Hepeningas kilęs iš angliško žodžio „happening“, kuris reiškia įvykį, atsitikimą.

Pirmasis šį žodį kaip terminą 1957 metais pavartojo amerikiečių menininkas Alanas Kaprovas. Hepeningas – tai improvizuotas reginys iš kelių, dažnai tarpusavyje nesusijusių veiksmų ne meninėje erdvėje. Toks reginys turi dailės, muzikos, teatro, kino, choreografijos elementų.

Hepeningo scenarijus dažniausiai neapibrėžtas, paliekama laisvė nenumatytiems įvykiams. Kiekvienas hepeningo dalyvis gali laisvai improvizuoti, vartodamas įvairių meno šakų raiškos priemones. Hepeningu siekiama stebinti, šokiruoti, ištrinti ribą tarp meno ir kasdienio gyvenimo, sukurti netikėto įvykio įspūdį, įtraukti į veiksmą žiūrovą.

Hepeningas atsirado iš dailininkų noro kurti ne užbaigtus darbus, bet situacijas, kuriose žiūrovas dalyvautų ir matytų patį kūrybos procesą. Gyvo veiksmo menas atsirado ir suklestėjo JAV, Vakarų Europoje ir Japonijoje XX amžiaus 6-o dešimtmečio pabaigoje. Tai buvo sustiprėjusio visuomenės aktyvumo, politinio maišto ir medijų perversmo metas.

Hepeningo pradininkai yra Amerikos kompozitorius Džonas Keidžas ir tapytojas Alanas Kaprovas, XX amžiaus 6-ame dešimtmetyje pradėję rengti improvizuotus renginius.

Hepeningo scenarijus dažniausiai neapibrėžtas, paliekama laisvė nenumatytiems įvykiams. Kiekvienas hepeningo dalyvis gali laisvai improvizuoti, vartodamas įvairių meno šakų raiškos priemones. Hepeningu siekiama stebinti, šokiruoti, ištrinti ribą tarp meno ir kasdienio gyvenimo, sukurti netikėto įvykio įspūdį, įtraukti į veiksmą žiūrovą.

Tai dažniausiai dideli renginiai, kurių scenarijų sugalvoja dailininkas, tačiau jame labai daug improvizacijos. Dėl šios priežasties hepeningų nesurepetuosi, todėl jie dažniausiai vyksta tik kartą.

Hepeningai dažnai į veiksmą įtraukia ir žiūrovus. Tai tarsi politinės akcijos, kurios tampa visuomenės gyvenimo, jos istorijos dalimi. Vienas iš pirmųjų dailininkų, kūrusių meną netradiciškai, buvo prancūzų tapytojas Ivas Kleinas. Jis, pavyzdžiui, kūrė paveikslus mėlynai nudažytais žmonėmis – modeliais. Jie prisispausdavo prie drobės visu kūnu, palikdami savotišką antspaudą. Visą procesą stebėdavo ir žiūrovai.

Tarp žymiausių hepeningų kūrėjų ir pasauliui gerai žinomas lietuvių kilmės dailininkas Jurgis Mačiūnas, Niujorke subūręs grupę „Fluxus“. Viena pirmųjų grupių Lietuvoje, propagavusių hapeningo, performanso meną buvo „Žalias lapas“.

Įspūdingiausia „Žalio lapo“ akcija „Kelias“ įvyko 1990 metų žiemą. Per ant asfalto suodžiais ir kreida nupieštas žmonių figūras važiavo automobiliai. Tuo pat metu garsiai skambėjo vario diskų garsai. Pakilę suodžiai ir kreida nusėdo ant žiūrovų. Menininkai pasirodymui gavo miesto valdžios leidimą, todėl akcijoje dalyvavo ir kelių patruliai. Jie, atidarę eismą, automobilių vairuotojams liepė važiuoti per nupieštas žmonių figūras, taip į veiksmą įtraukdami ir atsitiktinius vairuotojus.