Piotro Čaikovskio baletas „Miegančioji gražuolė“, sukurtas Mariaus Petipos, pirmą kartą buvo parodytas 1890 metų sausio 3 dieną Sankt Peterburge, Marijos teatre. Ši sudėtinga prologo ir trijų veiksmų fejerija Kauno valstybės teatre buvo pristatyta 1934 metų balandžio 19 dieną. Kaip visus šio laikotarpio spektaklius, taip ir „Miegančiąją gražuolę“ pastatė Nikolajus Zverevas, įspūdingas dekoracijas ir kostiumus spektakliui sukūrė Mstislavas Dobužinskis. Auroros vaidmeniu publiką stulbino Vera Nemčinova, princo Dezirė – Anatolijus Obuchovas. Po pusantrų metų spektaklį atnaujino Aleksandra Fiodorova, Aurorą šiame pastatyme šoko Marija Juozapaitytė, princą Dezirė – Vytautas Aukščiūnas, Bronius Kelbauskas, po kiek laiko pateikęs savą M. Petipa choreografijos redakciją ir šokęs joje su M. Juozapaityte pagrindinius vaidmenis.
1941 metų lapkričio 8 dienos premjera: „Miegančiąją gražuolę“ atkūrė Jadvyga Jovaišaitė, Auroros vaidmens atlikėjas papildė Tamara Sventickaitė. Beveik po penkerių metų, 1946-ųjų gegužės 18 dieną, dar vienos šio baleto redakcijos premjerinis spektaklis: nuo šiol Aurorą šoko ir Genovaitė Sabaliauskaitė, Dezirė – Henrikas Kunavičius, Alyvų fėją – Aliodija Ruzgaitė.
Visiškai naują „Miegančiosios gražuolės“ variantą 1955 metų lapkričio 25-ąją Vilniaus publikai pristatė choreografas Michailas Moisejevas; naujas dekoracijas ir kostiumus sukūrė Regina Songailaitė. Spektaklyje kitaip traktuotas Fėjos Karabos vaidmuo, iki tol šoktas vyrų. M. Moisejevo pastatyme Karabos šokant žiūrovai matė Aliodiją Ruzgaitę, Viktoriją Lipnickaitę; šios balerinos buvo sukūrusios ir Alyvų fėjos vaidmenį. Princą Dezirė dažniausiai šoko Henrikas Banys ir Henrikas Kunavičius. Naujosios šio spektaklio Auroros – Regina Grigorovaitė, Ramutė Janavičiūtė – spektakliuose dalyvaudavo pakaitomis su patyrusiomis solistėmis T. Sventickaite, G. Sabaliauskaite, o 1960 metų vasario 26 dieną pirmąkart į sceną Auroros šokti išėjo Leokadija Aškelovičiūtė, tapusi viena XX a. antrosios pusės Lietuvos baleto legendų, šiuo vaidmeniu atsisveikinusi ir su scena „Miegančiosios gražuolės“ spektaklyje 1987 metų balandžio 27-ąją.
1967 metų gruodžio 17 d. įvyko dar viena „Miegančiosios gražuolės“ premjera – originalią choreografiją spektakliui sukūrė estas Erkis Tanas, scenografiją – Igoris Ivanovas.
Dabartinė baleto žiūrovų karta jau keliolika metų žavisi rusų baletmeisterio statytojo Piotro Gusevo pateikta Mariaus Petipa choreografijos „Miegančiajai gražuolei“ rekonstrukcija su prašmatniais perspektyviniais esto Eldaro Renterio scenovaizdžiais, prabangiais, spalvingais, auksu ir sidabru tvaskančiais kostiumais, nuostabia antrojo veiksmo panorama, muzikiniu antraktu ir beveik visais paskutiniojo veiksmo – Auroros ir Dezirė vestuvių – divertismentiniais numeriais. Premjera įvyko 1981 metų gruodžio 25 dieną.
Šiame spektaklyje šoko devintojo dešimtmečio Lietuvos baleto solistai: Aurorą – Svetlana Masaniova, Nina Antonova, Loreta Bartusevičiūtė, kiek vėliau – Nelė Beredina, Jolanta Valeikaitė; Alyvų fėją – Nelė Beredina, Rūta Railaitė, Aušra Gineitytė; Princą Dezirė – Vytautas Kudžma, Jonas Katakinas, Petras Skirmantas, Aleksandras Molodovas, Egidijus Domeikai, Fėją Karabos – Voldemaras Chlebinskas, Valentina Tarasova.
Pastaraisiais metais pamažu senstančiame P. Gusevo „Miegančiosios gražuolės“ pastatyme įsitvirtino jauniausieji Vilniaus baleto trupės artistai: Viltis Algutytė, Eglė Špokaitė, Živilė Baikštytė (Aurora), Edvardas Smalakys (Dezirė), kiek vėliau – Neli Beliakaitė (Alyvų fėja).
Ypatingu baleto gyvenimo įvykiu tapo balerinos Rūtos Jezerskytės debiutas. Kartu su nedrąsiais R. Jezerskytės-Auroros, lipančios laipteliais žemyn į pokylio salę, žingsniais nušvito ir teatro scena, ir visas spektaklis. Šokėjos pasirodymo sukeltas įspūdis, nuvilnijęs žiūrovų salėje, įsiskverbė į apsitrynusias dekoracijas ir išliko iki pat spektaklio pabaigos. Solistė pademonstravo retą gebėjimą kurti betarpišką ryšį su savuoju personažu, kiekvienąkart praturtindama jį įvairiausiais niuansais. Net šiek tiek juntamas šio vaidmens debiuto scenoje jaudulys savaip pagilino Auroros – pirmą kartą pokylyje dalyvaujančios princesės – įvaizdį; gracingas baikštumas ir nedrąsa netikėto keturių princų dėmesio apsupty atrodė labai tikri ir suprantami. Puiki išvaizda, gyva, šilta veido išraiška, kurios pagrindinis akcentas – jautrus, su žiūrovu ir partneriais komunikuojantis žvilgsnis, padėjo sukurti įtikinamą princesės įvaizdį. Mistiškojoje antrojo veiksmo karalijoje R. Jezerskytė atsisakė konkrečių pirmojo veiksmo vaidmens kūrimo detalių ir pateikė apibendrintą Auroros – princo Dezirė vizijos – paveikslą, o trečiasis veiksmas tarytum sulydė žemiškuosius ir vizionieriškuosius Auroros bruožus; puikiai buvo sušokta garsioji „pas de deux“ variacija – nepaprastai gyvai, grakščiai ir elegantiškai, kiek viliokišku žvilgsniu kuriant pulsuojantį pačios artistės, Auroros ir žiūrovų ryšį.
Vienas labiausiai įsidėmėtinų šiuolaikinių princų Dezirė – Mindaugas Baužys. Puikiu asistavimu Aurorai, energingu, vyriškai grakščiu šokiu jis ryškina iškilnius ir santūrius savojo personažo bruožus; ypač įspūdinga jo trečiojo veiksmo „pas de deux“ variacija.
Patys naujausi šiame spektaklyje buvo Astos Bazevičiūtės, Irinos Tsymbal (Aurora) bei Olgos Konošenko (Alyvų fėja) debiutai.
Ištrauka iš knygos „Lietuvos baletas šiandien“, Krantų redakcija, 2000 (redagavo Nijolė Kvaraciejūtė)
Daugiau šios ir kitų knygų ištraukų rasite čia.