Unsplash.com nuotr.

Birželio 21 – tarptautinė jogos diena, tad „Vilniaus galerija“ kviečia daugiau sužinoti apie šią Indijoje užgimusią, tačiau šiandien visame pasaulyje išplitusią praktiką, patekusią ir į „Unesco“ paveldo sąrašą (11.COM).

Joga – tai anaiptol ne vien fiziniai ar tempimo pratimai – tai visuma veiklų, padedančių protą suvienyti su kūnu ir siela. Indijoje ši filosofija palietė kone visas gyvenimo sritis, pradedant  medicina ar švietimo politika ir baigiant menu. Šis straipsnis skirtas visiems, norintiems daugiau sužinoti apie šią įpročius ir gyvenseną keičiančią praktiką, neretai žmonių gyvenimus apverčiančią 180 laipsnių kampu.

Unsplash.com nuotr.

Pasakyti kada tiksliai pradėta praktikuoti jogą yra neįmanoma, tačiau įvairūs šaltiniai teigia, kad jogos praktikai gali būti net 5000-10000 metų. Beveik neįmanoma atsekti ir vienareikšmiškai pripažintos jogos istorijos – apstu įvairių versijų, kaip ir kodėl pradėta ją praktikuoti, kas buvo jos pradininkai ir pirmieji sekėjai. Net ir pats pavadinimas kelia daug klausimų. Manoma, kad žodis „joga“ kilo iš sanskrito „Yuj“, reiškiančio susijungimą, sąsają.

Didžiulis praradimas būtų žinoti viską apie supantį pasaulį, tačiau nepažinti savo vidaus.

Manoma, kad joga pirmą kartą paminėta dar Rig-vedoje, o pradėta praktikuoti Šiaurės Indijoje, maždaug prieš 5000 metų. Visgi vienas žymiausių rašytinių šaltinių pasakojančių apie jogos praktiką yra Patanjali parašytos jogos sūtros (aforizmai) – rinkinys apie jogos teoriją ir praktiką. Anot autoriaus, joga padeda nuraminti minčių nepastovumą. Jogos prasmė ir kertinis tikslas yra savirealizacija, savęs pažinimas ir išsilaisvinimas.

Joga buvo praktikuojama, kad išgydytų žmogaus dvasią, jį išlaisvintų, padėtų pasiekti nušvitimą už intelekto ribų. Buvo manyta, kad ne kas kitas, kaip pats žmogus yra visatos veidrodis, tad norint pažinti supantį pasaulį, reikia pažinti save – tam nereikalingi įvairūs išradimai ar mokslas.

Tai, kaip joga praktikuojama šiandien ir kokios buvo pirminės technikos, ženkliai skiriasi. Pavyzdžiui, manoma, kad pirmosios jogių kartos beveik neskyrė dėmesio kūnui treniruoti – netgi atvirkščiai, jie buvo pasirengę padaryti viską, kad sugebėtų sąmoningai savo kūną palikti. Jų tikslas buvo palikti pasaulį nuošalyje ir susilieti su beforme tikrove, dvasia. Vis dėlto ilgainiui pradėta tikėti, kad kūnas taip pat nusipelno dėmesio, nes yra sielos „šventykla“, „būstas“. Pasirodė idėjos, skatinančios kūną energizuoti, jį atjauninti ir taip netgi pratęsti gyvenimą. Joga iš pradžių buvo mokoma, žinias perduodant iš mokytojo mokiniui, kuris turėjo būti pasiryžęs iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą ir atsisakyti daugybės žemiškų malonumų.

Jogą praktikuojantis vyras buvo vadintas yogi, o moteris – yogini. XIX-XX amžiuje joga pamažu ėmė plisti ir už Azijos ribų, kuomet jogos mokytojai pradėjo keliauti į Vakarus, įgydami daugybę sekėjų. Jogai plačiai išplisti pasaulyje padėjo ir tai, kad ji gali būti praktikuojama tiek jaunų, tiek vyresnio amžiaus žmonių, nepriklausomai nuo lyties, tikėjimo ar socialinės padėties.

Daugiau apie UNESCO paveldo sąrašui priskiriamus objektus skaitykite čia.