreografiją. Čia menininkė tyrinėja kūno ir objekto santykį per judėjimą, pabrėždama ne mentalinį, o fizinį šio santykio pojūtį. Pats parodos pavadinimas „Somersault” nurodo į gimnastikos judesį, įprastai žinomą kaip salto, kuomet žmogus kūlversčiu apsiverčia 360° kampu.
(AV17) galerijoje veikia iki lapkričio 30 d.

Petras Repšys: „Piešiniai“

Kita

Parodoje ir ją lydinčiame kataloge pirmą kartą pristatoma retrospektyvinė Petro Repšio piešinių kolekcija. Per ilgus kūrybos metus sukaupti piešiniai menininkui buvo ir pagalbinė išraiškos priemonė, ir savarankiška kūrybos sritis, atskleidusi piešėjo talentą ir išskirtinį atidumą aplinkai. Asmeninėje dailininko kolekcijoje sukaupta šimtai piešinių pieštuku, anglimi, pastele, tušu bei kitomis priemonėmis. Ją sudaro tiek savarankiškos kompozicijos, tiek jų serijos, sukurtos nuo XX a. 7-ojo deš. iki šių dienų.
„Šiuolaikiniame meno centre“ veikia iki lapkričio 30 d.

Vaida Tomaševičiūtė: „Moters kūnas“

Tapyba

2017 m. tapusi mama parodos autorė išgyvena transformacinę būseną ne tik, kaip žmogus – iki tol buvusi laisva, nepriklausoma jauna menininkė, ji tapo atsakinga už kito, dar bejėgio mylimo mažo žmogaus, parengimą gyvenimui. Kartu, tai neišvengiamai sąlygojo kūrybą – jos galimumą ir temą. Bandydama neprarasti kūrybos (galimybės kurti, dalyvauti projektuose, rezidencijose, kas yra itin svarbus aktyviam menininkui(-ei) momentas, kaip dvasinės žaliavos gavimas – būnant naujose vietose, pažindinantis su naujomis kultūromis, žmonėmis, gaunami stiprūs (ir būtini) kūrybiniai impulsai – autorė susirado mentoriavimo programą pas profesionalią menininkę Lenka Clayton, kurios metu siekė suvokti, rasti galimybes nedaryti pertraukos kūryboje, išsigryninti galimus veiksmus, priemones, būdus ją tęsti. Įsigilinusią į šiuolaikinės menininkės mamos temą, Lenka Clayton savo veikla tiria nesvetingas mamoms (nepritaikytas tiek fizine erdve, tiek dirbančių žmonių požiūriu) meno institucijas, menininkų rezidencijų programas, ir tai yra viena jos kūrybos temų.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki lapkričio 9 d.

„M. K. Čiurlionio kelias – Krymas“

Tapyba

Lankytojams pristatomi tapytojų Ausmos Bankauskaitės, Violetos Juodzevičienės, Linos Drižiūtės, Modesto Malinausko, Evos Pohlkes ir Gintauto Vaičio meno kūriniai, inspiruoti plenero, vykusio 2013 m. spalio 12–25 dienomis Kryme, Ukrainoje.

Plenero „M. K. Čiurlionio keliais – Krymas“ metu Kauno dailininkai kūrė tose vietose, kuriose kadaise lankėsi vienas žymiausių Lietuvos menininkų. Parodoje eksponuojamais peizažais dailininkai suteikia mums unikalią progą apžvelgti ir pajusti tas vietas, kurias regėjo ir kuriomis kvėpavo Lietuvos genijus.
„M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje“ veikia iki lapkričio 20 d.

Leonora Kuisienė: „Duoklė mūzoms“

Kita

Tai ketvirtoji autorinė knygrišės paroda, kurios tema sukasi apie įkvėpimą ir įkvėpėjas – mūzas. Parodoje eksponuojamos knygos, vienaip ar kitaip susijusios su dieviškuoju įkvėpimu: nuo pirmojo kūrybos akto – žmonių sutvėrimo – iki lietuvių tautos genijaus M. K. Čiurlionio kūrybinio įkvėpimo apraiškų – įrištų dailininko ir kompozitoriaus natų ir laiškų žmonai Sofijai. Vis dėlto pagrindinis parodos leitmotyvas yra per devynis mėnesius įrištos knygos graikų mūzoms, gimusioms iš devynių Mnemosinės ir Dzeuso meilės naktų.
„Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje“ veikia iki sausio 5 d.

