Menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė (asmeninio archyvo nuotr.) ir skulptorė Ksenija Jaroševaitė (leidyklos „Tyto alba“ archyvo nuotr.)
Neseniai pasirodžiusi knyga „Saugokis šuns“ (rekomenduoja menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė ir skulptorė Ksenija Jaroševaitė) – intriguojančio detektyvinio siužeto, patrauklaus pagrindinio veikėjo ir gyvai rekonstruotos istorinės aplinkos derinys. Būtent tai lėmė, kad italų rašytojos, buvusios istorijos mokytojos Danilos Comastri Montanari antikinių detektyvų serija apie Romos senatorių Publijų Aurelijų Stacijų tapo populiari ne tik Italijoje, bet ir už jos ribų. Istorinėje detektyvų serijoje – kelios dešimtys knygų, lietuviškai ką tik išleista pirmoji knyga „Saugokis šuns“, kurią iš italų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius.
Roma, 44-ieji metai po Kristaus. Senatorius Publijus Aurelijus Stacijus – ne tik gerbiamas patricijus, besimėgaujantis visais gyvenimo Romoje pranašumais ir besirūpinantis savo domus klestėjimu. Jo aštri akis ir nenuilstamas protas nesnaudžia: senatorius pastebi dalykus, kurių nemato niekas kitas.
„Saugokis šuns“ buvo rašoma prie įėjimo į romėnų namus; toks užrašas po mozaika puikavosi ir prie provincijos turtuolio Gnėjaus Plaucijaus namo, pas kurį po atostogų Bajose kaip tik ketino paviešėti Publijus Aurelijus Stacijus. Tačiau vos tik atvykus viešnagę aptemdo baisi žinia: pirmagimis Plaucijaus sūnus Atikas įkrito į murenų baseiną ir žuvo. Siaubinga mirtis sukelia įtarimų. Tačiau padėtis dar paaštrėja radus ypatingą žiedą, po kurio akimi – kamėja – slypi keista pranašystė. Joje sakoma, kad trys šeimos atžalos pražus dėl žuvų, paukščių ir vabzdžių. Žuvys, paukščiai ir vabzdžiai supūdys vaisius…
Atrodytų, kad tai – tik tušti žodžiai. Tačiau kai visi pamato antrąjį Gnėjaus Plaucijaus sūnų gulintį perskelta galva, kurią smailiu snapu lesioja garnys, net didžiausi skeptikai pradeda kalbėti apie likimo pirštą. Publijus Aurelijus Stacijus privalo išpainioti Gnėjaus Plaucijaus šeimos intrigų, troškimų, pavydo ir neapykantos rezginį. Kad visi suprastų, ko iš tikrųjų reikėjo saugotis.
Prie šio antikinio detektyvo kelio į Lietuvą prisidėjo dvi italų kultūros žinovės ir gerbėjos – šią detektyvų seriją atradusi menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė ir versti į lietuvių kalbą ją pasiūliusi skulptorė Ksenija Jaroševaitė. „Saugokis šuns“ užtikrina kokybišką laisvalaikį, sako jos rekomenduodamos šį antikinį detektyvą.
G. Jankevičiūtė: „Tokį Publijų Aurelijų Stacijų būtų gerai turėti ir mums…“
Rašytojos D. Comastri Montanari knygomis susidomėjau per gryniausią atsitiktinumą: užsukome su vyru į knygyną Romoje, ieškodami kokio nors lengvo pasiskaitymo vasaros atostogoms. Detektyvų skyriuje atkreipėme dėmesį į visą seriją tos pačios autorės knygų. Atsiverčiau pirmą pasitaikiusią knygutę, dabar jau net nebepamenu kurią, gal kaip tik „Saugokis šuns“, ir po kelių puslapių supratau, kad ji puikiai tinka vasaros skaitiniams itališkame kaime ir pajūryje. Nė akimirkos nesigailėjau pasirinkusi senatoriaus Publijaus Aurelijaus Stacijaus kompaniją, jo nuotykiai smagiai pagyvino atostogų dienas. Po pirmųjų kelių knygų užkibom ir skaitėm toliau. Visų Publijaus Aurelijaus Stacijaus istorijų dar nesu įveikusi, bet tikrai prie jų grįšiu, nes jos užtikrina kokybišką laisvalaikį.
D. Comastri Montanari ne tik gerai susuka siužetą, bet ir puikiai įpina į pasakojimą romėniško gyvenimo detales, tad drauge su malonumu sekti Publijaus Aurelijaus Stacijaus tyrimą autorė suteikia žinių apie I a. po Kr. Romos architektūrą, papročius, madas, maistą, gyvenimo būdą. Būtent sėkmingas detektyvinio siužeto, patrauklaus pagrindinio herojaus ir gyvai rekonstruotos istorinės aplinkos derinys ir lėmė D. Comastri Montanari populiarumą Italijoje, taip pat už jos ribų. Italams šių detektyvų veikėjai įdomūs dar ir analogijomis su šiuolaikiniais Italijos politikais, skaitytojai patiria papildomą malonumą knygos personažuose atpažinę žinomų veikėjų charakterio silpnybes, išvaizdos ypatumus.
