A. Marčenkaitė | B. Frątczak nuotr.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako aktorė Anastasija Marčenkaitė.
– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas paskatina tave kurti? Kokios temos tave labiausiai domina?
– Mano kūryba yra labai spontaniška, paremta intuicija ir jausmais. Nors kaip asmenybė esu labai strateguojanti, planuojanti, nemėgstu nežinios, tačiau įsitikinau, kad scenoje arba ekrane vaidinu tik iš intuicijos. Ji – patikimiausias kompasas, retai paveda. Būti racionalia vaidinant man tiesiog nepatinka, man tai trukdo. Šiuo metu mokausi intuicija pasitikėti vis dažniau. Tinkamiausias žodis mano kūrybiškumui apibūdinti – užėjo. Kai man užeina, aš save labai dažnai nustebinu, pamatau, kiek daug įvairių gabumų ir spalvų slypi viduje, kurių ankščiau nepastebėdavau, nesusidurdavau su jais. Kurti labiausiai paskatina, žinoma, ribinės situacijos arba jausmai. Kai kažkas labai skauda arba nebetelpa viduje, kai kažkas labai rūpi. Nutinka, bet rečiau, kai mano kūryba sukyla iš ramybės jausmo, apmąstymų, pasvajojimų. Šiame etape mane domina santykis su savimi ir su pasauliu, sąžinė, kito žmogaus priėmimas.
A. Marčenkaitė su G. Rimeika I. Vyrypajev spektaklyje „Girti“ | D. Matvejev nuotr.
– Kur studijavai/studijuoji ir kas buvo/yra tavo pagrindiniai mokytojai? Koks tavo santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?
– Studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Norisi pasakyti tiesiog akadėj, nes, regis, daugumai Lietuvos menininkų akadė buvo antrieji namai, mokykla, bažnyčia – kiekvienam savaip. Mano kurso vadovai buvo aktoriai Nelė Savičenko ir Gytis Ivanauskas. Daugiausiai vaidybos mus mokė aktorė Viktorija Kuodytė, o nuo antro kurso prisijungė režisierius Gintaras Varnas. Aš stipriausią ryšį jutau ir iki šiol jaučiu su V. Kuodyte. Iš jos išmokau daugiausiai, jaučiu didžiulį dėkingumą Viktorijai už atsidavimą darbui ir už gebėjimą priimti mus tokius, kokiais buvome studijų metu. Santykiai su dėstytojais buvo įvairūs, čia viskas paprasta – arba sutampa bangos, arba ne. Su tais, su kuriais sutapdavo, žinoma, kurti ir mokytis buvo žymiai lengviau, o ir noro daugiau. Buvo tiesiog gera. Su tais, su kuriais ryšio jausdavau mažiau, reikėjo save kiek per jėgą stumti į priekį, daugiau kalbėti su savimi nei paleisti kontrolę ir būti čia ir dabar. Bet ir tokiais atvėjais viskas pavykdavo. Nesvarbu, ar tai buvo teorinės paskaitos, ar praktinės – stengiausi ir atlikdavau geriausiai, kaip tuo metu galėjau – iš visų dėstytojų išmokau labai daug, ačiū jiems.
– Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintum (jaunąją) Lietuvos teatro bendruomenę ir ar laikai save jos dalimi?
– Mano galva, tai yra viena iš pagrindinių menininko dilemų – individualumas ar bendruomenė? Šios dvi pusės labai glaudžiai susijusios tarpusavyje, galbūt net neįmanomos viena be kitos, tačiau sunkiausia – balansuoti tarp abiejų. Juk be stipraus individualumo jausmo sunku kokybiškai egzistuoti bendruomenėje, bet tuo pačiu yra nemenka rizika pamesti save užsimiršus bendruomenės gyvenime, problemose. Aš visgi individualumą rikiuočiau į pirmą vietą. Bendruomenėje žymiai maloniau egzistuoti, kai pažįsti save, supranti, koks esi, turi stuburą, stiprią valią. Jaunoji Lietuvos teatro bendruomenė yra gyvastis, gaivališkumas, energija, drąsa. Čia visuomet verda gyvenimas, vyksta veiksmas, ore tvyro naujos idėjos, pokalbiai įdomiomis temomis. Čia yra labai intensyvu. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, jog jaunoji teatro bendruomenė savyje turi beprotiškai daug talentingų kūrėjų ir man didelė garbė ir dovana būti šių kūrėjų kolega, drauge, bendraminte.
A. Marčenkaitė | B. Frątczak nuotr.
– Koks tavo santykis su režisieriais? Kokiais principais vadovaujiesi su jais dirbdamas?
– Režisierių matau kaip pagrindinį visos kūrybinės „košės“ virėją. Jo žodis bus paskutinis. Režisierius, su kuriais dirbu, labai gerbiu, stengiuosi įdėmiai klausyti, ką jie kalba, stebiu, kaip bendrauja, elgiasi. Tai stipriai daro įtaką mano, kaip aktorės, savijautai darbo metu. Tiesą pasakius, pastebiu, jog mano darbo kokybė neretai tiesiogiai priklauso nuo turimo sąntykio su režisieriumi. Ateity norėčiau išmokti savo kūrybą vis dažniau atrišti nuo atmosferos, kitų elgesio, nuomonių. Man atrodo, ji kuo daugiau turėtų būti nepriklausoma. Darbo su režisieriumi metu bandau suprasti ir kuo tiksliau įgyvendinti jo viziją, užduodu klausimus, jei jų atsiranda, kartais leidžiu sau pasiūlyti kokią nors idėją, pasitarti, kaip jis/ji mato mano siūlomą mintį. Man labai pasisekė, nes iki šiol mano kūrybos su režisieriais patirtys buvo pozityvios, produktyvios, paremtos abipuse pagarba. Pastarąją savybę laikau svarbiausiu sėkmingo bendradarbiavimo aspektu.
– Kokia kūrybinė atmosfera tau reikalinga? Ar turi tam tikrų ritualų, kurie neatsiejami nuo tavo kūrybos proceso? Kuriuo paros metu dirbi produktyviausiai?
– Paradoksalu, bet vienu atveju man reikia triukšmo, stiprios energijos aplink, žmonių, veiksmo. Tikriausiai, visa tai mane užkuria, pasikraunu energijos, reikalingos vaidinant. Kitais atvejais man labai reikia laiko sau, tylos, ramybės. Priklauso nuo to, kokio rezultato aš siekiu, kas manęs laukia – ar tai vaidyba, ar šokis, o gal rašymas arba dainavimas. Ritualas išlieka kol kas vienas, stengiuosi jo niekada nepraleisti – kvėpavimas. Meditacija arba tiesiog ramus pabuvimas sau, nusiraminimas lėtinant ir gilinant kvėpavimą.
Vaidinti geriausia vakare. Vaidinti rytais yra kankynė ir dažniausiai norimą rezultatą pasiekti būna ypač sunku.
