Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 7 gegužės d. 17:24
Helmutas Šabasevičius. Lietuvos baletas prieš 20 metų: Piotr Čaikovskij „Gulbių ežeras“

„Gulbių ežeras“. Pirmojo veiksmo antrojo paveikslo scena | Michailo Raškovskio nuotr.

Visus baleto gerbėjus „Vilniaus galerija“ kviečia skaityti knygą „Lietuvos baletas šiandien“, kurios ištraukomis sutiko pasidalinti ją išleidusi „Krantų redakcija“. Ketvirtajame įraše – Piotr Čaikovskij „Gulbių ežeras“ (choreografai – Lev Ivanov ir Marius Petipa, Elegijaus Bukaičio redakcija). Knygos medžiagą lydi teatro scenos akimirkas aktyviai fiksavusio Michailo Raškovskio fotografijos.

„Gulbių ežeras“. Juokdarys-Valerijus Fadejevas | Michailo Raškovskio nuotr.

Bene labiausiai šiandien žinomas ir su klasikinio baleto estetika apskritai tapatinamas Piotro Čaikovskio baletas „Gulbių ežeras“ pirmą kartą buvo parodytas 1877 metų vasario 20 dieną Didžiajame teatre Maskvoje – choreografiją spektakliui sukūrė Vaclavas Reisingeris. Spektaklis nelabai pasisekė, todėl 1880–1882 metais tame pačiame teatre jį mėgino iš  naujo statyti belgų choreografas Josephas Hansenas.

Po keliolikos metų, 1894-ųjų vasario 17 dieną, „Gulbių ežero“ premjera įvyko Marijos teatre Sankt Peterburge; antrojo – „baltojo“ – veiksmo choreografiją sukūrė Levas Ivanovas. 1896 metų sausio 15 dieną pateikta dar viena – šį kartą Aleksandro Gorskio ir Mariaus Petipa – baleto versija. A. Gorskis naujai sukūrė „Gulbių ežerą“ ir Didžiajame teatre – spektaklio premjera įvyko 1920-ųjų vasario 29 dieną.

Susiję:

Lietuvoje pirmasis šį baletą pastatė Pavelas Petrovas – 1927 metų spalio 15 dieną uždanga pakilo lietuviškojo „Gulbių ežero“ premjerai; pagrindinius vaidmenis sukūrė Olga Malėjinaitė ir pats P. Petrovas (kiek vėliau Zygfrydą šoko ir Bronius Kelbauskas). Dailininkas Rostislavas Dobužinskis spektakliui sukūrė stilizuotus, ekspresyvius scenovaizdžius ir kostiumus.

Valstybės teatre pradėjus dirbti Nikolajui Zverevui, baleto repertuarą imtasi sparčiai atnaujinti – N. Zverevas redagavo „Gulbių ežero“ choreografiją, pakeitė paskutinį veiksmą ir trečiojo paveikslo šokius. 1931 metų gruodžio 9 dieną žiūrovai išvydo visiškai kitokį finalą, mizanscenas, grąžinti buvo P. Petrovo pastatyme kupiūruoti antrojo ir trečiojo paveikslų šokiai. Atsisakius ankstesniojo pastatymo dekoracijų, buvo pasirūpinta efektingais latvių menininko Ludolfo Liberto scenovaizdžiais ir kostiumais. Šiame spektaklyje daugiausia šoko Vera Nemčinova (Odeta-Odilija) ir Anatolijus Obuchovas (Zygfrydas), Rotbaro vaidmenį sukūrė N. Zverevas; vėliau šiame spektaklyje pasirodė ir Marija Juozapaitytė, Olga Malėjinaitė (Odeta-Odilija), taip pat Bronius Kelbauskas ir Vytautas Aukščiūnas (Zygfrydas). 1935-ųjų lapkričio 11 dieną su tais pačiais artistais rodytas Aleksandros Fiodorovos, o 1941-ųjų rugsėjo 23-ąją – Jadvygos Jovaišaitės atnaujintas „Gulbių ežeras“. Pastarajame pastatyme Odetą-Odiliją pirmą kartą šoko Tamara Sventickaitė.

„Gulbių ežeras“. Pirmojo veiksmo scena | Michailo Raškovskio nuotr.

„Gulbių ežeras“. Odeta-Eglė Špokaitė | Michailo Raškovskio nuotr.