Šiaip esu anglų detektyvo gerbėja. Man patinka, kad adrenalino dozė, kurią gaunu skaitydama klasika tapusius angliškus detektyvus, yra ne per didelė, saikingai išdėliota. Be to, angliškame detektyve visada nugali gėris ir teisingumas, o policininkai su nedidelėmis išimtimis yra profesionalūs ir dorai atlieka savo pareigą. D. Comastri Montanari detektyvai pasižymi visais šiais angliško detektyvo privalumais. Tiek, kad veiksmas vyksta ne XX a. ar mūsų dienomis, bet prieš du tūkstančius metų. Rašytoja puikiai sugeba tą tikrovę sudabartinti, atidžiai rekonstruodama istorinį anturažą. Tačiau jos herojų motyvacija ir poelgiai visiškai šiuolaikiški. Skaitant nė mintis nekyla apie „kito laiko“ nepažinumą, nors istorinių detalių tiršta. Įsijautęs į siužeto vingius skaitytojas užsimiršta ir to nejausdamas susipažįsta su I a. po Kr. Romos gyvenimu tiek, kad po to daug lengviau orientuojasi ir Romos forumuose, ir antikos vilų kasinėjimuose, ir lankydamas archeologijos ekspozicijas muziejuose.
D. Comastri Montanari rašo labai paprastai, bet nebanaliai, jos veikėjų charakteriai, be abejo, kiek schematiški, bet įtikinami, įsimenantys ir simpatiški. Manęs nė kiek neerzina net tai, kad Publijus Aurelijus Stacijus yra toks truputį grafas Montekristas, kuris moka, gali ir turi viską. Autorė jam davė turtus, protą, įžvalgumą, grožį, ištvermę ir priedo gebėjimą į visa tai pažvelgti su tam tikru atsainumu, o tai visada imponuoja. Jis laisvai jaučiasi tarp savojo pasaulio galingųjų, nesižemindamas ir nepataikaudamas. Jis puikiai pažįsta ir toleruoja savo aplinkos žmonių silpnybes, tačiau priešinasi blogiui ir neleidžia jam keroti. Be abejo, tomis sąlygomis ir tose situacijose, kuriose rašytojos valia senatoriui detektyvui tenka veikti, jis būtų bejėgis, jei nebūtų toks ypatingas. Skaitant aplanko mintis, kad tokį Publijų Aurelijų Stacijų būtų gerai turėti ir mums… Jis turėtų ką veikti visose šių laikų visuomenėse. Tai dar viena knygos patrauklumo sąlyga.
Rekomenduoju, nes įtampos, aistrų, intrigų pakaks, o perskaičius knygą tikrai negresia tuštumos jausmas, kurį palieka šiuolaikiniai žurnalistiniai svetimų gyvenimų ir išgyvenimų aprašymai. Rašytojos sukurtas I a. po Kr. Romos imperijos gyvenimo paveikslas skaitant nejučia įsiskverbs į mūsų vaizduotę ir vėliau netikėtai palengvins akistatą su antikos epocha. Dar vienas D. Comastri Montanari knygų privalumas – jei siužetas įtrauks taip, kad bus neįmanoma atsiplėšti nuo skaitymo, bemiegė para negresia, nes visos šios knygos įveikiamos vienu prisėdimu. Matau tik vieną problemą – lietuviškai kol kas išversta tik viena serijos knyga, tad pagautiems Publijaus Aurelijaus Stacijaus žavesio teks pasikankinti laukiant tolesnių vertimų.
K. Jaroševaitė: „Saugokis šuns“ palieka viltį, kad teisingumas vis dėlto nugalės“
Esu aistringa detektyvo žanro mėgėja, dalijuosi perskaitytais detektyvais su kitais, turiu sukaupusi nemenką bibliotekėlę. Bet iki šiol istorinių detektyvų nemėgau, bandžiau skaityti keletą, kurių veiksmas vyksta senovės Egipte, bet manęs jie nesužavėjo. Kol daug laiko Romoje praleidžianti bičiulė Giedrė pasiūlė paskaityti D. Comastri Montanari detektyvų seriją. Tiesa, ne iš karto puoliau skaityti, tiesiog užmiršau, nes turėjau begalę įdomesnių užsiėmimų. Reikalai pasikeitė po 2016 metų kelionės į Romą, Neapolį, Herkulanumą ir mažą miestelį netoliese, kuriame buvo išlikusi didelė romėnų vila. Atsitiko taip, kad tos kelionės metu daugiausia lankėme su senovės romėnų palikimu susijusias vietas ir muziejus. Lankantis Neapolio archeologijos muziejuje mane ištiko kultūrinis šokas, nes daug dalykų ir daiktų, kuriais mes naudojamės šiandien, yra atėję iš tų laikų. Gal tik mobiliojo telefono nebuvo, bet jie rasdavo būdų greitai sužinoti naujienas… Grįžusi po kelionės puoliau skaityti užmirštą knygą. Nuo pirmųjų puslapių ji mane taip įtraukė, paprašiau Giedrės, kad atvežtų dar vieną, ir dar, dabar jau šešias esu perskaičiusi, tikiuosi kada nors ir visas perskaityti.
Į viena man susipynė archeologija, istorija, praeitis ir autorės tekstai – skaitydama tartum gyvenu tame laikotarpyje. Detektyvuose man įdomu ne žiaurumai, nemėgstu tų, kuriuose „kraujas liejasi laisvai“, o D. Comastri Montanari knygos traukia galimybe išnarplioti persipynusius žmonių santykius, turint viltį, kad teisingumas nugalės. Kadangi lietuvių kalba šios autorės knygų nebuvo, negalėjau tuo, ką perskaičiau, dalytis su kitais. Taigi nusprendžiau ieškoti bendraminčių, pagaliau pasirodė pirma knyga, tikiuosi sulaukti ir daugiau.
„Saugokis šuns“ drąsiai rekomenduoju kantriems skaitytojams, kuriems patinka gera literatūra su detektyvo elementais.