„10+10=20“

Kita

Vakarų Vokietijos dailininkų sąjunga e.V. ir galerija „Meno parkas“ (Kaunas) sėkmingai bendradarbiauja jau 20 metų. Per šį laikotarpį buvo įgyvendinta daugybė bendrų parodų ir projektų. Abiejų šalių menininkai dalyvavo organizuotuose tarptautiniuose simpoziumuose, o vykę abipusiai vizitai, menininkų susitikimai ir diskusijos leido užmegzti glaudžius ryšius tarp dviejų asociacijų. Projektas „10+10=20“ apibendrina šį bendradarbiavimo laikotarpį ir pristato tris parodas, dvi iš jų organizuotos Vokietijoje (Miunsteris / Enniger), o viena Kaune. Parodose dalyvauja po dešimt menininkų iš abiejų šalių ir pristato tapybos, skulptūros darbus, instaliacijas, videokūrinius.

Parodoje pristatomi menininkai: Doris Kaiser, Suse Wiegand, Edgar Eubel, Jan Holthoff, Jutta Engelage, Heiner Geisbe, Timm Ulrichs, Elly Valk-Verheijen, Erich Krian, Annette Wimmershoff, Agnė Jonkutė, Milda Gailiūtė, Aušra Andziulytė, Marija Griniuk, Arūnas Vaitkūnas (1956-2005), Alfonsas Vilpišauskas (1945-2015), Tomas Vosylius, Robertas Antinis, Eimutis Markūnas, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki lapkričio 9 d.

„Mėsininkas nr. 1 Kaune“

Kita

2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Nors sklypas nuo Kauno pilies nutolęs vos per du šimtus metrų, tačiau anksčiau jis buvo drėgnas, į šiaurę Neries link žemėjo. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.).

Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a. Intensyvėjant užstatymui čia iškilo medinis svirnas su mūriniu rūsiu, kiti pastatai. Kiemas tarp jų buvo grįstas akmenimis, su latakais vandeniui nubėgti. Viename pastatų prekiauta mėsa, netoliese buvo kauladirbio dirbtuvė.
Kauno miesto muziejuje veikia iki gruodžio 31 d.

Aušra Kleizaitė: ,,Mergaitės ir Ožkos“

Kita

Aušra Kleizaitė (gim. 1972, Kaune) yra šiuolaikinio meno atstovė, dirbanti tekstilės, grafikos ir skulptūros srityje. A. Kleizaitė baigė taikomosios grafikos studijas, vėliau studijavo tekstilės specialybę, 2000 m. apsigynė menų magistro diplomą. Menininkė yra žinoma dėl savo išraiškingų grafikos darbų, kuriuose tyrinėja Vakarų ir Rytų estetikos ir kultūros sankirtas. Kartais jos piešiniai virsta trimačiais objektais ir instaliacijomis.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ veikia iki spalio 25 d.

Fyodor Telkov „36 vaizdai“

Fyodor Telkov gimė 1986 m. Žemutiniame Tagile, Rusijoje. Šiuo metu gyvena Jekaterinburge. Fotografo kūryboje persipina Uralo regiono mitologija, kultūra, gamta bei industrija. Fotografas ilgą laiką nuosekliai fiksuoja Uralo pokyčius bei atmosferą. Autoriaus darbai buvo pristatyti Metekovo namuose-muziejuje Jekaterinburge, Okno galerijoje Čeliabinske, Na Shabolovke galerijoje Maskvoje, 3-oje ir 4-oje Uralo indutrinio modernaus meno bienalėje Jekaterinburge, Obscura Festival of Photography Penange, Malaizijoje ir kt. F. Telkov fotografijos buvo publikuotos British Journal of Photography, The Guardian, YET magazine, Forbes, Rolling Stone, Photobookstore magazine ir kituose leidiniuose.

„36 Fudži kalno vaizdai“ yra plačiai žinoma spalvotosios ksilografijos serija, kurią sukūrė Japonų menininkas Katsušika Hokusai. Kiekviename serijos vaizde matomas šventas Japonijos kalnas – Fudzijama.
„Kauno fotografijos galerija“.

