A. Liobytės „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“: „Sniego mergelė“
Birutės Žilytės iliustracijos pasakai „Sniego mergelė“
„Vilniaus galerija“ džiaugiasi galėdama pristatyti ketvirtąjį Aldonos Liobytės knygos „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ leidimą (išleido R. Paknio leidykla). Šešias pasakas sekančiame leidinyje – ne tik vaizdingi rašytojos A. Liobytės tekstai, bet ir spalvingos, prie didžiulio knygos populiarumo prisidėjusios Nacionalinės premijos laureatės Birutės Žilytės iliustracijos. „Vilniaus galerija“ kviečia skaityti knygos ištraukas iš pasakos „Sniego mergelė“. Knygą įsigyti galite 2di.lt internetinėje parduotuvėje bei 2di pardavimo vietose.
Dalinamės ištraukomis iš pasakos „Sniego mergelė“.
* * *
Birutės Žilytės iliustracijos pasakai „Sniego mergelė“
Gyveno vyras ir pati, viskas jiems gerai klojosi, kupinas buvo ir puodas, ir aruodas, tik vaikelio jiedu neturėjo. Bet svetimi vaikai dūzgė apie jų namus kaip bitės. Jeigu kaimynė atsiunčia čia savo bamblį druskos ar sieto pasiskolinti, tai, žiūrėk, tas vaikas dar nė neprasižiojo, ko atėjęs, o šeimininkė jau pakišusi jam sūrio kąsnį ar obuolį, ar mėlynių košės.
* * *
O vieną dieną nulipdė jaunoji šeimininkė sniego lėlytę, tokią gražią, nors po stiklu dėk. Jos akytės buvo juodų angliukų, veidukai parausvinti buroko sunka, o plaukiukai balti kaip sniegas ir suraityti. Prarėžė šeimininkė jai burnytę, ogi jaučia – iš burnytės šiltas kvapas dvelkia. Nustebo, atšoko geroji moterėlė, o jau sniego mergelė rankeles į ją tiesia ir šaukia „mamut“. Iš pradžių jos žodžiai rodės lyg sušalę, o paskui prašneko pilna burna. Tai buvo džiaugsmo šeimininkams iš tos sniego mergelės!
Birutės Žilytės iliustracijos pasakai „Sniego mergelė“
* * *
– Balta kaip avižinis kisielius, – šaipėsi nepraustaburniai berniokai. Bet nedrįso jos nei vytiniu per pakinklius čaižyti, nei vandeniu laistyti, nei sūpuoklėse cypinti kaip kitų merginų, nors tokie buvo kaimo papročiai. Tik vienas juodbruvas garbanius įmesdavo jai pro atdarą langą šilagėlių ar purienų saują ar padėdavo ant palangės iš lizdo iškritusį, sparnelį nulūžusį paukščiuką.
* * *
Snieguolė niekados neidavo į jaunimo vakarones – ji bijojo karštų, tvankių trobų kamšaties, alsių šnabždėjimų į ausį, karštų, prakaituotų delnų; jie turėjo teisę kiekvieną merginą prie savęs prispausti ir sukti, ir dūkti, ir į šalis blaškyti. Bet šiuokart ėjo ir mama – ji nešėsi didelį baltą sūrį kaip gulbę, į skarelę įrištą, ėjo tėtis – jis rideno alaus statinaitę, o svarbiausia – juodbruvas garbanius šiąnakt buvo į jos langinę pasibeldęs ir pro išpjautą širdelę pašnabždėjęs: – Ateik į saulėgrąžos šventę. Būtinai ateik.
* * *
Nebenustygo jaunimas savo kailyje, Snieguolės ir juodbruvo garbaniaus padūkimo užkerėti. Berniokus pagavo siutas – jie ėmė šokinėti per laužus. Mergaitės klykė iš siaubo ir smagybės, gaudė juos stačiai į glėbį, gesino kibirkštis ant drąsuolių plaukų ir drabužių. – Ir aš! Ir mudu! – sušuko Snieguolė. – Ką tu, mergyt, nė viena nedrįsta šokti, žiūrėk, kaip aukštai muša liepsna! Iki pat juodo dangaus! – Tu bailys, jeigu su manimi nešoksi, ir aš neisiu su tavim paparčio žiedo ieškoti! Užvirė garbaniui širdis iš apmaudo, jis čiupo Snieguolę už rankos ir puolė jiedu kaip vėtra laužo pusėn.
* * *
– Snieguole! – sušuko motina. – Snieguole! – sušuko juodbruvas garbanius.
– Snieguole, Snieguole, Snieguole! – pakartojo juoda giria. Bet Snieguolė nebeatsiliepė. Gal ji ištirpo šokdama per laužą – juk vis dėlto ji buvo sniego mergelė, o gal jos iš viso nė nebuvo?