1944 metų birželio 8 dieną šoktas „Gulbių ežeras“ buvo iš esmės pakeistas, naudojantis Fiodoro Lopuchovo redaguotu libretu bei M. Petipa choreografiniu tekstu; dekoracijas ir kostiumus sukūrė Vytautas Palaima. Odetos-Odilijos vaidmenį kūrė Genovaitė Sabaliauskaitė, Tamara Sventickaitė, Zygfrydą šoko B. Kelbauskas ir Henrikas Kunavičius. Šis spektaklis dar kartą atnaujintas 1956-aisiais – Zygfrydą premjeriniame spektaklyje sausio 27 dieną kartu su G. Sabaliauskaite-Odeta į sceną išėjo šokti Henrikas Banys.

1974 metų lapkričio 9 dieną skelbtą „Gulbių ežerą“ atnaujino Elegijus Bukaitis (dailininkė Regina Songailaitė). Choreografas naujai redagavo ketvirtąjį paveikslą – grąžino iki tol kupiūruotą gulbių raudos sceną. Baleto finale visi pagrindiniai personažai – Odeta, Zygfrydas ir Rotbaras – nuskęsta ežero bangose. E. Bukaičio pastatyme Odetą-Odiliją šoko Leokadija Aškelovičiūtė, Svetlana Masaniova, Nina Antonova, Antanina Pirmaitienė, Zygfrydą – Vytautas Kudžma, Jonas Katakinas, Raimondas Minderis.

1983 metų gruodžio 30 dieną choreografas Vytautas Brazdylis pateikė savą „Gulbių ežero“ variantą (spektaklį statė kartu su Piotru Gusevu, dailininkas – Valerijus Leventalis). Baletmeisteriui pavyko labiau argumentuoti senoviško libreto dramaturginius stereotipus – aprėminęs spektaklį poetiškomis, iš tamsos išnyrančiomis „gyvųjų paveikslų“ grupėmis, jis sukūrė lyrišką „gal buvusios, o gal ir nebuvusios“ pasakos įvaizdį. Palikdamas tradicinę kai kurių epizodų (pirmojo paveikslo „pas de trois“, antrojo paveikslo Mažųjų gulbių šokį, trečiojo paveikslo Juodąjį „pas de deux“) choreografiją, V. Brazdylis spektaklį sutrumpino (daugiausia suglaustas paskutinysis paveikslas), savaip sukūrė pirmojo paveikslo grupinius šokius – pakylėdamas juos „ant pirštų“, paryškindamas gražias, taisyklingas šokio brėžinių kompozicijas. Ryškius personažus šiame spektaklyje sukūrė Nelė Beredina (Odeta-Odilija) ir Petras Skirmantas (Zygfrydas).

„Gulbių ežeras“. Antrojo veiksmo antrasis paveikslas. Odeta-Asta Bazevičiūtė | Michailo Raškovskio nuotr.

„Gulbių ežeras“. Antrojo veiksmo pirmojo paveikslo scena. Odilija-Eglė Špokaitė, Zygfrydas-Edvardas Smalakys | Michailo Raškovskio nuotr. 

1991 metų spalio 31 dieną matėme vėl E. Bukaičio atnaujinto „Gulbių ežero“ premjerą: su pakeista pirmojo paveikslo choreografija, rekonstruotu ketvirtuoju paveikslu, kuriame paryškinta dviprasmiška poetiškos gulbių raudos potekstė – į baltųjų gulbių gretas įpinti juodųjų gulbių siluetai. Šiame spektaklyje Odetą-Odiliją pirmą kartą šoko Loreta Bartusevičiūtė.

Toks E. Bukaičio redaguotas spektaklis iki šiol gyvuoja scenoje. 1992 metais įspūdingai jame debiutavo Eglė Špokaitė (Odeta-Odilija) ir Edvardas Smalakys (Zygfrydas); po kelerių metų pagrindines partijas paruošė Nelė Beliakaitė ir Aurimas Paulauskas. 1999-aisiais Odetą-Odiliją pirmą kartą sušoko Asta Bazevičiūtė. Įdomus jos sukurtas Odetos įvaizdis: solo epizode jai pavyko perteikti šio tragiško paveikslo lyrišką liūdesį, santūrų dramatizmą, atlaidžią nuoskaudą, o kartu ir herojišką rezignaciją; spektaklio finale Astos Bazevičiūtės Odeta, kitaip nei mūsų scenoje ir kitur matytos šokėjos, „nebrenda“ ežeran išdidžiais žingsniais, o nuolankiai „išplaukia“ tradicine „atplaukiančios“ gulbės poza, ir trapus bei vienišas jos siluetas dulsvoje šviesoje už merginomis atvirstančių gulbių figūrų atrodo iš tiesų jaudinantis.

Ištrauka iš knygos „Lietuvos baletas šiandien“, Krantų redakcija, 2000 (redagavo Nijolė Kvaraciejūtė)

Daugiau šios ir kitų knygų ištraukų rasite čia.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!