Gintautas Trimakas, Vytautas Razma: fotodialogas „Dubliai“

Gintauto Trimako ir Vytauto Razmos bendras projektas – fotodialogas „Dubliai“. 2009 m. spalį prasidėjęs foto pokalbis tęsiasi iki dabar. G. Trimakas užduoda „klausimą“ 4×5 colio kamera, o ją sukonstravęs V. Razma iš karto į jį „atsako“ – taip atsiranda dviejų autorių diptikas.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki lapkričio 3 d.

Pietro Finelli: „Noir Time“

Šokis

Parodoje „Noir Time“ Pietro Finelli, remdamasis noir kino struktūra ir estetika, perpina tapybą ir noir kino kadrus taip, kad tampa nebeaišku – kur baigiasi filmas ir prasideda tapyba, ir atvirkščiai. „Noir Time“ tyrinėja šią jungtį tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tarsi veiksmas vyktų mūsų mieste ir kiekvieno mūsų sąžinėje. Finelli, kiekvieną filmo kadrą papildęs iliustruotu vaizdu, analizuoja, kaip šios konotacijos, užklupusios metropolijos vyrus ir moteris, atveria gyvą nervą žmonių santykių srityje.
„KKKC“ veikia iki lapkričio 10 d.

Neringa Poškutė-Jukumienė: „In Gold We Trust“

Kita

Dažnas žiūrovas pasenusių juvelyrikos terminų vartojimo nesureikšmina, o ir supratimas apie galimus kitus suvokimo būdus keičiasi ar yra įgyjamas tik nuolat save edukuojant. Tačiau turiu įspėti: Jūs kviečiami ne į „vitrininės“ juvelyrikos parodą. Čia būsite kviečiami mąstyti, matyti, girdėti, nors kai kas, iš pirmo žvilgsnio, Jums bus atpažįstama. Auksas. Taip, tiesa. Parodoje vienu iš ryškiausių akcentų pasirinktas AUKSAS. Jo vertė pasaulio biržose, o ir šiaip viskas, kas sukurta iš aukso, nekvestionuojamai mena turtą ir prabangą. Visuotinis slapstymasis už pseudonimų ir šių dienų žiniasklaidos fake news mus atveda į akistatą su savimi ir su „auksu“, kad ir kas tai būtų.
„KKKC“ veikia iki lapkričio 10 d.

„Susitikimas: dailininkės Sofija Romerienė ir Ona Römerienė“

Tapyba

Römerienės – Sofija ir Ona (Sofija 1918 m. pakeitė pavardės rašybą ir tapo Romeriene) – talentingos dailininkės, skirtingos asmenybės, tačiau labai panašių likimų moterys. Abi – tapytojos, XX a. pr. įsiliejusios į dailininkų Römerių dinastiją. Ši paroda – tai puiki proga susipažinti, prisiminti, atrasti garsios Römerių giminės iškilias dailininkes, kurios paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir Latvijos meninėje kultūroje, yra itin svarbios ir reikšmingos atkuriant kai kuriuos primirštus ar visai nežinomus abiejų šalių kultūros istorijos faktus.
„Chaimo Frenkelio viloje“ veikia iki lapkričio 17 d.

Sofija Kanaverskytė: „Lietuvos didieji“

Tapyba

Iki sausio 2 d. Sofijos Kanaverskytės kūrybos paroda „Lietuvos didieji“, kurioje dailininkė pristato iškiliausių XIX a. pab. – XX a. asmenybių atvaizdų ciklą.
„UKC dailės galerijoje“ veikia iki sausio 2 d.

Jolita Levčenkienė: „Tos akys...“

Tapyba

Personalinė tapybos darbų paroda.
„Utenos kraštotyros muziejuje“ veikia iki lapkričio 9 d.

„Tauragno ežero spalvos“

Fotografija

Naujausioje parodoje Raimondas Daukša rodo savo mylimos mašinos pomirtinę kaukę. Užuot tradiciškai atliejęs ją iš vaško arba gipso, bandydamas įžeminti mašinos atminimą, kaukę daro iš plunksnų ir pūkų. Išsiunčia į geresnį gyvenimą. Tarsi žadėdamas amžiną palaimą ir netrikdomą poilsį apsupa ją nuostabiais objektais, primenančiais debesis arba prieš užmiegant skaičiuojamas avis. Visus norinčius maloniai kviečiame atsisveikinti su mylima mašina.
„Tauragno krašto muziejuje“ veikia iki gruodžio 1 d.