Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos nuotr.

Rašytoja Franҫoise Sagan – XX a. antros pusės prancūzų pažiba. 1954 m. per tris savaites aštuoniolikmetė Fransuaza parašė savo pirmąjį romaną „Sveikas, liūdesy“, kuris iš karto tapo bestseleriu. Tais pačiais metais romanas buvo apdovanotas kritikų premija (Prix des Critiques), o aštuoniolikmetė Fransuaza metė literatūros studijas Sorbonos universitete ir atsidėjo rašymui.

Vos pasirodęs, kūrinys sukėlė greitą populiarumo bangą prancūzų literatūriniame gyvenime, o autorė privertė tiek skaitytojus, tiek kritikus spėlioti – ar tai bus tik dar vienas laiku ir vietoje pasirodęs romaniūkštis, o galbūt prancūzus pagaliau aplankė sėkmė ir savo XX a. literatūros autorių sąrašą jie papildys dar vienu talentu?

Kaip parodė laikas, Sagan tapo žinoma ne tik gimtojoje Prancūzijoje, bet plačiai skaitoma ir už jos ribų. Romanas „Sveikas, liūdesy“ („Baltos lankos“, 2016) lietuvių kalba taip pat yra susilaukęs keleto leidimų ir skaitytas ne vienos kartos. Reikia pasidžiaugti, kad leidykla „Baltos lankos“ lietuvių kalba vis pateikia naujų šios autorės tekstų vertimų.

„Sveikas, liūdesy“ yra trumpas, vos šimto puslapių romanas, kuriame pasakojama apie septyniolikmetės Sesilės ir jos tėvo vasarą, kai nusistovėjusį, neįpareigojantį, laisvą ir savaip idilišką jų gyvenimo būdą sujaukia pašaliniai žmonės. Sesilės tėvas – tikras palaidūnas, tad dukra nekreipia dėmesio į tai, kad moterys šalia jo keičiasi greičiau nei vėjo kryptis. Ji pripratusi prie trumpalaikių tėvo aistrų ir jos objektų, tačiau kai vienas iš šių trumpalaikių susižavėjimo objektų – meilužė Ana – ima kištis į tėvo ir dukros santykius, Sesilė įsižeidžia. Jai kyla noras kerštauti, tad Sesilė pradeda regzti pasalūnišką planą, kuris sutrukdytų Anai ištekėti už jos tėvo. Tam ji pasitelkia buvusią tėvo meilužę Elzę ir savo pačios meilužį Sirilį. Šiems Sesilė įsako vaidinti įsimylėjėlius. Jaunuoliai, tampa marionetėmis jaunosios Sesilės rankose, o pati Sesilė, deja, nepatiria jokio pasitenkinimo…

Romane Franҫoise Sagan paliečia ir nagrinėja daug problemų: motiniškos meilės trūkumą ir to pasekmes – nesveiką prisirišimą prie lėbaujančio tėvo, komplikuotą vaiko brandą, nesugebėjimą mylėti nesavanaudiškai ir priimti kitą asmenį kaip sau lygų varžovą.

Nors romanas rašytas pirmuoju asmeniu (Sesilės balsu), atrodo, kad istoriją skaitovui pateikia daug vyresnis pasakotojas, o tai kalba ir apie pačios rašytojos (ne ką vyresnės už pagrindinę veikėją) brandą, gilią psichologinę įžvalgą, gebėjimą šias įžvalgas perteikti veikėjų charakteriais.

„Sveikas, liūdesy“ turėtų nenuvilti trumpų prancūziškų romanų, skaidraus žodžio ir aštrios minties mėgėjų. Taip pat tai tinkamas skaitinys nepilnoje šeimoje augančioms ir bręstančioms asmenybėms, nes Sesilė joms padės peržengti nebrandumo ribą ir pradėti gyventi savo gyvenimą, kuriame kartais neaiškiai į kažką kreipiamės – sveikas, liūdesy…

Beje, jei kas bus ypač smalsus, tuomet patariame peržiūrėti du filmus, kurie atvers Franҫoise Sagan pasaulį: biografinį filmą „Sagan“ (2008) ir romano ekranizaciją „Bonjour Tristesse“ (1958).

Paliekame su keletu ištraukų:

– Ana, – staiga tariau aš. – Kaip jums atrodo, ar aš protinga?

Ji nusijuokė nustebinta tokio tiesaus klausimo.

– Na, žinoma! Kodėl jūs klausiat?

– Jei būčiau kvaila, jūs sakytumėt tą patį, – atsidusau aš. – Aš taip dažnai jaučiu jūsų pranašumą…

– Tai dėl amžiaus, – tarė ji. – Būtų labai liūdna, jei neturėčiau kiek daugiau pasitikėjimo savimi negu jūs. Pakliūčiau jūsų įtakon!

Ji ėmė juoktis. Pasijutau įžeista:

– Gal ir nebūtų taip jau blogai.

– Tai būtų katastrofa, – pasakė ji. <…>

Tuo tarpu mūsų gyvenimas tekėjo laimingai: aš nepraleisdavau progos pakurstyti tėvo aistrą Elzei. Anos veidas nebekėlė sąžinės graužaties. Kartais man atrodydavo, kad ji susitaikys su įvykusiu faktu, ir mes gyvensime kartu ne tik pagal jos, bet ir pagal savo skonį. Antra vertus, aš dažnai matydavausi su Siriliu, ir mes slapčia mylėdavomės. Pušų kvapas, jūros ošimas, jo kūnas… Jį pradėjo graužti sąžinė, vaidmuo, kurį paskyriau jam labai nepatiko, ir jis vaidino tik todėl, kad įtikinėjau, jog tai būtina mūsų meilei. Nuolat teko veidmainiauti, raminti savo sąžinę, bet nedėjau jokių pastangų, nemelavau. (Aš jau sakiau, kad teisdavau save tik už poelgius.)…